Lapkričio mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) paskelbė „Lietuvos korupcijos žemėlapį 2011“. Tai detalus tyrimas apie lietuvių korupcinę patirtį ir požiūrį į korupciją. Pastarąjį kartą toks tyrimas buvo atliktas prieš trejus metus. Rezultatai nedžiuginantys. Kaip daugelis mūsų intuityviai jaučia – kovos su korupcija fronte nėra ženklesnių pokyčių.
Lietuvos gyventojai pripažįsta, kad korupcija lieka viena svarbiausių Lietuvos visuomenės problemų – 67 proc. apklaustųjų (apklausas 2011 m. liepą–rugpjūtį atliko „Vilmorus“) mano, kad tai yra labai rimta problema. Problemų sąraše korupcija aplenkė bendrą nusikalstamumą bei alkoholizmą su narkomanija. Tačiau, kita vertus, vyrauja fatalistinis požiūris į tai, kaip būtų galima pakeisti esamą situaciją. Lietuviai iki šiol žiūri į korupciją vos ne kaip į neišvengiamą gamtos stichiją – tarsi kasmet ateinančius žiemos šalčius, kurie nepriklauso nuo žmonių pastangų.
Gyventojų susitaikymo nuotaikos gali varyti į neviltį su korupcija kovojančias visuomenines ar teisėsaugos institucijas. Apie korupciją praneštų tik 26 proc. apklaustų gyventojų, o antikorupcinėje veikloje apskritai nenorėtų dalyvauti 57 proc. Kaip teigia su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergėjus Muravjovas, šių metų korupcijos žemėlapio rezultatai rodo, kad esminių pokyčių nėra. Anot jo, problemos išlieka tos pačios. „Iki šiol nesugebama susidoroti su smulkia korupcija, o institucijų, kuriose daugiausia kyšininkavimo, penketukas nepakito“, – kalbėjo S. Muravjovas.
Lietuvai – žala, o man – nauda?
Vienas didžiausių paradoksų, iki šiol trukdančių pakeisti vyraujančias tendencijas, yra prieštaringas visuomenės požiūris į korupcijos daromą žalą. Dauguma apklaustų Lietuvos gyventojų (87 proc.), verslininkų (80 proc.) ir valstybės tarnautojų (90 proc.) pritaria nuomonei, kad korupcija trukdo visuomenės, valstybės gyvenimui, yra kliūtis plėtojant verslą. Tačiau kalbant apie save, dauguma teigia, kad kyšio davimas padeda išspręsti problemas: 79 proc. Lietuvos gyventojų, 65 proc. verslo atstovų ir 67 proc. valstybės tarnautojų pripažįsta kyšių „efektyvumą“.
Lygiai taip pat, jei reikia ieškoti kaltų – tai, gyventojų nuomone, kalti politikai (86 proc.), valstybės tarnautojai (73 proc.) arba verslininkai. Kitaip tariant – kažkas „kitas“, bet ne aš. Pačių gyventojų atsakomybę už korupciją pripažįsta tik 24 proc. apklaustųjų, o artimiausios aplinkos ar savo atsakomybę pripažįsta mažuma (atitinkamai tik 9 ir 7 proc.).
„Tai rodo, kad žmonės nelabai suvokia savo vaidmenį kovojant su korupcija. Net bendraudamas su jaunais žmonėmis matau, kad jie korupciją vertina kaip kažkokį tolimą procesą – tai politikai, valstybės tarnautojai kažkur ima kyšius, ir tai nėra pačių žmonių, jaunimo iššūkis. Vis dar retai suvokiama, kad kasdienės korupcijos yra daug mūsų aplinkoje“, – pasakoja S. Muravjovas.
