Keturios dažniausiai pasitaikančios hortenzijų ligos ir priemonės joms įveikti.
Šluotelinės, didžialapės, šviesiosios, plaukuotosios, ąžuolialapės… Kad ir kurias iš šių gražuolių augintumėte, net ir tinkamai prižiūrimos jos gali imti ir pasiligoti.
Reikia pripažinti, kad dauguma hortenzijų augintojų ir per visą savo praktiką nesusiduria su kokiomis nors problemomis. Šie augalai ganėtinai atsparūs visoms įmanomoms ligoms ir paprastai be vargo susidoroja su jomis patys. Vis dėlto pasitaiko, kad net ir hortenzijoms prireikia pagalbos. Kokiomis aplinkybėmis, kodėl taip nutinka, kuo pasireiškia liga ir ką daryti, netrukus išsiaiškinsime.
Chlorozė
Ši liga pirmiausia sutrikdo chlorofilo susidarymą augalo lapuose ir fotosintezės aktyvumas mažėja. Būtent neinfekcinė chlorozė dažniausiai ir įveikia hortenzijų gynybines galias, jeigu šeimininkai nesilaiko elementariausių jų auginimo taisyklių.
Chlorozė pasireiškia tuo, kad augalo lapai ima šviesėti ir gelsti (tarsi būtų saulės nudeginti). Gali net atsirasti šviesių dėmių. Tačiau lapų gyslos kaip buvo, taip ir lieka tamsios.
Yra keletas pagrindinių veiksnių, galinčių sukelti hortenzijų chlorozę:
• Pernelyg šarminga dirva, todėl augalai negali pasisavinti geležies.
• Laistymas kietu vandeniu.
• Maistingųjų elementų stygius žemėje.
• Humuso ir azoto turinčių junginių perteklius dirvoje.
• Sutrikusi medžiagų apykaita.
• Nepalankios oro sąlygos.
Kaip kovoti su chloroze? Kadangi iškart tiksliai nustatyti ligos atsiradimo priežastį vargu ar pavyks, teks atidžiai peržiūrėti visą hortenzijų auginimo ciklą ir jį sureguliuoti.
Laistyti hortenzijas reikėtų minkštu vandeniu (galima lietaus) ir tuo dienos metu, kai saulės aktyvumas nėra pats didžiausias. Per savaitę ant kiekvieno krūmo būtina užpilti ne mažiau kaip du kibirus vandens – negalima leisti, kad žemė po jais išdžiūtų.
Pernelyg šarmingą dirvą dar prieš sodinant hortenzijas – ar jau vegetacijos metu – reikia parūgštinti. Pavyzdžiui, mulčiuojant aukštapelkių durpėmis, nukritusiais spygliais, spygliuočių medžių žieve arba perliejant žemę oksalo arba citrinų rūgšties tirpalu (1 šaukštelis 3 litrams vandens).
Suprantama, negalima užmiršti ir laiku patręšti augalus subalansuotomis trąšomis.
Kad išvengtumėte chlorozės, kartą per 10 dienų hortenzijas laistykite ir purkškite geležies druskų tirpalu – kad ir geležies sulfatu (50 g vienam kibirui, tai yra 10 litrų vandens).
Jeigu augalų lapai jau pastebimai iššviesėjo, juos apdoroti geležies druskų preparatais galima dažniau – kas penkias dienas, kol lapai vėl atgaus įprastą spalvą.
Hortenzijos serga dėl drėgmės pertekliaus, karščio, laistymo klaidų ar netinkamo dirvožemio.
Miltligė
Ją sukelia mikroskopiniai ektoparazitiniai grybai. Šių sporos lengvai plinta oru, keliauja su lietaus vandeniu ir persiduoda per darbines pirštines bei sodo instrumentus.
Atpažinti miltligę labai lengva. Jai įsisukus į sodą, ant augalų lapų atsiranda dėmių, tarytum padengtų baltomis, miltingomis apnašomis – tai ligos židiniai. Tiksliau, grybų micelis, ant kurio, subrendus poroms, susidaro į rasą panašūs lašeliai.
Miltligė paprastai slenka iš apačios į viršų ir pirmiausia pažeidžia jaunus nusilpusius augalus. Pažeisti ligos, jų lapai pasidengia dėmėmis, pradeda vysti ir galiausiai nubyra.
Ligos užpulta hortenzijos nusilpsta, o esant smarkiems pažeidimams, gali ir pražūti.
Pagrindiniai miltligės rizikos faktoriai – aukšta oro temperatūra ir dideli jo drėgmės svyravimai. Taip pat tankiai susodinti krūmai, pernelyg gausus laistymas, per didelis azoto kiekis dirvoje.
Kaip kovoti su miltlige? Pasirodžius pirmiesiems užkrato ženklams, vertėtų visas pažeistas augalo dalis tučtuojau pašalinti ir sunaikinti. Tą patį daryti ir su kitomis augalinėmis atliekomis sode ir darže – nepalikti jų pūti bet kur. Svarbu laikytis griežto hortenzijų laistymo ir tręšimo režimo.
