Žmona Monica visada šalia.
Jei užklysite kad ir į mažiausią knygynėlį Švedijoje, galite būti tikri – ten rasite ir Tomo Tranströmerio poezijos. O jei kam nors kiltų mintis paburnoti ant Švedijos Karališkosios mokslų akademijos, šiemet Nobelio literatūros premiją skyrusios tautiečiui, – tiesiog paskaitykite jo eilių. Skaitykite, kol rasite ten šiaurės gamtos rūstybę, muziką, mirtį, Lietuvą… Ten bus ir atsakymas kodėl.
Ne taip dažnai Nobelio literatūros premija atitenka poezijos atstovui. Pastarąjį sykį eiliuotas žodis premija pagerbtas 1996 m., kai buvo apdovanota lenkų poetė Wislawa Szymborska. Tad Nobelio premijos poezija vėl laukė ne vienus metus. Kaip ir jos atstovas T. Tranströmeris bei jo kūrybos gerbėjai. Mat švedų autoriaus pavardė nominantų sąraše figūravo jau kuris laikas, tačiau vis pritrūkdavo kelių žingsnelių iki vieno garbingiausių pasaulio apdovanojimų. Galiausiai šiemet, dideliam švedų džiaugsmui, jų mylimo poeto pavardė nuskambėjo iš Karališkosios Švedijos mokslų akademijos sekretoriaus Peterio Englundo lūpų. Taigi literatūros Nobelis šįkart liko tėvynėje. P. Englundas net buvo paklaustas, ar nesusikompromituos akademija, nugalėtoju paskelbusi savo šalies kūrėją. Sekretorius nė nemirktelėjęs atsakė, kad šio poeto tautybė turėtų likti antrame plane, ir labiau derėtų atkreipti dėmesį į faktą, jog T. Tranströmerio poezija išversta į maždaug šešiasdešimt kalbų, o tai reiškia, jog poetas – ne tik Švedijos, bet ir viso pasaulio literatūros kūrėjas. Negana to, po pastarojo švedų rašytojo apdovanojimo Nobelio premija praėjo maždaug keturios dešimtys metų, tad nuolatiniu palankumu savo šalies kūrybai akademiją kaltinti sunku.
„Ilgai laukiau ir labai apsidžiaugiau, kad premija atiteko T. Tranströmeriui“, – neslėpė džiaugsmo poetas Marcelijus Martinaitis, kuris suteikė progą ir Lietuvos skaitytojams susipažinti su netolimos šalies rašytojokūryba. M. Martinaičiui net nesmilktelėjo jokia mintis apie akademijos angažuotumą, atvirkščiai – jis sakė tą minutę pagalvojęs apie švedišką kuklumą. Turint tokį poetą kaip T. Tranströmeris – šitiek metų laukti!
M. Martinaičiui pritaria kita T. Tranströmerio kūrybos vertėja, poetė Zita Mažeikaitė-Sajienė. „T. Tranströmeris tikras poezijos meistras, aforizmų virtuozas“, – gerų žodžių Nobelio premijos laureatui negailėjo Z. Mažeikaitė-Sajienė. Ji puikiai prisimena 1997 m. „Poezijos pavasarį“, kai Kaune akis į akį bendravo su T. Tranströmeriu ir jo žmona Monica. Poetė su savo vyru Kaziu Saja praleido nemažai laiko su svečiais, aprodė jiems lankytinas vietas. Po 1990 m. ištikusio širdies smūgio T. Tranströmeris sunkiai kalba ir vaikšto, tad iš pažinties su juo Z. Mažeikaitei labiausiai įsiminė šiltas ir stiprus poeto ryšys su žmona, jos globa ir dėmesys ligos pakirstam sutuoktiniui.
M. Martinaičiui taip pat teko susipažinti su švedų poetu. Net pirmiau su juo nei su jo kūryba. Nuvykęs į Švediją jis lankėsi T. Tranströmerio namuose ir viešnagės metu dovanų gavo jo poezijos knygelę švedų kalba. M. Martinaitis nusprendė, jog reikėtų ją išversti, o kadangi pats nemokėjo švediškai, kreipėsi į šią kalbą mokančią Z. Mažeikaitę-Sajienę.
Nors T. Tranströmerio poezija – viena verčiamiausių į kitas kalbas, nereiškia, jog tai padaryti paprasta. Jo kinematografiško žvilgsnio ir muzikalaus ritmo aureolė gali subyrėti vos pakeitus vieną žodį. Kiekvienas jis švedų poeto kūryboje pasvertas, reikalingas, sukuriantis ypatingą skambesį. Tik pasvarstykite, ar išliks ta pati žodžių melodija, švedišką žodį „domkyrkoklocklang“ pažodžiui pakeitus į „katedros varpų skambėjimas“.
M. Martinaitis įsitikino, jog T. Tranströmerio eilės neskaitomos priebėga. Joms reikia atsidėti, pamažu prisijaukinti. Lietuvių poetas pripažino pats iš pradžių gerai nesupratęs švedų autoriaus eilėraščių. Jie jam pasirodė dvelkiantys Šiaurės šalčiu ir rūstybe, nėra nieko panašaus su lietuviškos poezijos tradicijomis. „Bet paskui užsikabinau už jo tekstų. Jo aprašytą gamtą atpažinau nuvykęs į Švediją. Pamačiau, kad tas gamtos rūstumas nėra pavojingas žmogui, galima jį suvokti“, – apie pažintį su T. Tranströmerio kūryba pasakojo M. Martinaitis. Tipiški Švedijos gamtos potėpiai ypač juntami ankstyvojoje poeto kūryboje. Joje jis vaizduoja salos, kurioje praleido vaikystės vasaras, pasaulį. Vėlesnieji eilėraščiai labiau atviri, asmeniški, nesibodintys mirties įvaizdžių bei suteikiantys nuorodų į jo paties interesus: muziką, tapybą, keliones, gamtos mokslus, archeologiją.
Ir nors gruodžio 10-ąją, kai tradiciškai bus teikiamos Nobelio premijos, neišgirsime T. Tranströmerio kalbos, galime būti tikri, kad šalia poeto bus ištikimiausia jo kūrybos ir minčių skaitytoja žmona Monica. Ir po Nobelio literatūros premijos paskelbimo surengtame interviu ji, rodos, suprasdama vyrą iš pusės žodžio, atsakinėjo už jį į klausimus, o poeto veidas tuo metu išdavė absoliutų pasitikėjimą ir džiugią ramybę.
Ieva Rekštytė