Atsakomybės perkėlimas ant kitų pečių ir tikėjimas, kad kovojant su korupcija svarbiausios yra teisinio persekiojimo priemonės, iki šiol šias pastangas daro panašias į kovą su vėjo malūnais. Dauguma gyventojų mano, kad kyšininkavimą labiausiai skatina nebaudžiamumas – net 74 proc. kaip pagrindinę korupcijos priežastį nurodo, jog už kyšius retai baudžiama. Dar 40 proc. teigia, kad kyšiai imami dėl mažų atlyginimų, o 33 proc. – jog taip „visi daro“. Todėl nieko keisto, kad svarbiausiomis priemonėmis kovojant su korupcija gyventojai laiko bausmių taikymą: 52 proc. gyventojų mano, kad prasižengusiems valdininkams reikia uždrausti dirbti valstybės įstaigose, apie 50 proc. – kad reikia griežtinti nuobaudas, didinti baudas, atleisti iš darbo ar griežtinti įstatymus. Apie aktyvesnę gyventojų paramą – kad žmonės aktyviau praneštų apie kyšininkavimą – užsiminė tik 23 proc. apklaustųjų, o naudoti švietimo priemones ir kelti visuomenės moralę skatintų 20 proc. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad tai yra šiek tiek daugiau nei buvo prieš trejus metus. Galbūt tai ženklas, kad nors ir labai lėtai, visuomenė po truputį ima suvokti ir savo aktyvumo svarbą.
Ekspertai nuolat pabrėžia, kad itin daug priklauso nuo bendro visuomenės korupcijos toleravimo lygio. Kaip matyti iš apklausų rezultatų, net trečdalis gyventojų linkę pateisinti kyšius dėl visuotinės inercijos – neva visada taip buvo ir visada taip bus.
Nemaža dalis žmonių nežino, ar jie patys nenukentės pranešę apie kyšininkavimą.
Kyšių mažės?
Tiesa, perspektyvos korupcijos fronte gali būti ir kiek šviesesnės: 18 proc. gyventojų tikisi, kad per artimiausius trejus metus korupcijos mastai šiek tiek sumažės. 2008 m. optimistų buvo mažiau – tik 14 proc. Įmonių vadovai yra nusiteikę dar optimistiškiau – net 30 proc. verslininkų mano, kad korupcijos mastai sumažės (2008 m. to laukė 24 proc.), panašiai ateities perspektyvas vertina ir apklausti valstybės tarnautojai.
Nors šis optimizmas greičiau lūkesčių išraiška nei kuo nors pagrįstas dabartinių tendencijų įvertinimas, džiugina tai, kad šiek tiek mažėja tiek gyventojų, tiek įmonių vadovų pasirengimas duoti kyšį, kad būtų išspręsta jų problema. Šiais metais 57 proc. gyventojų teigė, kad būtų pasirengę duoti kyšį (2008 m. taip teigė 64 proc.), o 29 proc. neduotų kyšio (2008 m. tokių buvo tik 19 proc.). Tarp įmonių vadovų tik 40 proc. būtų pasirengę duoti kyšį ir lygiai tiek pat neduotų (2008 m. 51 proc. verslininkų buvo linkę duoti kyšį, o 35 proc. – neduoti).
Vis dėlto korupcijos formos yra gerokai įvairesnės nei tik kyšių davimas. Patys apklausti gyventojai suvokia, kad ne tik primityvus kyšio davimas yra korupcija (87 proc. supranta tai kaip korupcinę veiklą), bet ir politinės partijos pažadas priimti verslininkui naudingą sprendimą, jei jis suteikia finansinę paramą partijai (86 proc.), arba siūlomos nemokamos ar su itin didele nuolaida paslaugos valdininkams (73 proc.), naudojamasi pažintimis, kad jam reikalinga paslauga būtų atlikta geriau ar greičiau (69 proc.), arba net tai, kad valdininkas savo asmeninėms reikmėms naudojasi tarnybiniu automobiliu (59 proc.).
