Serhij Žadan, „Anarchy in the UKR“ (vertė Vytas Dekšnys), 190 p., „Kitos knygos“
S čego načinajetsia rodina? – buvo tokia sena sovietinė daina. Nesunku atsakyti, nuo ko prasideda sovietija – nuo geležinkelio stoties, kaip ir ši knyga. Stotis – tikroji jos aura, o į bekraščius tolius nublizgantys bėgiai – beveik metafizinis simbolis. „Visi įdomūs dalykai mūsų šalyje vyksta geležinkelio stotyse, ir kuo mažesnė stotis, tuo daugiau įdomių dalykų“, – rašo S. Žadanas.
Nors ukrainietis autorius pasakoja ir apie naująją Ukrainą, tačiau įdomiausia knygos dalis skirta sovietinei, kurios mažesniuose miesteliuose geležinkelio stotys atstodavo kultūros namus: su garsiakalbiu, stoties bufetu bei galimybe pasvajoti žiūrint į pravažiuojančius traukinius. Jie vis važiuodavo iš niekur į niekur, kaip ir visa šalis.
Knygoje ta šalis dvejopa: viena vertus, autorius jai negaili nei ironijos, nei slaviškai aitraus sarkazmo, kita vertus – ten jo vaikystė ir jaunystė, todėl ir meilė. Nors „sugrįžti ten, kur užaugai – tai beveik tas pats, kaip sugrįžti į krematoriumą, kuriame jau kartą buvai sudegintas“.
Bet grįžta. Į brandžiojo socializmo nualintus plotus su jų stadionais, salėmis, agitpunktais ir kultūros parkais, su pirmaisiais kooperatyvais ir „šūdinojo Iljičiaus“ „stovyla“. Kažkaip skalsiai grįžta, į kūrybingą sielą šis sociopolitinis absurdas įsiėda jos nesuėsdamas, dabar jis net pradeda mokėti dividendus, kad ir šio puikaus romano pavidalu. Nestebina, jog knyga išversta į daugybę kalbų, tačiau visiems daugiakalbiams ji ne kas kita, kaip kuklus sovietijos žavesys, įmanomas saugiai stebėti nuo krosnies.
Kitaip bus mūsiškiam skaitytojui, prisiuosčiusiam nesibaigiančių bėgių dervos ir prisižiūrėjusiam į „šūdinąjį Iljičių“. Ar įmanoma patirti susitapatinimo džiaugsmą tapatinantis su tuo, nuo ko bėgome? Kodėl gi ne? Nes tai savotiška inversija, tapatinamasi ne su oficialiąja ano gyvenimo puse (mūsų kūnais), o su išvirkščiąja (mūsų sielomis). Na, negali būti nesmagu matant, jog mes išsprūdome, o ano meto veikėjai taip ir liko į sieną atremtuose portretuose. Dabar galima atsiteisti su visais. Ne portretais. Mentais, valdžia, kapitonu Kobylka, tuo pačiu Iljičiumi, su kuo tik nori. Su transparantais, elevatoriais, laiptinėmis, niežuliu paširdžiuos, troškuliu burnoje. Autorius su pasimėgavimu tai ir daro, lyg mėtytų strėliukes į ant sienų suklijuotus visus tuos.
Knyga ir šiaip rūsčiai šmaikšti (kaip ir pats laikotarpis, banaliai pridurtume): tiek kai kuriomis realijomis (vyrai pro tvorą iš „bravoro“ pilstomą alų neša ne statinėmis, o maišais!), tiek labai skoningu autoriaus gebėjimu juokaujant užsimoti visu kumščiu, tačiau tik sprigtelti per nosį. Rašydamas apie pasikeitusius laikus ir lygindamas baltas raides raudoname fone „Šlovė TSKP“ su tų pačių spalvų užrašu „Always Coca-Cola“, autorius irgi pro šalį nešauna.
Kaip mes išgyvenome, mums beveik aišku. Bet kaip išgyveno jie? Tuometės Ukrainos realybė buvo tolima nuo mūsų dainų švenčių. Taip, tų švenčių jie neturėjo, bet turėjo vinilus, kurie, beje, ir mums esmingai padėjo. Vakarietiškai muzikai čia skiriama daug vietos, nes daug vietos sielose ji tąsyk ir užėmė. Paskutinis romano skyrius ir sudėliotas iš dešimties žinomų dainų – nuo rolingų iki krydensų. Štai kas mus iš tikrųjų jungė, ne „stovylos“ ir ne bėgiai.
Nors bėgių, stočių ir kelionių knygoje daug. Ir tai lyg romantinė jos gaida. Apskritai ši knyga (ir panašios į ją) savotiškai primena bytnikų literatūrą. Gali būti, kad jie ir yra paskutiniai bytnikai. Tik ne nuo žodžio „beat“, o nuo „быт“. Buities šantažui atsispyrę „бытnikai“. Kurių literatūra čia, žinoma, pradeda ir laimi. O mes tebegalim guostis dainų šventėm.
