Retai susimąstoma, kad nemažai garsių dizainerių, netgi tapusių tikromis mados pasaulio legendomis, niekada neturėjo vardinio prekės ženklo. Šįkart aptarsime keletą dizainerių, prisidėjusių prie vienų ar kitų garsių mados namų legendos kūrimo ir kartu turinčių arba turėjusių vardinį prekės ženklą. Kurie jų darbai garsesni ir įspūdingesni?
Karlas Lagerfeldas. 1983-ųjų sausio 25 dieną Karlas Lagerfeldas pristatė savo pirmą kolekciją mados namuose Chanel, o jau po kelerių metų jo vardas ir legendinis „Chanel“ logotipas tapo neatskiriami. Deja, Lagerfeldo vardinė linija „Karl“, dabar parduodama specialiai šiam tikslui sukurtoje interneto parduotuvėje, nė iš tolo negali prilygti jo „Chanel“ kolekcijoms. Būtent darbas mados namuose padėjo K. Lagerfeldui įgyvendinti įstabiausius estetinius sumanymus, o kartu ir pelnyti pasaulinę šlovę.
Ar po „Chanel“ stogu sukurti K. Lagerfeldo darbai geresni už kitus jo kūrinius? Neverta pamiršti, kad aštuntajame dešimtmetyje jo darbas mados namuose „Chloé“ sulaukdavo nemažai kritikų dėmesio, o mados namams „Fendi“ kuriamos kolekcijos net ir dabar vadinamos viena Milano mados savaitės pažibų.
Dizaineris įrodė, kad sugeba sėkmingai interpretuoti be galo skirtingus estetinius kodus – glamūrinių hipių žvilgesį, prabangų, demonstratyvų moteriškumą ir netgi šiuolaikinį gatvės stilių. Tačiau jo „Chanel“ kolekcijos neabejotinai vadintinos stipriausiomis. Beje, tai nereiškia, kad jos visada būdavo vien giriamos. K. Lagerfeldas – viena prieštaringiausių šiuolaikinio mados pasaulio figūrų, mat didžioji dalis jo estetinių sprendimų pagrįsti geležine komercine logika. Neverta stebėtis, juk maestro puikiai jaučia mados rinkos pulsą, todėl dirbdamas bet kuriuose mados namuose sugeba publikai pasiūlyti būtent tai, ko ji šiuo metu nori.
Jei manote, kad tai – akivaizdus kūrėjo minusas, labai klystate. Šio dizainerio darbų įvairovė ir gebėjimas kurti skirtingas kolekcijas visiškai nieko bendra neturintiems mados namams atskleidžia labai paprastą faktą: jis yra sėkmingiausias mūsų dienų komercinis dizaineris. Lygiai toks pat, kokia kadaise buvo Gabrielle Chanel.
Alexanderis McQueenas. Šiuo metu nemaža dalis mados kritikų, ekspertų ir gerbėjų teigia, kad nebesidomi naujomis mados namų „Alexander McQueen“ kolekcijomis. Juos galima suprasti, kadangi dabartinė šių mados namų dizainerė Sarah Burton gali gan sėkmingai imituoti pirmtako estetiką, tačiau laikas parodė, kad ji, deja, nepajėgs sugrąžinti „Alexander McQueen“ prekės ženklo į ankstesnę vietą mados industrijoje, prarastą po tragiškos kūrėjo mirties.
O vieta buvo išties ypatinga. Norime mes to ar ne, A. McQueenas buvo vienas paskutinių tikrųjų mados genijų, sukūrusių ne šiaip sau lengvai atpažįstamą estetiką, bet ištisą pasaulį, bauginančių ir kartu tobulų sapnų karalystę. Be abejo, visą šį grožį įkūnijo tik vardinė jo linija, kaip teigiama, nebuvusi itin pelninga.
Bet štai mados namų „Givenchy“ savininkams (juose A. McQueenas dirbo nuo 1996 iki 2001 metų) pelnas rūpėjo ne ką mažiau nei kūryba. Įdomu, kad pats menininkas itin neigiamai atsiliepdavo apie savo paties darbus „Givenchy“, vadindamas juos niekam tikusiais. Iš dalies jis buvo teisus: šio periodo „Givenchy“ kolekcijose pastebimi akivaizdžiai nesėkmingi bandymai suderinti dizainerio estetiką su naujos darbovietės keliamais reikalavimais.
