„The Economist“ žurnalistą A. Millerį darbas Rusijoje įkvėpė parašyti kriminalinį romaną.
Stingas dainuoja apie anglą Niujorke, o žurnalo „The Economist“ žurnalistas Andrew Milleris savo debiutiniame romane „Snieguolės“ aprašo anglą Maskvoje. Knygos pavadinimas prognozuoja pasakojimą visai ne apie pavasarį pranašaujančias gėles ar veikėją iš pasakos – rusai snieguolėmis vadina lavonus, kurie išnyra į paviršių per atlydį.
–Jums trejus metus teko dirbti žurnalo „The Economist“ korespondentu Maskvoje, o pagrindinis jūsų knygos personažas Nickas – taip pat britas, darbo reikalais atvykęs į Maskvą. Ar knygoje yra daugiau autobiografinių sutapimų?
– Kai pagrindinis personažas ir pasakotojas turi šiek tiek išorinių panašumų su romano autoriumi, skaitytojai ima manyti, kad knyga kai kuriais aspektais autobiografiška. Bet šiuo atveju taip nėra. Gyvenau Maskvoje trejus metus, bet su savo žmona. Mano gyvenimas labai skyrėsi nuo Nicko Platto: nebuvau įsivėlęs į jokias vagystes ar žmogžudystes.
Bet, kita vertus, „Snieguolėse“ daug kas panaudota jei ne iš tiesioginės patirties, tai iš mano asmeninių pastebėjimų apie miestą ir jame gyvenančių užsieniečių gyvenimo būdą. Sakyčiau, tai to laikotarpio portretas – praturtėjimas, apie kurį neklausinėjama, bendras visuomenės aklumas. Ne tik Maskvoje, bet ir kitur. Mačiau daugybę emigrantų, kurie elgėsi taip, lyg ilgai ir neatsakingai atostogautų. Nicko personažas taip pat radosi iš asmeninių pastebėjimų. Šis vienišas vyras, įkopęs į ketvirtą dešimtį, plaukia pasroviui. Manau, jis atpažįstamas daugeliui.
–Koks jūsų didžiausias atradimas Maskvoje?
– Manau, svarbiausias dalykas, kurį supranti praleidęs tiek laiko Rusijoje, yra tas, jog ji – europietiškos civilizacijos dalis ir kartu kažkas visiškai kitoniško. Jei vieši Maskvoje keletą dienų, gali pamanyti, kad tai šiaurės Europos miestas, šiek tiek panašus į Stokholmą, tik su daugiau neoninių šviesų ir blogais keliais. Bet jei apsistoji ilgesniam laikui, pastebi, kad Rusija turi savitą kultūrą, paliestą tragiškos istorijos, religijos ir kitų dalykų. Tai ir yra vakariečių nuostabos priežastis – ši šalis ir tokia kaip jų, ir sykiu kitokia.
Kai kurie žmonės kritikavo mano knygą už pernelyg niūrų Rusijos vaizdavimą. Bet tai dažniau darė britai, o ne rusai.
–Steve’as, pagrindinio veikėjo draugas, tikino Nicką, kad Rusijoje nėra verslo, politikos ar meilės istorijų. Tik kriminalinės. Ar pastebėjote, kad taip yra ir realybėje?
– Manau, daugelis žurnalistų, dirbančių Rusijoje, supranta, ką Steve’as, žurnalistas ir cinikas, mėgstantis svaigiuosius gėrimus, turėjo galvoje. Egzistuoja glaudi sąsaja tarp kriminalinių, verslo ir politinių istorijų. Kai kurie galingi asmenys įsivėlę į visas tris.
– Jūsų knygoje itin svarbus elementas yra sniegas. Dirbdamas korespondentu Rusijoje parašėte straipsnį „Žiemos pasaka“ („A Winter’s Tale“), kuriame analizavote sniego įtaką maskviečiams. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti savo pastebėjimus?
– Man atrodė, kad žiema – neištyrinėta Rusijos gyvenimo sritis. Visi tik žino, kad ji šalta ir snieginga. Bet žiema daro didelę įtaką žmonių gyvenimui ir mąstysenai. Rinkdamas medžiagą savo straipsniui susidūriau su sąvoka „snieguolė“. Taip rusai vadina lavoną, „palaidotą“ po sniegu ir išnyrantį į paviršių per atlydį. Gražus siaubingo dalyko pavadinimas. Kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau man „snieguolė“ atrodė ne tik Maskvos gyvenimo žiaurumo, bet ir mano kūrybinės idėjos metafora: kai patirti dalykai, kuriuos stengiesi pamiršti, nuslopinti, vėl prasiveržia į viršų.
Mano knygoje žiema „pasiūlo“ tam tikrą moralinį užsimiršimą. Bet aš visai mėgau žiemas Maskvoje. Šaltis nėra toks baisus dalykas, kaip įsivaizduoja dauguma anglų. Jis ir dovanoja puikių dalykų. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimą apsnigtuose miškuose, ant užšalusių upių, šaltas ir sausas dienas, kai dangus yra mėlynas.
– Kokius girdėjote savo knygos – istorijos apie Rytų metropolį brito žvilgsniu – vertinimus iš rusų? Ar juos įtikino toks Maskvos paveikslas?
– Kai kurie žmonės kritikavo mano knygą už pernelyg niūrų Rusijos vaizdavimą. Bet tai dažniau darė britai, o ne rusai. Pastarieji puikiai žino, kad nusikaltimai, korupcija ir žmonių, neturinčių įtakingų ryšių, pažeidžiamumas yra liūdni, bet teisingi jų visuomenės bruožai. Aš tikiuosi, mano knygos skaitytojas, įskaitant ir rusus, pamatys, kad tai nėra kūrinys, schematizuojantis rusus ir naivius užsieniečius. Atvykėliai irgi pasirodo esantys ne ką geresni, ypač pasakotojas. Tai istorija apie žmones, kurie, užklupti tam tikrų aplinkybių, gali elgtis visiškai nenuspėjamai ir sau nebūdingai.
