Panevėžyje karštų ginčų objektu buvo tapusi Laisvės aikštėje pastatyta Kalėdų eglė, o dabar gyventojai kraipo galvas žiūrėdami į mieste iškabintus plakatus „Panevėžys – 2014 metų Lietuvos kultūros sostinė“ ir spėlioja, kas juose pavaizduota.
Šiuo metu du 3×6 m dydžio plakatai, įrengti ties Nemuno ir Vasario 16-osios bei Nemuno ir Klaipėdos gatvių sankryžomis, pažadino panevėžiečių fantaziją. Žmonės juose įžvelgia įvairius daiktus – pradedant vyriško apatinio trikotažo gaminiu, baigiant mistiška akmenų skulptūra.
Sostą, kuris ten iš tiesų ir pavaizduotas, sunkiai atpažįsta ir profesionalūs menininkai, o eiliniams gyventojams suprasti jaunos dizainerės Raimondos Balčiūnaitės logotipo idėją – kultūros sostą – dar sunkiau įveikiama užduotis.
Miesto Tarybos narys Gintaras Šileikis, išvydęs didžiausią pastarųjų metų miesto kultūros projektą reklamuojančius tentus, pareiškė, kad siūlys juos kuo skubiau nuimti.
Kiti, sosto plakate neatpažinę, politikai nebuvo taip kategoriškai nusiteikę, tačiau apgailestavo, kad logotipo idėja sunkiai suprantama menų nestudijavusiems žmonėms.
Savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Irma Gritėnienė stebisi ir politikų, ir visuomenės reakcija. Pasak jos, logotipui sukurti buvo paskelbtas konkursas, jis nebuvo slaptas, visi norintys galėjo susipažinti su pasiūlytais variantais ir pareikšti savo nuomonę. R. Balčiūnaitės projektas visuomenei pristatytas dar vasarą.
Geriausias iš 43 darbų
Pasak vedėjos, geriausią logotipą rinko Savivaldybės rinkodaros darbo grupė. Tarp jos narių buvo ir meną ir kultūrą išmanančių žmonių: Kultūros skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė, vyriausiasis dizaineris Romualdas Lukšas.
Geriausio logotipo rinkimai vyko dviem etapais. Pirmuoju iš Savivaldybei atsiųstų 16 asmenų 43 kūrinių, kuriuose daugiausia dominavo liaudišką kultūrą, tiksliau, folklorą, atspindintys logotipai, išrinkti 3 geriausieji. Jų autoriams – R. Balčiūnaitei, Aurelijui Marozui ir Astai Radvenskienei buvo pasiūlyta savo idėjas tobulinti ir plėtoti.
Iš galutinių trijų kūrėjų variantų komisija pasirinko R. Balčiūnaitės. Jai buvo skirta 2000 litų piniginė premija, likusiems dviem autoriams buvo įteikta po 500 litų.
Kultūros skyriaus vedėja L. Krasauskienė paaiškino, kad norėta, jog Panevėžys, kaip kitų metų kultūros sostinė, prisistatytų kaip modernus miestas, neapsiribojantis viena sritimi. Esą neatsitiktinai ir projektas buvo pavadintas kultūrų sankirta.
Konkurso nugalėtojai idėja sukurti krėslą vaizduojantį logotipą kilo lankantis bibliotekos skaitykloje, tiksliau, sėdint.
Suolai, kėdės, krėslai – tai baldai, stovintys teatruose, kinuose, koncertų salėse, galerijose, meno erdvėse po atviru dangumi. Anot R. Balčiūnaitės, jie leidžia žiūrovui, lankytojui stebėti kultūros renginius, klausytis, skaityti. Kultūros kėdė jai yra tarsi viena iš pozicijų, iš kurios žvelgia vartotojas.
Jis stebi, sprendžia, vertina, grožisi, nesutinka, palaiko, sprendžia. Kūrėjos teigimu, tai procesas, be kurio negali egzistuoti kultūra. Logotipe ji abstrakčiai pavaizdavo kultūros kėdę – savotišką sostą kiekvienam kultūros sostinės renginių dalyviui.
Iš potėpių sudarytas ženklas esą turi sąsajų ir su garsiaisiais Panevėžio keramikos simpoziumais, jame, jos nuomone, galima įžvelgti ir miesto herbo, Paryžiaus Triumfo arkos kontūrus.
Vartus dar atpažįsta
Panevėžio miesto tarybos narė Gema Umbrasienė prisipažino, kad, jei nebūtų žinojusi autorės idėjos, logotipe sunkiai atpažintų krėslą. Politikei logotipas primena kažką panašaus į Anglijoje, Viltšyro grafystėje, esantį Stounhendžą – vieną pačių įstabiausių priešistorinių statinių Europoje, siekiantį neolito ir bronzos amžių (pastatytas apie 3100–2000 m. pr. m. e.). Jį sudaro ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai.
G. Umbrasienė mano, kad logotipas neatspindi pagrindinės idėjos – Panevėžio, kaip miesto, kuriame gyvuoja įvairios kultūros.
„Galime diskutuoti, kas turėtų būti pavaizduota logotipe, bet jis turėtų būti suprantamas ir dizainą ar menus studijavusiam, ir jų nestudijavusiam žmogui“, – teigė tarybos narė.
Viktoras Trofimovas sakė negalįs logotipo nei kritikuoti, nei girti. Jam atrodo, kad logotipas neatspindi Panevėžio, kaip kultūros sostinės, savitumo.
„Žmogui, kuris nežino, kas jame pavaizduota, sunku suprasti mintį“, – mano jis.
Gintaras Šileikis pareiškė, kad tai – prastas kūrinys, neatspindintis kultūros sostinės idėjos. Jo nuomone, už tokį darbą neturėtų būti mokami pinigai.
„Nenuostabu, kad žmonėms kyla pačių įvairiausių asociacijų“, – sakė jis ir pridūrė, kad siūlys nuimti reklaminius plakatus.
Žinomi stiklo menininkai Remigijus ir Indrė Kriukai sako, kad R. Balčiūnaitės sukurtas logotipas – profesionalus ir gražus, tačiau jie irgi neįžvelgia krėslo.
„Mūsų akimis, ten vaizduojama arka, miesto vartai ir tai labai simboliška, prasminga. Mano bičiulis, Vilniaus dailės akademijos profesorius Algirdas Dovydėnas, kuriam specialiai parodžiau logotipą, irgi jį giria, nors krėslo ir nemato“, – kalbėjo R. Kriukas.
Pasak jo, menas visada duoda polėkį fantazijai.
„Negali prikibti tik prie rutulio ir kvadrato, bet, jeigu juos perpjausi per pusę, sulauksi įvairių interpretacijų“, – juokėsi menininkas.
Inga SMALSKIENĖ