Gyventojai taip pat pripažįsta, kad Lietuvoje labai paplitusios ir kitos korupcijos formos, ne tik kyšininkavimas: pavyzdžiui, piktnaudžiavimas tarnyba (78 proc.), nepotizmas arba giminių ar pažįstamų protegavimas (72 proc.). Įmonės ir valstybės tarnautojai taip pat dažnai akcentavo politinių partijų narių protegavimą. Ypač dažnai šią problemą minėjo valstybės tarnautojai, matyt, tiesiogiai susiduriantys su tokiais pavyzdžiais savo darbovietėse – net 67 proc. apklaustų valstybės tarnautojų paminėjo šią korupcijos formą.
Patys gyventojai pripažįsta, kad naudotųsi pažintimis bandydami įsidarbinti (71 proc.) arba siekdami, kad kokia nors paslauga būtų atlikta kokybiškiau ar greičiau (64 proc.).
Siekia 3 tūkst. litų
„Korupcijos žemėlapis 2011“ pateikia ir keletą konkrečių kyšininkavimo praktikų – kiek ir už ką gyventojai dažniausiai moka. Daugiausia konkrečių kyšininkavimo atvejų minima dėl siuntimų į reabilitacijos sanatorijas (29 atvejai iš apklaustųjų, vidutinis kyšis nurodomas kaip 170 litų), įvairių pažymų išdavimu (24 atvejai, vidutinis kyšis – 280 litų), kompensuojamųjų vaistų išrašymu (20 atvejų, vidutinis kyšis – 65 litai), neįgalumo ir nedarbingumo pažymėjimų gavimo (20 atvejų, vidutinis kyšis – 350 litų), priėmimu į vaikų darželius-lopšelius (11 atvejų, vidutinis kyšis – 260 litų). Tarp didžiausių kyšių buvo paminėti įdarbinimas į valstybės tarnybą (didžiausias paminėtas kyšis – 3 000 litų), administracinių teisės pažeidimų, taip pat civilinių ar baudžiamųjų bylų nagrinėjimas (paminėtų kyšių dydžiai siekia iki 1 000–2 000 litų).
Vienas iš nerimą keliančių ženklų, anot S. Muravjovo, yra tai, kad šiemet jau mažiau žmonių tiksliai žino, kam pranešti apie korupcijos atvejus. „Žmonės, kaip ir buvo, lieka pasyvūs ir netikintys, kad jie ką nors pakeistų. Nemaža dalis žmonių nežino, ar jie patys nenukentės pranešę apie kyšininkavimą. Jei žmogus nuspręstų pranešti, kad kažkoks gydytojas ligoninėje ima kyšius, arba medicinos seselė norėtų papasakoti apie kyšininkaujantį mediką, visiškai neaišku, kas atsitiktų su tuo žmogumi ir ar tai duotų kokį nors rezultatą visai sistemai, – pripažįsta S. Muravjovas. – Deja, nei visuomenė, nei politikai nepripažįsta problemos, kad korupcija nėra vien tik STT problema, viskas turi prasidėti nuo pačios visuomenės ir viešųjų institucijų noro keisti savo požiūrį į korupciją.“
Vis dėlto kaip teigiamą pokytį S. Muravjovas paminėjo Viešųjų pirkimų tarnybos pradėtą platesnį duomenų viešinimą ir žiniasklaidos naudojimąsi šiais duomenimis. Anot jo, tai leidžia visuomenei geriau suprasti galimą korupcijos mastą ir egzistuojančias problemas. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas sutinka, kad visuomenės nuomonė, jog būtina griežtinti bausmes, yra suprantama.
„Manau, politikai susipažįsta su šiais tyrimais ir gauna žinią, ko iš jų tikisi visuomenė. Todėl pastaruoju metu nemažai iniciatyvų griežtinti įstatymus ir bausmes už korupcinius nusižengimus“, – teigia S. Muravjovas. Vis dėlto svarbiausia ne tik griežtinti bausmes, bet ir pagauti kyšininkus, juos nuteisti realiomis bausmėmis ir sukurti didesnį tikėjimą visuomenėje, kad valstybė rimtai nusiteiktų šalinti tiek smulkiąją, tiek stambiąją korupciją.
