Gyvenimas komunalkėje: dažniausios pramogos – baliai ir televizorius.
Sovietmetis – tarsi džinas, uždarytas atminties ąsotyje. Žurnalas IQ kviečia saugiai jį išleisti ir apžiūrėti iš visų pusių.
Apie gyvenimą, kurį palikome peržengę Kovo 11-osios rubikoną, garsiai kalbėti neįprasta. Istorikai, politologai, politikai nelaužo iečių viešose diskusijose apie vieną ar kitą sovietmečio įvykį, asmenybę ir jos įtaką. Nelaužo, nes šios diskusijos paprasčiausiai nevyksta. Tegu susiguli, dar per anksti – mėgstamiausi jų žodžiai pastaruosius 20 metų. Kitų, ne specialistų, žvilgsniai nukreipti į dabartį ir ateitį: kaip išgyventi, susidoroti su kasdienėmis problemomis ir iššūkiais.
Atgavus laisvę entuziastingas lietuvių noras atsiriekti jos kuo daugiau ir kuo įvairesniais pavidalais per du dešimtmečius virto kasdienybės rutina, nepaliekančia vietos stabtelėjimui ir ramiam pokalbiui apie tai, kas buvo kadaise.
Gal vis dėlto jau laikas ANO, apkaišyto svetimomis raudonomis vėliavomis, laiko inventorizacijai? IQ pradeda diskusiją apie sovietmetį tikėdamasi aktyvios savo skaitytojų reakcijos.
Šį kartą – IQ kultūros redaktorės Žilvinės Petrauskaitės pokalbis su režisiere Dalia Ibelhauptaite, ne tik augusia sovietmečiu, bet ir mačiusia, kaip jis atrodė iš Vakarų pusės.
Taip pat – galinčia palyginti, kaip sovietmetis vertinamas dabar: ir Vakaruose, ir posovietinėje Lietuvoje. Menininkė vieno naujausių savo kūrinių – Piotro Čaikovskio operos pagal Aleksandro Puškino romaną „Eugenijus Oneginas“ – veiksmą drąsiai perkėlė į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį ir neslepia, kad tai provokacija. Provokacija kiekvieno žiūrovo atminčiai.
Ar aštuntasis dešimtmetis pasirinktas iš anksto, ar jis atsirado jau repetuojant?
– Svarstėme, į kokį laikotarpį perkelti „Eugenijaus Onegino“ veiksmą. Ieškojome laikotarpio, kuris atitiktų P. Čaikovskio ir, savaime suprantama, A. Puškino kūrinio dvasią. Aplinka, kurioje gyveno Tatjana, – labai savotiška: žmonės nepaprastai artimi, surišti vienas su kitu, gyvenantys vienas kito gyvenimą – daug apkalbų, nieko nėra privataus, svetimos emocijos diskutuojamos viešai. Man norėjosi to laikotarpio atitikmens – kur būtų vos ne priverstinis artumas, kur žmonės gyventų turėdami labai mažai savo asmeninės erdvės. Galvojant apie tai mano mintys vis grįždavo į sovietmetį, į komunalkių gyvenimą, kai mažoje erdvėje grūsdavosi labai daug žmonių, šeima turėdavo po vieną kambarį, su kitomis dalydavosi virtuve, vonia, tualetu, šaldytuvu, telefonu (pati Maskvoje esu taip gyvenusi studijų metais). Pasaulis, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo labai mielas, draugiškas ir šaunus, iš tikrųjų yra labai žiaurus: tu nieko nuo kitų nenuslėpsi, ir tai yra labai sunku žmogui, kuris yra kitoks. Todėl ir nutariau „Eugenijaus Onegino“ veiksmą perkelti būtent į sovietmetį ir taip užaštrinti Tatjanos ir pasaulio, į kurį atvyksta Oneginas, kitoniškumą. A. Puškino kūrinyje Oneginas atvyksta iš Sankt Peterburgo, jau žinantis aukštuomenės skonį, tad kaimas, į kurį jis patenka, jam atrodo ne lygis. Man norėjosi dar labiau išryškinti prarają tarp skirtingų pasaulių, todėl sumaniau, kad Oneginas bus emigrantų sūnus, į Rusijos gilumą atvykstantis iš Paryžiaus. Kai jis atsako į aistros kupiną Tatjanos laišką, komunalkių pasaulyje tai, žinoma, tampa labai vieša ir labai skaudu.
Bet, be šios, giluminės, priežasties buvo ir kita, dėl kurios operos veiksmą perkėliau į sovietmetį. Pastebėjau, kad daugelį dalykų mes nubraukiame jų neanalizuodami: ten viskas buvo blogai, nieko neprisimename, dabar mes kitokie, nes švarką užsivilkome kitokį. Manau, kad praėjus 20 metų daugelis mūsų į praeitį jau galime pažvelgti su humoru ir gal net su šiokia tokia nostalgija, nes buvo ir gerų dalykų. Svarbiausia – galime panagrinėti žmonių santykius ir vertybes, kokie tada buvo, nes galbūt yra, ko galėtume iš šio istorinio laikotarpio (kaip iš bet kokio kito) pasisemti. Man rodos, iš 20 metų atstumo jau galime žvelgti analizuodami. Ir man norėjosi pakviesti žiūrovą padiskutuoti.
