Lagamine – būsimoji knyga
Akistatoje su mirtimi, kai laša paskutiniai gyvenimo lašai, tobulas grožis atrandamas netgi sterilioje ligoninės palatoje ant palangės pūpsančiuose oranžiniuose apelsinuose. Tik prieš metus į kunigus įšventintas Justas Jasėnas įsitikino: vaistais nenumalšinamas skausmas palengvėja, jei yra, kas palydi į Anapus. Jaunasis dvasininkas, trejetą metų Santariškių klinikose lankęs itin sunkius ligonius, prisipažįsta svajojantis gilinti žinias jų sielovados srityje.
Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios parapijoje besidarbuojantis panevėžietis 26-erių Justas Jasėnas vos prieš dvi savaites minėjo pirmąsias kunigystės metines. Dvasininkas juokauja, kad paskyrimas į Anykščius jam teko tarsi iš Dievo rankų – nuostabesnės vietos eiles kuriančiam, literatūra, daile, muzika besidominčiam jaunuoliui vargu ar būtų galima surasti.
„Išgyvenu unikalų laiką. Išeinu prie upės pasivaikščioti, ant dviračio sėdęs išvažiuoju. Iš naujo studijuoju Anykščių klasikus: žmoniškumo mokausi iš J.Biliūno, apie gyvenimą mąstau skaitydamas A.Vienuolio kūrinius, gamtos grožiu žaviuosi iš A.Baranausko. O kur dar Bronė Buivydaitė? Ką skaičiau fragmentiškai mokykloje, dabar kremtu iš naujo ir matau jau visai kitomis akimis“, – džiaugėsi J.Jasėnas.
Dvasininkas prisipažįsta: jo kambarėlyje vieta po lova užimta. Kartais iš ten kunigas ištraukiantis lagaminėlį. Tai, kas jame sukrauta, kažkada suguls į poezijos knygos puslapius.
„Iš abiejų pusių mane spaudžia – ir panevėžiečiai, ir anykštėnai ragina knygą leisti. Bet nerangus esu. Manau, dar reikia palaukti, subrandinti tai, ką įdėjau į eilėraščius. Todėl guldau juos į lagaminą, užsegu ir vėl pakišu po lova“, – atvirai kalbėjo J.Jasėnas.
Dvasininkas išdavė dar vieną didelę savo svajonę: ateis laikas, kai jis semsis akademinių žinių apie ligonių sielovadą.
Dar studijuodamas seminarijoje J.Jasėnas teigia supratęs, kad tikrasis jo pašaukimas – būti su tais, kuriems labiausiai skauda, kuriems laša paskutinieji gyvenimo lašai ir kuriems labiausiai reikia sielos, į kurią galėtų atsiremti.
Tiesa durti negalima
Dvasininkui giliai įstrigo studijų metais Vilniaus Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje, kur balansuojama ant gyvybės ir mirties slenksčio, sutikta trisdešimtmetė. Sterilioje, baltutėlėje palatoje gulinti moteris jos aplankyti atėjusiam kunigui, taip pat paskendusiam ligoninės drabužių baltume, pasiūlė žvilgtelėti į palangę. Ten pūpsojo ligonei atnešti oranžiniai apelsinai.
„Ji susižavėjusi man sako: pažiūrėkit, kokia nuostabi jų spalva. Mes juk niekada turbūt neatkreiptume dėmesio į apelsinų spalvą, o ji, metus išgulėjusi baltoje palatoje, pamatė, kiek yra grožio paprastuose dalykuose. Nuostabu ir – kaip su šlapiu skuduru per veidą“, – prisiminė J.Jasėnas.
Dvasininko paklausta, ką svajoja gyvenime nuveikti, sunkiai serganti ir vilčių pagyti neturinti ligonė pripažino: draugų rūpesčiai dėl statomo namo, automobilio pirkimas, buto remontas ir panašūs materialūs dalykai jai atrodantys absoliučiai beverčiai, palyginti su vaikystės rasota pieva, po kurią, jei tik pasveiktų, taip norėtų pabraidžioti.
„Artėjant lemtingai akimirkai žmonių reakcija būna įvairi – ir pyksta, ir liūdi, džiaugiasi, verkia, bet kalba apie gyvenimą. Tada linkstama prie esminių, ne materialių vertybių“, – pastebi J.Jasėnas.
Jo nuomone, tokią akimirką ligoniui reikia ir dvasininko, ir psichologo, ir artimųjų, kad ne tik padėtų sergančiam kūnui, bet ir palaikytų dvasią.
„Tuomet kaip niekada ryškiai atsiskleidžia, kad žmogus – ne tik materija, bet turi ir sielą“, – pabrėžė J.Jasėnas.
Kunigas įsitikinęs: ligonis turi teisę žinoti apie savo ligą ir ateitį.
„Tačiau pasakius tiesą reikia žinoti, koks bus tavo kitas žingsnis. Negalima ligoniui durti su ta tiesa ir jį palikti“, – perspėja kunigas.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 2 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm. J.Jasėno alb.
Dar tik metus Dievui ir žmonėms tarnaujantis J.Jasėnas svajoja gilinti
ligonių sielovados srities žinias.
