B. Badie: „Frankofonija – Prancūzijos galią palaikanti kolona.“
Prancūzai vis dažniau klausia, ar jų kultūra patraukli kitų valstybių gyventojams. Viešose Prancūzijos mokslininkų diskusijose neretai girdėti nerimas, ar tinkamai įgyvendinamos frankofonijos idėjos. Apie tai su Paryžiaus Politikos studijų instituto profesoriumi Bertrand’u Badie kalbasi Giedrė Pranaitytė.
– Ką manote apie Prancūzijos kultūrinės diplomatijos raidą?
– Dėl daugelio priežasčių kultūrinė diplomatija sudaro itin didelę Prancūzijos užsienio politikos dalį. Pirmąją priežastį įvardyčiau kaip mus užvaldžiusią kultūros idėją. Kadangi globalizacijos procese dominuoja amerikiečių ir anglosaksų kultūros, prancūziškoji neretai tampa priemone, apribojančia amerikietiškąją hegemoniją. Antroji priežastis – prancūzų galios sunykimas. 1958 m., kai generolas Charles’is de Gaulle’is atėjo į valdžią, jį tarsi apsėdo įkyri mintis dėl Prancūzijos pozicijų sumenkimo tarptautinėje arenoje. Jis sakydavo: „Prancūzija prarado savo galią, todėl jos ištekliai sumažėjo. Turime surasti kažką, kas galėtų tapti Prancūzijos galios pakaitalu.“
Ch. de Gaulle’is ypatingą dėmesį skyrė demokratijos principams ir prancūzų didingumo, arba grandeur, sąvokai. Mano nuomone, švelniosios galios samprata buvo suformuluota gerokai vėliau nei Prancūzijos didybės idėja. Ją turėtume suvokti kaip šalies gebėjimą atlikti svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose mobilizuojant ne karinius ar ekonominius išteklius, o tai, ką Ch. De Gaulle’is vadindavo įtaka. Tuo klausimu susiformavo naujas požiūris. Jei Prancūzija nėra pakankamai stipri ir galinga valstybė, galinti primesti savo valią kitiems, ji privalo daryti spaudimą esamai tarptautinei tvarkai, pasitelkdama savo įtaką, kultūrą, kalbą, žiniasklaidą ir viešąją nuomonę.
Siekdamas šio tikslo, generolas Ch. de Gaulle’is drauge su įžymiu kultūros ministru André Malraux nusprendė populiarinti prancūzų kultūrą užsienyje. Tuo laikotarpiu mūsų šalyje įvyko užsienio politikos atsinaujinimas, todėl dabar Prancūzija turi labai platų institucijų, veikiančių kultūrinės diplomatijos srityje, tinklą. Jis tik šiek tiek mažesnis negu JAV. Kultūros populiarinimas vykdomas pasitelkus visame pasaulyje dirbančius Prancūzų institutus, kultūros skyrius ambasadose, užsienyje įsteigtus prancūziškus universitetus ir mokyklas. Visa tai daroma tam, kad prancūzų kultūra taptų kuo populiaresnė.
– Koks vaidmuo tenka žiniasklaidai skatinant Prancūzijos kultūrinės diplomatijos vystymąsi?
– Prancūzijos vyriausybė tarptautiniam TV kanalui „France 24“ sukurti skyrė daug lėšų. Buvo patirta didelių išlaidų, kad naujasis televizijos kanalas taptų populiarus. Šiuo metu jo veikla yra itin svarbi prancūzų kultūros sklaidai visame pasaulyje. Iškyla klausimas, ar pasauliui prancūzų kultūra yra patraukli? Jei, pasitelkdami švelniąją diplomatiją, siekiame sėkmės šioje srityje, svarbiausia sąlyga yra ta, kad Prancūzijos kultūra būtų pakankamai patraukli kitataučiams. Šiuo metu pageidaujamas rezultatas dar nėra pasiektas. Jeigu skiriame tiek daug pinigų kultūrinei diplomatijai ir jos sklaidai, tampa akivaizdu, kad ši sritis yra ypač svarbi ir reikšminga.
– Kaip pavyksta išsaugoti prancūzų kalbos pozicijas šiuolaikiniame pasaulyje?
– Šiuo metu tikrasis mūšis vyksta dėl prancūzų kalbos populiarinimo. Vis dažniau žmonės pirmiausia mokosi anglų kalbos, o po to atsigręžia į vokiečių, ispanų ar arabų kalbas. Vis rečiau renkamasi mokytis prancūzų kaip pirmosios užsienio kalbos. Toks intensyvus prancūzų kalbos pozicijų susilpnėjimas yra svarbiausias Prancūzijos kultūrinės diplomatijos rūpestis. Jei nepavyksta efektyviai populiarinti prancūzų kalbos, kalbėkime angliškai ir mėginkime bent taip populiarinti prancūzišką civilizaciją.
Prancūzų mokslininkai, keliaudami po pasaulį, skaito paskaitas anglų kalba. Dėl tokių kompromisinių veiksmų prancūzų kalba vartojama vis rečiau. Tokia padėtis prancūzams yra tikra dilema. Skaitydamas paskaitas užsienio šalyse prancūziškai dažnai atsiduriu beveik tuščioje auditorijoje, nes žmonės paprasčiausiai nemoka mūsų kalbos. Deja, tą pačią paskaitą skaitant angliškai neįmanoma tiksliai perteikti prancūzų kultūros bei mokslo ypatybių ir aspektų.