Sakote, 20 metų – pakankamas laikas atsirasti distancijai, kurios reikia ramiai diskusijai pradėti. Bet nevyksta diskusija ne tik apie tai, kokie žmonių santykiai tada buvo, bet ir apskritai jokia. Gal taip yra dėl to, kad sovietmečio Lietuvos visuomenę kūrę žmonės tebėra gyvi (ko gero, negalima tikėtis, kad jie įsitrauks į diskusiją), o jaunesniems lyg ir nepatogu imtis gyvųjų vertinimo?
– Man atrodo, yra dar ir kitas paradoksas. Žmonės, kuriems dabar 50–60 metų, mano spektaklį priėmė labai šiltai, jie netgi sugebėjo iš sovietinių buitinių detalių pasijuokti. Nors aš dėl jų labiausiai bijojau. Labai gerai spektaklį priėmė ir jaunimas, kuriems tai buvo totali egzotika, ir į viską jie žiūri ir vertina visai kitokiomis akimis (Juozo Statkevičiaus parinktus sovietmečiui būdingus drabužius jie vertino šūksniais: o tai dabar madinga). Blogiausiai spektaklį priėmė mano karta (tiems, kuriems kiek per 30 ar 40 metų). Tai nėra karta, kuri kentėjo, patyrė didelių prievartavimų (ne mes buvome ištremti, o mūsų tėvai), bet – paradoksas – ji reagavo skaudžiausiai. Manau, kad todėl, jog mes negalime susitaikyti su tuo, ką praradome: negalėjome važiuoti mokytis nei į Oksfordą, nei į Harvardą, negalėjome legaliai skaityti „Meistro ir Margaritos“. Mes gavome šias galimybes, bet ne tada, kai buvome penkiolikos. Dėl to esame lyg ir prarastoji karta: lyg dar sėdime ant vienos kėdės, o čia jau – visai nauja kėdė.
Matėte, kaip ta nauja kėdė buvo arti mūsų?
– Taip. Net dabar matydama 20-ties, 25-erių metų lietuvius, atvykstančius į Londoną mokytis, aš jiems pavydžiu. Visada norėjau būti kaip jie: kosmopolitė, atvira, drąsi, nesijaučianti žemesnės rūšies.
Matėte sovietmetį pati, matėte, kaip šis laikotarpis buvo vertinamas Vakaruose. Dabar, grįžusi į Lietuvą, vėl turite progą matyti, kaip pakito sovietmečio vertinimai.
– Mano mamytė ir visa jos šeima aštuonerius metus buvo Sibire. Mūsų namuose buvo įprastos istorijos iš Sibiro. Bet taip pat buvo įprasta, kad jų negalėjau pasakoti nuėjusi į mokyklą. Tad buvo du pasauliai: namų ir mokyklos. Mano mama dėl Sibire prarastų galimybių neturėjo pykčio, daug pasakodavo apie kitokius rusus – Fiodorą Dostojevskį, tą patį A. Puškiną. Bet aš jo turėjau. Buvo skaudu ir už mamą, ir už tai, kad mokykloje per istorijos pamoką girdint pasakojimą, kokie čia fantastiški didieji rusų broliai ir kaip jie mus išgelbėjo, negalėjau pasisakyti apie vilkus Sibire ir kaip esant 50 laipsnių šalčiui mano mamytei visi plaukai nuslinko ir kaulai sušalo.
Mano šeimai buvo tragedija, kai išvažiavau mokytis į Maskvą. Anot jų, aš nevažiavau ten mokytis režisūros, važiavau ten, kur išdavikai. Bet kartu mama man buvo įdiegusi, kad negalima nurašyti F. Dostojevskio vien dėl to, kad jis rusas. Kad ne jis kaltas dėl visų blogybių, o sovietų sistema. Dėl to, kai po mokslų Rusijoje nuvažiavau į Angliją, man būdavo keistas jų dramatiškas požiūris: jie nieko tikro apie mus nežinojo (nei apie Lietuvą, nei apie mūsų skausmą), bet laikėsi stereotipo, kad Sovietų Sąjungoje visi avi kerzinius batus ir nešioja kailines kepures. Būtent Anglijoje aš supratau, kad reikia ne dramatizuoti, o analizuoti. Man taip pat būdavo keista, kad labai daug šnekama apie holokaustą, o apie daugybės gyvybių praradimą Sibire niekas nieko nežino – „Šindlerio sąrašo“ niekas apie tai nesukūrė. Taip, buvo „Gulago archipelagas“, bet tai intelektualų, o ne plačiųjų masių skaitoma knyga. Apie fašizmą ir jo pasekmes vakariečiai žino, o informacija apie žūčių per visą sovietmetį mastelį jų ligi šiol nepasiekė. Kol nebus sukurta filmų, kol apie tai nebus prabilta aukščiausiu lygiu, tai tas paprastas žmogelis nieko ir nežinos.
