V. Bubelytė sako, kad žmogus visų pirma yra veidas.
„Tiesiog Bubelytės fotografija“, – šypteli fotografė Violeta Bubelytė paprašyta apibūdinti savo kūrybą. Iš prieš kelias dienas pristatytos retrospektyvios parodos „Autoportretai“ darbų žvelgia mąslus apsinuoginusios moters žvilgsnis. „Kažin ar taip intriguotų, jei tai būčiau ne aš, o kitas žmogus“ – spėlioja menininkė. Juodai baltą žaidimą su kamera fotografė pradėjo dar prieš tris dešimtmečius, ir kol kas nežino, kada jis baigsis.
–Nuo ko prasidėjo autoportretinių aktų istorija?
–Tai buvo 1980 metai. Mane kažkuo traukė aktas, buvo smalsu pabandyti. Lietuvoje tarybiniais laikais tai buvo retas, netoleruotinas dalykas. Aš galvojau – baisoka, bet padarysiu. Kažkoks chuliganiškumas. Eksperimentavau, kas išeis, buvo įdomu pažaisti. Paskui, žiūriu – išėjo. Pirmas mano darbų afišavimas buvo Nidos seminarų metu. Baiminausi, ką kiti pamanys, bet menininkai priiėmė palankiai, jiems patiko.
–Ar nesunku būti ir fotografe, ir modeliu?
–Kai fotografavau save, jaučiuosi, kaip kiekvienas fotografuojamasis. Tik aplinka laisvesnė, niekas tavęs nekritikuos, nesakys, kur stoti ar sėsti. Pripažįstu, pati fotokamera turi kažkokios magijos.
–Jūsų fotografijos – tik juodai baltos. Ankstyvuoju Jūsų kūrybos laikotarpiu tai nestebina dėl ribotų techninių galimybių, bet ar nebandėte su spalvomis eksperimentuoti vėliau?
–Tai nebuvo mano pasirinkimas. Visi kažkodėl pripratę prie spalvotos fotografijos. Juodai-baltos fotografijos, jų tonai palieka vietos fantazijai, žiūrovo jausmams. Arba tada turi spalviškai daryti kažką ypatingo, kad tos spalvos turėtų reikšmę. O jei pakartosi tą pačią juodai baltą fotografiją spalvotai, teliks banalybė. Kolekcionieriai taip pat nevertina spalvotos fotografijos, mieliau įsigyja juodai-baltą.
–Pirmuosiuose Jūsų darbuose veidas slepiamas, vėliau jis ryškėja, kol galiausiai iš fotografijų žvelgia tiesiai į žiūrovą.
–Pradėjau žiūrėti į foto objektyvą ne iš karto, vėliau supratau, kad slėptis nėra ko. Žmogus visų pirma yra veidas, mes ir kalbėdami žiūrime vienas kitam į akis, ieškome kontakto. O nufotografuota žmogaus kūno dalis yra tik, grubiai pasakius, mėsa. Darbe turi būti išreikšta mintis, jausmas, o žmogus man yra priemonė tai pasiekti.
–Fotografijose veidas rimtas, mąslus. Ar įamžinote kada savo šypseną?
–Pirmiausia, reiktų pakalbėti apie techninius dalykus. Savo fotografijas dariau su 6-8 sekundžių išlaikymu. O tu pabandykit aštuonias sekundes žiūrėti į objektyvą. Šypsena toks momentas – čia yra, čia nėra. Milan Kunderos „Nemirtingume“ pastebėta, kad senovės paveiksluose, skulptūrose vaizduojami žmonės be šypsenų. Na, tik Mona Liza yra tarpinis variantas. Šiais laikais, atsiradus momentinei, reklaminei fotografijai pasirodo ir šypsenos. Už jos pasislepiama. Kunderos knygos herojus sako neįsivaizduojantis išsiviepusio Napoleono ar kvatojančio Cezario.
–Ar nusimesdama drabužius prieš foto objektyvą, kartu apnuoginate ir savo sielą?
–Tai nėra sielos apnuoginimas. Atsiverimo įspūdį galbūt sustiprina tai, kad aš žiūriu tiesiai į žmogų. Taip pat visus intriguoja, jog tai autoportretai. Kartais galvoju, jei tai būtų kitas žmogus, kažin ar būtų toks susidomėjimas. Bet aš sakau, žiūrėkit, tai, kas padaryta, o ne tai, kokios priemonės panaudotos. Kiekviena kūryba yra atsiverimas, tik rezultatai skiriasi.
–Jei reikėtų apibrėžti kriterijus, kuriuos taikote savo fotografijai?
–Niekada apie tai negalvojau, šį darbą geriau palikti kritikams. Kai bandai įsisprausti į rėmus, tai kur tada kūryba? Tai tiesiog Bubelytės fotografija.
V. Bubelytė visokią kūrybą vadina atsiverimu.
