T. Medaiskis.
Prieššventinis šurmulys dėl mokesčių verčia prisiminti seną posakį apie kalną, pagimdžiusį pelę. Trūkstant biudžete milijardo litų, gimdomi mažai ką gelbstintys sprendimai – prabangos, automobilių, palūkanų ir dar nežinia ko apmokestinimas.
Ar šiais papildomais mokesčiais bus išspręsta biudžeto deficito problema? Ne. Patys autoriai pripažįsta, kad pavyktų surinkti gal 20, gal 50 milijonų litų. O kiek dar kainuos administravimas? Iki milijardo toli kaip iki dangaus.
Tačiau gal dėl šių mokesčių sumažėtų socialinė nelygybė, Lietuvoje triumfuotų socialinis teisingumas? Vargu bau. Na, sumokėtų per ilgos jachtos savininkas kokį tūkstantį kitą litų į juodąją biudžeto skylę. Iš kito savininko, jei nemokėtų išsisukti, paimtume dar tūkstantį už prabangų namą. Kam nuo to būtų geriau? Žmonėms, kurie turi išlaikyti šeimą, uždirbdami 800 litų per mėnesį? Kad tik nepadarytume jiems dar blogiau – tas pats savininkas pasakys, kad didesnės algos mokėti jis ir negali: jam, žinote, mokesčiai dar padidėjo.
Todėl visi šie mokesčiai tėra tik dūmų uždanga, skirta paslėpti tikrąsias problemas ir pačiai valdžiai nuo jų pasislėpti. O tikra problema ne sykį buvo įvardinta – tai per maža šalies BVP dalis, tenkanti viešosioms reikmėms, tai pat ir dešimtys milijardų, besisukančių vadinamajame „šešėlyje“, kurio nė viena valdžia iki šiol nepajėgė įveikti.
Ką gi daryti? Atsakant į šį klausimą, dažniausiai naudojama „kovos“ retorika. Kontrabandininkus reikia be gailesčio persekioti, nepadoriai dideles pajamas gaunančius asmenis priverstinai apmokestinti progresiniu gyventojų pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčiais, o įmonių pelną – didesniu pelno mokesčiu.
Svarbiausia ne tai, kad turtuoliai būtų mažiau turtingi – svarbiausia, kad netgi nedideli ir juo labiau vidutiniai uždarbiai šalyje būtų tokie, kad leistų žmonėms oriai gyventi.
Gerai, bet pasakykit man, ar dėl visų šių priemonių verslininkas, perkantis dukrai vilą užsienyje ir mokantis savo darbininkams 800 litų algos, pradės pastariesiems mokėti daugiau? Ar kas nors bus paskatintas steigti savo verslą, kurti darbo vietas ir taip ištraukti iš kontrabandinės veiklos pinklių jaunus žmones, kurie gal ir norėtų dirbti legaliai, bet neturi kur? Juk svarbiausia ne tai, kad turtuoliai būtų mažiau turtingi – svarbiausia, kad netgi nedideli ir juo labiau vidutiniai uždarbiai šalyje būtų tokie, kad leistų žmonėms oriai gyventi. Tada užteks pinigų ir pensijoms, o pašalpoms jų reikės kur kas mažiau.
Kodėl taip ligi šiol nėra? Kurdami savo valstybę, tikėjomės, kad bent jau per dvidešimt metų pasieksime gerovės lygį, artimą Vakarų Europai. Nepasiekėme. Šalies BVP, tenkantis vienam gyventojui, beveik perpus mažesnis už ES vidurkį. Galėtume bent jau dalintis tuo BVP teisingiau, bet nedarome to. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių ES.
Nenoriu pasakyti, kad progresiniai pajamų, turto ir pelno mokesčiai nesvarstytini kaip priemonė teisingiau padalinti BVP. Tačiau kurį tikslą jie pasieks – nubaus turtinguosius už savanaudiškumą ar pakels būtent dirbančiųjų, o ne šelpiamųjų gerovę? Labai abejoju, ar dėl jų ženkliai sumažės pajamų nelygybė. Tam tikra dalimi gali atsitikti atvirkščiai: verslas ims mažinti atlyginimus, kad sutaupytų lėšų jam jau įprastam vartojimo lygiui palaikyti.
Todėl labai atsargiai žiūrėčiau į „kovos“ su turtu, prabanga ir šešėliu priemones. Ši „kova“ gali būti pralaimėta ta prasme, kad jos dėka negims labiau civilizuoti darbdavių ir dirbančiųjų, darbo ir kapitalo santykiai.
Vietoj konfrontacijos reikėtų labiau skatinti socialinį dialogą, verslo socialinę atsakomybę. Tam nereikia daug pinigų. Reikia tiesiog šnekėtis, kurti atitinkamą verslo kultūros atmosferą, darbdavių ir dirbančiųjų tarpusavio pagarbą bei supratimą. Verslas turi suprasti, kad, elgdamasis savanaudiškai savo darbuotojų atžvilgiu, neretai juos niekindamas ir mokėdamas tiek mažai, kiek tik įmanoma, iš esmės kerta šaką, ant kurios dabar pats sėdi.
Labai daug turėtų padaryti socialiniai partneriai. Profesinės sąjungos, užuot vien kovojusios su valdžia, turėtų daugiau šnekėtis (jei reikia – ir kovoti) su konkrečiais darbdaviais, kad ir dėl to paties minimalaus atlyginimo. Įmonės, o ne valstybės lygmenyje geriau matyti, kur gali būti mokama kad ir 1000 litų minimali alga, o kur toks dydis būtų pražūtingas. Savo ruožtu darbdavių organizacijos verslo kultūros, socialinio dialogo ugdymą turėtų laikyti prioritetine kryptimi.
Šį komentarą norėčiau baigti kalėdiniais linkėjimais gyventi draugiškai ir gerbti vieniems kitus.
____________________
Dr. Teodoras Medaiskis yra Vilniaus universiteto docentas, buvęs socialinės apsaugos ministras
