Kukutis savo testamente įrašė: „Niekada nepriprasiu nebūti.“ Po trečią kartą perleistų poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ IQ kalbėjosi su poetu. Primename šį pokalbį.
– „Kukučio baladės“ perleistos jau trečią kartą. Nuo pirmojo leidimo praėjo 35 metai. Kaip manote, kur Kukučio ilgaamžiškumo paslaptis?
– Man pačiam netikėta ši Kukučio ilgaamžiškumo paslaptis. Paprastai literatūriniai veikėjai ilgai neišgyvena, metai kiti, ir viskas. O štai jau daugiau nei po 30 metų jis patyrė literatūrinę inkarnaciją – vėl pasirodė knygos pavidalu.
Kažkokiu virtualiu būdu jis gyvavo tuos dešimtmečius, buvo prisimenamas ne vien kaip eiliuoti tekstai. Didelė laimė literatūriniam veikėjui išlikti ir tarsi toliau veikti išėjusiam iš knygų, nors keitėsi santvarkos, valdžios, pinigai, premjerai, o jis vis dar yra beveik nuo nieko nepriklausomas.
– Ką jums pačiam reiškia Kukutis ir kiek jis liko reikšmingas? Ar vis dar taip pat, kaip rašėte Algimantui Švėgždai: „Iki šiol saugojau Kukutį nuo išjuokimo: buvo visokių, norinčių pripaišyti karikatūrų (…). Man Kukutis yra daugiau nei eilėraščiai ar koks juokas. Gal vargas, užmirštas gyvenimas ir tai, kad gal niekada nenuvažiuosiu į Paryžių.“
– Vis dėlto į Paryžių nuvažiavau, nors tada, kai tuos eilėraščius rašiau, ten dar nebuvo įmanoma nukakti. Tik vėliau nuvykęs sutikau savo Kukučio antrininką, tokį poną Mesjėmesjėmesjė ir jo autorių poetą Tardjė. Vienas kitą iš karto atpažinome.
Kukutis yra mano gyvenimo literatūrinis nuotykis. Jis atsirado sovietmečiu, toks laisvas, nepriklausomas nuo valdžios, galintis laisvai judėti iš dabarties į praeitį, net iš gyvenimo į mirtį, ir atvirkščiai, šnekėti, kas neįmanoma, keliauti per valstybių sienas. Jis buvo laisvas šnekėti ir judėti, kirsti įvairias draudžiamas ribas, ypač tuo metu, kai šiaip žmonėms būdavo beveik neįmanoma. Sakydavau, jog tai buvo laisviausias lietuvis.
Vieniems jis buvo juokintojas, kitiems – tragiškas veikėjas. Viena skaitytoja tada įdomiai pasakė: kai skaitau balades, man norisi verkti. Gal tai ir tiesa. Yra toks pasakymas: juokas pro ašaras. Todėl visada vengiau, kad tai būtų tiktai „išjuokimas“.
– Kaip žemaitis Kukutis atsirado?
– Dažniausiai literatūriniai personažai atsiranda patys, kartais netikėtai pradeda kalbėti, graudinti ar juokinti. Tikriausiai tai atsiranda iš autoriaus gyvenimo, jo prisiminimų, paklydimų, įvairių kompleksų. Jokio literatūrinio veikėjo, kad ir labai norėdamas, negalėčiau išgalvoti. Jau sakiau, kad Kukutis man pačiam buvo netikėtas. Jeigu tai būtų taip paprasta, tai prigalvočiau daugybę visokių kukučių. Bet man išėjo tik vienas, ir daugiau tikriausiai nebus.
– Knyga iliustruota A. Švėgždos piešiniais, kurie tarsi „prilimpa“, pratęsia eilėraščius. Ar prisimenate, kaip piešiniai pateko į knygą?
– Nežinau, kas prie ko „prilipo“. Galbūt ir aš, pamatęs jo darbus, prilipau prie dailininko. Manau, knygoje visi trys – Kukutis, dailininkas ir aš – esame „sulipę“. Kaip tie piešiniai pateko į knygą, jau neprisimenu. Tik prisimenu, kai gražią pavasario dieną vaikščiojome po mano sodą, miškelį ir kalbėjome apie paprastus daiktus: vaikystėje iš pagaliukų sudėliotą „laimės šulinį“, tabokos kapšą, naminės duonos kepalą, senelio sidabrinį laikrodį, seną senelės maldaknygę. Gal tada kuris iš mūsų ir pasakėme, kad viskas iš ten.
– Ar išleidus „Kukučio balades“ Kukutis jumyse nurimo? Nekilo mintis sukurti tęsinį?
– Kukučiui mano pagalbos nebereikia: jis gyvena savarankiškai, yra nepriklausomas net nuo manęs. O tęsinys gal ir neįmanomas: nenoriu jam trukdyti visokiais naujais rūpesčiais, kurie galbūt įdomūs tik man. Aš pats jau tapau „Kukučio baladžių“ skaitytoju. Nieko negaliu pakeisti ko nors nesuardydamas, nepaneigdamas, neišsižadėdamas. Kas buvo, tai buvo, kas yra, tai ir dabar yra. Dabar net į valdžią eina visokie kukučiai.
Gerai nusiteikusio Kukučio daina
Kukutis uždainavo: – Kokia laimė
gyvent ir būt gyvam savaime!
Važiuoti štai ir būt gyvam savaime
net ir tada, kada apleidžia laimė!
O kiemo vartuose daina Kukučio klausės
apie jo laimę būti laimingiausiam.
Kukučio beklausydama kartojo:
– Teisingai ir gražiai, žalty, dainuoji!
Paskui abu dainavo susiglaudę…
Savaime pūtė vėjas, draikė šiaudus.
Kukutis arklius suplakė ir nuvažiavo,
o daina toliau viena pati dainavo.
Instrukcija iš daboklės paleistam Kukučiui
negalvojant
galvoti
ko nereikia galvoti
nematant matyti
ko nereikia
matyti
nesuprantant
suprasti
ko nereikia suprasti