Lydėjau vyrą į Oklahomą, kur buvo pristatinėjamas istorinis holivudinis serialas „Band of Brothers“ („Ginklo broliai“). Kai amerikiečiai sužinojo, kad esu iš buvusios Sovietų Sąjungos, nustelbiau net Holivudą (juokiasi – Ž. P. past.) – paprasti žmonės ėjo manęs vos ne čiupinėti – kaip čia aš be kailinės kepurės ir dar kalbu angliškai. Tiesa, kaip į priešą nebežiūrėjo, bet kaip į marsietę – tikrai. Žinoma, tai buvo Vidurio Amerika, bet ji atspindi vidutinio vakariečio supratimo lygį.
Man visuomet norisi pasakoti asmeninius pamąstymus, asmenines istorijas. Taip, jos visada bus subjektyvios, bet iš jų, manau, klostosi bendras žinojimas apie situaciją. Nes žinių – lyg specialiai – apie tai, kas mums buvo atsitikę, trūksta.
Mums patiems tai, kas vyko pas mus, viskas atrodo skausminga dėl to, kad mes apie tai nekalbame. Nes tada, kai tu kalbi, diskutuoji, pyksti, tuomet tai išsilieja ir tampa kitkuo. „Eugenijumi Oneginu“ norėjau pradėti diskusiją apie tai, ką mums reiškė tie metai, ar tikrai ten viskas buvo taip blogai, kad galėtume vienu brūkšniu tai nubraukti ir, jeigu atrasime tai, kas buvo gerai, galbūt mes galėsime laisviau kalbėti apie tai, kas buvo blogai. Po 50 metų apie tai kalbėti gali būti per vėlu – tai patyrusių žmonių jau nebebus gyvų.
Vienas diskusijos apie sovietmetį klausimų, be abejo, yra asmeninis santykis su sistema: prisitaikymą ar neprisitaikymą prie jos. Tai nėra neskausmingas klausimas.
– Taip, skausmingas, bet apie tai kalbėti reikia, nes taip mes daugiau sužinome patys apie save. Manau, kad mąstančio žmogaus santykis su politine, ideologine sistema visąlaik nėra labai lengvas. Taip, tada jis buvo aštresnis. Savo operoje politinių dalykų nenagrinėju, man labiau rūpėjo žmogiški santykiai, žmogiškumas. Problema, kai turi prisitaikyti, bendrauti, skausminga ir dabar, nors bendraujame mažiau. Jaunimas, mano galva – išvis problema, nes daugiausia bendrauja virtualiais būdais. Jaunimas elektroniniame laiške nebegali nuosekliai išdėstyti visos istorijos, nes įpratęs savo mintis dėstyti gabaliukais. Pastebėjau, kad daugelis jaunų žmonių bendraudami nežiūri į akis, nes jie nebemoka bendrauti gyvai.
Grįžtant prie jūsų klausimo. Aš esu iš kartos, kuri neturėjo laiko kelti revoliucijų. Mus visus į spaliukus, pionierius, komjaunuolius tiesiog susėmė, didžiulė industrija susiurbė jau be jokių ideologinių aiškinimų. Kai mums buvo apie 20 metų, viskas sugriuvo. O tiems, kuriems dabar daugiau nei 50 metų, be abejo, turėjo sau atsakyti į daug klausimų: kokia mano pozicija, kaip aš turiu elgtis ir ką daryti?
Ar dėl skirtingų asmeninių patirčių galima diskusija apie sovietmetį, kurioje dalyvautų įvairių kartų atstovai?
– Man būtų įdomu sužinoti jaunimo požiūrį į tą laiką, lygiai kaip man įdomus mūsų kartos požiūris į kokį nors praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį. Gal jie pamatytų daugiau objektyvių dalykų, nes mes, gyvenę sovietmečiu, kalbame subjektyviai ir emocionaliai.
Bet kokie jausmai – kaimynams kaip ant delno.
Net nekalbant apie politiką, sovietmečiu buvo paradoksų, siurrealistinių situacijų ir nerealių dalykų lyg iš fantastinio filmo. Tačiau buvo ir gerų dalykų. Tarkime, žmogus iš mano sluoksnio dabar neišgalėtų studijuoti vienoje garsiausių teatrinių mokyklų. Tada žmonės skaitė knygas, o dabar informacija priimama tik sudėliotais trumpais blokeliais, ir jeigu filme per penkias minutes neužmuša trijų žmonių, tai jau ne filmas. Dabar priversti žmogų ateiti į teatrą ir priversti susikoncentruoti keturias valandas labai sunku – viskas tapo orientuota arba į pramogą, arba į greitą informaciją. Giluminių emocijų retai mene dabar gali gauti. O prisimenate, kaip per naktis stovėjome eilėse prie bilietų į Eimunto Nekrošiaus spektaklius? Kaip į sielos bažnyčią, nes tai, ką jis teigė, emociškai buvo labai gilu.