Tikrus šedevrus A. McQueenas sukūrė tada, kai paliko mados namus Givenchy ir susikoncentravo į vardinio prekės ženklo plėtojimą. Gotikinė „Alexander McQueen“ 2008-ųjų rudens–žiemos sezono romantika, Isabellai Blow dedikuota kolekcija ir, be abejo, geniali šiuolaikinio pasaulio metafora „Platono Atlantida“ – visos šios kolekcijos pagrįstai užims svarbią vietą mados istorijos puslapiuose šalia Paulio Poiret, Christiano Dioro ir Cristóbalio Balenciagos kūrinių.
Johnas Galliano. Galime iki nukritimo diskutuoti apie nelemtus J. Galliano pasisakymus Paryžiaus restorane, kainavusius jam ir reputaciją, ir darbo vietą. Tačiau šio kūrėjo vaidmuo XX–XXI amžių sankirtos madoje buvo ir bus ne ką mažiau svarbus nei A. McQueeno.
Be abejo, panašumų tarp jo kolekcijų mados namams „Christian Dior“ ir vardinės „Galliano“ linijos yra išties nemažai, tačiau, skirtingai nei A. McQueenas, geriausius savo darbus J. Galliano sukūrė ne „savam“, bet „svetimam“ prekės ženklui. Jausmingi J. Galliano siluetai puikiai derėjo prie svarbiausių auksinio couture periodo mados namų paveldo. Liaunas liemuo, platus sijonas, ryškus makiažas ir drąsiai demonstruojami prabangūs apatiniai – visiems puikiai žinomi firminio „Dior“, tiksliau, J. Galliano stiliaus elementai.
J. Galliano karjerai būdingas savotiškas paradoksas: vardinė, „sava“ linija, kuri, atrodo, turėjo būti žymiai stipresnė ir įspūdingesnė už „svetimiems“ mados namams kurtas kolekcijas, iš tikrųjų visada balansavo ant kičo ribos. Pasirodo, laki J. Galliano fantazija reikalavo tam tikrų rėmų, suvaržymo, tai vertė jį nuolat ieškoti tinkamų sprendimų.
Mados namuose „Christian Dior“ šio kūrėjo mėgstamas retro kičas pavirto kultine pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio seksualumo išraiška, o smarkiai liemenuoti švarkeliai ir tamsūs tarpukario glamūrą menantys lūpdažiai – karščiausiomis šio laikotarpio mados naujienomis. Tačiau labiausiai J. Galliano talentas atsiskleidė kuriant „Dior“ haute couture kolekcijas, mažiau priklausomas nuo rinkos reikalavimų.
Jeanas Paulis Gaultier. Drabužių dizaino niekada nestudijavęs J. P. Gaultier – viena įdomiausių šiuolaikinio mados pasaulio asmenybių. Jis priklauso retai, nykstančiai mados kūrėjų grupei.
Šis menininkas be galo tiksliai jaučia tikrojo prancūziško seksualumo estetiką ir sėkmingai ją pritaiko savo kūriniuose. Įdomu, kad karjeros pradžioje (devintajame dešimtmetyje) J. P. Gaultier buvo vadinamas prancūziškos mados blogu berniuku, enfant terrible, – būtent šis apibūdinimas vėliau prigijo ir A. McQueenui.
Nors ir keista, J. P. Gaultier netapo jokių ypatingų mados atradimų autoriumi. Stilistinis jo kokteilis iš esmės gan paprastas: nespalvota paletė, atsaini Marlene Dietrich šypsena ir vyriški kostiumai, Paryžiaus kabaretų spindesys ir suveržtas new look juosmuo… Paradoksalu, bet iš šių visiems puikiai žinomų ir daug kur naudojamų ingredientų J. P. Gaultier sugebėjo sukurti absoliučiai savitą stilistiką, atspindinčią kiek vulgaroką, bet neabejotinai patrauklią paryžietiškos mados pusę. Būtent todėl neįmanoma pasakyti, kad vardinės „Jean Paul Gaultier“ kolekcijos (ypač jo haute couture kūriniai) silpnesnės už mados namams „Hermès“ jo sukurtus darbus.
Kita vertus, ir jo „Hermès“ kolekcijos tikrai nebuvo prastesnės už vardinius kūrinius. Elegantiškiausių Paryžiaus mados namų paveldas J. P. Gaultier rankose virto linksmu, koketišku ir ironišku žaismu su prabanga. O tai pasiekimas, kuriuo gali pasigirti vos vienas kitas dizaineris, mat esminis prabangos trūkumas – perdėtas rimtumas, ne itin gerai derantis prie mūsų postmodernistinių realijų.
J. P. Gaultier į savo neabejotinai prabangias kolekcijas visada įterpdavo nekuklią humoro dozę, tai pasakytina tiek apie vardinę liniją, tiek ir apie mados namų „Hermès“ kolekcijas. Tad visus jo kūrinius galime pavadinti geriausiais – akivaizdžių favoritų nerasime.