Tiesa, miltligei įsigalėjus, tai jau nebepadės – pagelbės tik fungicidai. Priemones paruoškite pagal instrukcijas ir negailėdami nupurkškite ne tik pažeistus augalus, bet ir žemę aplink juos.
Peronosporozė
Dar vadinama netikrąja miltlige dėl požymių panašumo. Ši liga pasireiškia išblukusiomis dėmėmis ant viršutinės hortenzijų lapo dalies ir baltų apnašų dėmėmis iš apačios. Tiek vienų, tiek kitų dėmių spalva gali būti nuo gelsvos iki šviesiai pilkos ir net violetinės ar rudai raudonos. Jos ypač išryškėja po lietaus arba gausios rasos, o šiltu sausu oru tampa praktiškai nematomomis.
Ligai progresuojant, hortenzijų lapai sudžiūva, patamsėja, tampa trapūs ir galiausiai nukrenta, nors dirvoje drėgmės visiškai pakanka.
Peronosporozė taip pat grybelinė liga. Jos sukėlėjo sporos žiemoja augalinėse sodo atliekose ir dirvoje, o pavasarį šioms išplisti padeda vėjas, krituliai, vabzdžiai bei užkrėsti instrumentai (todėl specialistai primygtinai rekomenduoja visada dezinfekuoti sodo reikmenis).
Pačios palankiausios sąlygos peronosporozei suklestėti – vėsūs drėgni orai, staigūs temperatūrų šuoliai (paprastai ankstyvą pavasarį arba rudenį).
Kaip kovoti su peronosporoze? Geriausias būdas, kaip visada, yra profilaktika. Laikykitės kultūrų auginimo agrotechnikos, stojus šaltiems lietingiems orams augalų nelaistykite. Bet svarbiausia – surinkite bei sunaikinkite augalines atliekas visame sklype ir, vos pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, genėkite augalus.
Be to, pasireiškus pirmiesiems peronosporozės simptomams, hortenzijų krūmai purškiami fungicidais.
Rūdys
Dar viena grybelinė infekcinė augalų liga. Jos sunkumas priklauso nuo vietovės klimato sąlygų ir augalininkystėje taikomų technologijų.
Rūdžių sukėlėjai – mikroskopiniai parazitiniai grybeliai, išplitę po visą pasaulį. Jie žiemoja daugiausia užkrėstose augalinėse atliekose, kai kurie – žemėje, ant augalų šaknų. Pavasarį grybelių sporas paplauna lietus, pakelia į orą vėjas, vabzdžiai, ir per kitų augalų antžeminėje dalyje esančias žaizdeles, kitus kenkėjų padarytus pažeidimus rūdys patenka į lapus, stiebus, vaisius.
Įsikūrusios naujo augalo šeimininko audiniuose, rūdžių sporos išaugina micelį ir taip naikina augalą – ardo ląstelių sieneles, išskiria toksinus.
Kaip žinoti, kad hortenzijas užpuolė būtent rūdys? Pavasarį apatinėje lapų dalyje (rečiau – ant stiebų, ūglių, žiedpumpurių) atsiranda išblukusių dėmių ir geltonai oranžinių arba rudai raudonų gumburėlių, kuriose susikaupusios sporos. Ilgainiui užkrėsti lapai ir stiebai pagelsta, susisuka, nudžiūva ir miršta.
Vasarą ir rugsėjo pradžioje dėl rūdžių hortenzijas išmargina tamsesnės rudos dėmės.
Kaip kovoti su rūdimis? Ankstyvosiose ligos stadijose galima pabandyti paprasčiausiai pašalinti užkrėstus ūglius, nuskinti lapus, o tada visą krūmą nupurkšti biofungicido tirpalu.
Jeigu liga jau smarkiai išplito, būtinos gerokai rimtesnės priemonės, pavyzdžiui, 1 procento Bordo tirpalas. Vos pastebėję bėdą, apdorokite hortenzijas, paskui po savaitės dviejų, procedūrą pakartokite.
Labai svarbi ir profilaktika. Neleiskite piktžolėms prisiartinti prie hortenzijų, reguliariai ravėkite, nesusodinkite krūmų pernelyg tankiai, surinkite ir naikinkite augalines atliekas. Atėjus vėsiems ir lietingiems orams, laistykite mažiau. Laiku, tai yra vos pamatę ligos požymius – atlikite sanitarinį genėjimą.
Kiti variantai
Kartais hortenzijos dar gali susirgti cerkosporoze (rudmarge), septorioze (dėmėtlige), alternarioze (juodąja dėmėtlige), fuzarioze (vytuliu), pilkuoju ir baltuoju puviniu.
Didžiojoje daugumoje atvejų vienokios ar kitokios ligos šiuos nuostabius augalus užpuola dėl nepalankių oro sąlygų ir netaisyklingos agrotechnikos. Kad taip nenutiktų – hortenzijų gydymas ilgas ir pastangų reikalaujantis procesas, – geriau iš karto, dar prieš sodinimą, susipažinkite su informacija, kaip užtikrinti joms komfortišką aplinką.
