Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis Ramygalos kultūros centro pastatas slepia šiurpą keliančią paslaptį. Nusprendusieji ilgiau pavakaroti turėtų nusiteikti susidurti su vaiduokliais. Centro darbuotojai pasakoja girdintys bruzdesį, maldą primenančius šnabždesius ar skambčiojančius varpelius, kartais jiems netgi pasirodo išplaukiantis rabino siluetas. Ramygaliečiai spėja, kad besiblaškančios dvasios taip bando apsaugoti dar prieš karą šiame pastate veikusios žydų sinagogos šventą ramybę.
Pažadėjo
nesilinksminti
Vienuoliktus metus Ramygalos kultūros centre valytoja dirbanti Marija Klimašauskienė yra apmirusi iš baimės, kai akis į akį susidūrė su vaiduokliu.
Moteris ir dabar negali ramiai kalbėti apie pirmąjį susitikimą su dvasiomis. Vos pradėjusi dirbti vieną žiemos vakarą atėjusi valyti salės buvusios sinagogos altoriaus vietoje įrengtame balkone išvydo skrybėlę dėvinčio žydo siluetą. Nuo to karto jau daugelį metų Marija vengia salėje pakelti akis į viršų.
Kitą kartą su dukra po rinkimų apie 22.30 val. atėjusi į salę sako išgirdusi varpelių garsą.
„Esu dvasioms pasižadėjusi čia nešokti, nesilinksminti, kad tik leistų man ramiai dirbti. Taip ir sėdžiu per renginius kaip žvakė, nors ir kaip norėtųsi šokti“, – prisipažįsta M.Klimašauskienė.
Valytoja tvirtina savo pažado griežtai besilaikanti ir netgi paploti vengianti.
Vis dėlto dvasios apie save primena kone kasdien. Ir Marija, ir kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė jau baigia priprasti prie tuščiame pastate aidinčių žingsnių ar triukšmo tarsi kas lazda brauktų per radiatorius.
O kartais, moterų teigimu, buvusioje sinagogoje galima išgirsti ir keistus murmesius – atrodo, kad būrys žmonių vienu metu tyliai šnabžda maldą.
Duoklė dvasioms
L.Kubiliūnienė prisipažįsta pati sunkiai patikėjusi savo ausimis, kai vieną dieną su vyru atvažiavusi į darbą išgirdo tualete nuleidžiamą vandenį. Iš pradžių nustebusi, kad kas nors gali slėptis pastate, moteris liko be amo, kai, nesulaukusi nieko išeinančio, pravėrusi tualeto duris ten neišvydo nė gyvos dvasios.
Nematomus kultūros centro gyventojus darbuotojos švelniai praminė vietiniais ir stengiasi su jais gyventi: renginyje specialiai dvasioms paskiria ramų muzikinį kūrinį, miestelio žydų kapinaitėse ne tik piktžoles išravi, bet ir antkapį paglosto.
M.Klimašauskienė pastebėjo, kad vaiduokliai itin suaktyvėja apleidus jų kapvietę. Todėl grįžusi iš atostogų moteris pirmiausia skuba į kapines.
„Gal dvasioms nepatinka, kad buvusioje sinagogoje dabar linksmybės vyksta? Betgi čia ne sandėlis įrengtas, ne baras. Mes irgi darom gerą darbą – žmones taurinam“, – svarstė L.Kubiliūnienė.
Spruko nuo vaiduoklių
Žinomam atlikėjui Virgilijui Valuntoniui Ramygalos kultūros centras kelia ne tik nostalgiją, bet ir pagarbią baimę. Ketverius metus jam vadovavęs vyras yra šventai įsitikinęs, kad šiuo pastatu kartu su gyvaisiais dalijasi apie save primenančios dvasios.
Atlikėjas neslepia pats ne kartą apimtas baimės nuo vaiduoklių skuodęs lauk.
„Į visas kultūros centro duris buvau spynas sudėjęs – norėjosi kai kurias patalpas užrakinti. Kartą vakare tikrai visas duris pats uždariau, tik savo kabineto palikau pravertas. Jūs nepatikėsite – sėdžiu vienas ir aiškiai girdžiu, kaip kažkur sugirgžda atidaromos, paskui vėl uždaromos durys. Ir taip keletą kartų“, – pasakoja V.Valuntonis.
Vyriškis atviras: žinant, kad dviejų aukštų pastate daugiau nėra nė vienos gyvos dvasios, tokie garsai priverstų sprukti ir drąsiausią žmogų.
Pagarbią baimę atlikėjui kėlė ir stiklinės lauko durys. Per ketvertą metų V.Valuntonis taip ir neišdrįso jas užrakinęs pro stiklą žvilgtelėti į vidų – visada persekiodavęs jausmas, kad kažkas žiūri.
„Kam tokius dalykus pasakoju, niekas netiki. Reikia ten patiems pabūti. Po manęs dirbusi direktorė netgi negalėdavo sėdėti savo kabinete – eidavo į greta esančią seniūniją“, – tvirtino V.Valuntonis.
Užgriuvo nelaimės
Ilgainiui V.Valuntonis pastebėjo keistus sutapimus – dvasių apsireiškimai itin padažnėdavo pasibaigus jaunimo diskotekoms, tačiau po liaudiškų vakaronių kultūros centre kuriam laikui įsivyraudavusi ramybė.
Kaskart po diskotekų V.Valun-tonį išpildavo šaltas prakaitas, kol pereidavo per salę iki elektros jungiklio.
„Stengdavausi niekad neiti vienas. Persekiodavo jausmas, kad kažkas seka už nugaros, ir tikrai ne angelas sargas. Toks įspūdis, tarsi kas kvėpuotų į pakaušį. Tikrai nesu bailys, bet jausdavau tokį spaudimą, kad per salę ne eiti, bet bėgti norėdavosi“, – neslepia atlikėjas.
Dvasios ramybės neduodavusios ne tik direktoriui. Kartą kultūros centre pasiliko nakvoti į paskutinį autobusą nespėjęs meno vadovas. Ryte į darbą atėjusiam V.Valuntoniui jis prisipažino visą naktį nesudėjęs bluosto – baimę kėlė laiptus girgždinę aiškiai girdimi žingsniai.
Plačiau skaitykite vasario 7 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Prieš karą buvusios žydų sinagogos vietoje įkurtame Ramygalos kultūros centre kartkartėmis apie save primena dvasios.