Frankofonija yra kitas svarbus pavyzdys, nes simboline prasme tai – Prancūzijos galią palaikanti kolona. Labai svarbu žinoti, ar prancūzakalbėms Afrikos valstybėms frankofonija dar lieka patraukli. Paaiškėjo, kad vis daugiau šio žemyno valstybių prioritetą teikia Jungtinėms Amerikos Valstijoms. JAV šioms šalims skiria svarią materialinę pagalbą, todėl nusprendžiama studentus siųsti į amerikiečių universitetus. Vis mažiau jaunųjų afrikiečių atvyksta studijuoti į Prancūzijos universitetus.
Panašių problemų iškyla ir išsivysčiusiose šalyse. Prancūzų kalba užima svarbią vietą Kvebeko provincijoje Kanadoje. Vietos žmonės atsparūs kitoms įtakoms, nes jie yra pasiryžę išsaugoti savąją kultūrą, tačiau Kanados mokslas vis labiau orientuojamas į JAV. Todėl, atvirai kalbant, man kyla abejonių dėl Prancūzijos kultūrinės diplomatijos efektyvumo.
– Kaip galima paaiškinti faktą, kad Prancūzijos politinis elitas yra itin prisirišęs prie pasaulietiškumo (laïcité) sąvokos, nors musulmonų ir krikščionių skaičius pasaulyje auga?
– Pirmiausia būtina pabrėžti, kad pasaulietiškumo sąvoka nebeturi ryšio su pirmine savo prasme. Tradicinė pasaulietiškumo vizija nebeegzistuoja dėl vienos svarbios priežasties. Anksčiau ji padėdavo nubrėžti skiriamąją liniją tarp valstybės ir religijos, nes tada Prancūzijoje buvo praktikuojamas tik vienas vyraujantis tikėjimas – krikščionybė. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė, nes sumenko šalyje gyvenančių krikščionių religinė praktika. Šiuo metu katalikų bažnyčios įtaka prancūzų visuomenei daug silpnesnė nei prieš šimtmetį. Prancūzai jau tapo daugiareligine tauta, nors dalis žmonių atsisako pripažinti šį akivaizdų faktą.
Mūsų šalyje gyvena apie penkis milijonus musulmonų. Žinoma, tai mažuma, bet ji gana stipri, todėl negalima sakyti, kad krikščionybė yra vienintelė religija. Iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra toks, kad Prancūzijoje turime užtikrinti taikų kelių religijų sugyvenimą. Šiuo metu tikrasis pasaulietiškumas gali būti pasiektas tik populiarinant tikybų koegzistenciją ir suteikiant vienodas teises visiems skirtingas religijas išpažįstantiems žmonėms.
– Kodėl Afrikos valstybių politiniai lyderiai dažnai laikosi nuomonės, kad prancūzų kultūra yra pernelyg vyraujanti, bet nepajėgia visiškai nuo jos nusigręžti?
– Tai šiek tiek subtilesnis klausimas. Kai kuriose pokolonijinėse visuomenėse prancūzų kultūra dažnai laikoma tam tikra priespaudos forma. Daugelis afrikiečių gana ilgą laiką patyrė prancūzų visuomenės ir valstybės dominavimą, todėl jiems prancūziškoji kultūra – slegiantis paveldas. Skaitydamas paskaitas Afrikos šalyse aiškiai matau, kad kai kuriuos žmones tiesiog erzina prancūzų kultūros propagavimas. Vis dėlto ji išlieka pamatinė frankofoninėse Afrikos šalyse, nes visa tenykštė inteligentija buvo lavinama prancūziškai. Ji dar negali laisvai bendrauti anglų kalba ir privalo likti prancūziškoje erdvėje.
Šiuo metu tikrasis mūšis vyksta dėl prancūzų kalbos populiarinimo. Vis dažniau žmonės pirmiausia mokosi anglų kalbos, o po to atsigręžia į vokiečių, ispanų ar arabų kalbas.
Ši tendencija keisis po trijų ar keturių kartų, nes amerikiečių ir anglosaksų kultūrinė ekspansija šiame žemyne akivaizdžiai intensyvėja. Ruandos pavyzdys gali būti itin įdomus, nes ši šalis anksčiau buvo frankofoniška Belgijos kolonija. Šiuo metu Ruandos elitas pamažu atsigręžia į anglų kalbą. Kai Ruandos prezidentas Paulas Kagame neseniai lankėsi Prancūzijoje su oficialiu vizitu, jis kalbėjo tik angliškai. Taigi transformacija Afrikos valstybėse jau vyksta, bet ji labai lėta. Nors afrikiečiai gana priešiški prancūziškajai kultūrai, jie vis dar priklauso jos įtakos zonai. Tai – pokolonijinių visuomenių paradoksas.
– Kaip prancūzų kinas gali tapti patrauklia priemone siekiant didesnio Prancūzijos kultūrinės diplomatijos veiksmingumo?
– Prancūzijoje vykdoma aktyvi nacionalinio kino populiarinimo politika. Dažnai kalbama apie kultūrinį išskirtinumą. Visokiais būdais mėginama paremti prancūzų kino pramonę, tačiau daugiau nei 50 proc. visame pasaulyje platinamų filmų sukurti JAV. Be to, daugiau nei 70 proc. prancūzų TV kanalais transliuojamų filmų yra amerikietiški. Prancūzų kinas – įdomus, bet jis nesugeba konkuruoti su amerikiečių kino studijomis. Vienas ar du populiarūs prancūzų filmai negali užpildyti atsivėrusios spragos, todėl reikia ieškoti efektyvesnių kultūros problemų sprendimo būdų.
