J. E. Stiglitzas.
Kovo mėnesį Pekine Kolumbijos universiteto Politinio dialogo iniciatyvos ir Kinijos centrinio finansų ir ekonomikos universiteto organizuotame susitikime mokslininkai ir politikos formuotojai diskutavo, kaip pertvarkyti tarptautinę pinigų sistemą. Jeigu dabartinė sistema tiesiogiai ir nesukėlė pastarojo meto nestabilumo pasaulinėje ekonomikoje, paaiškėjo, kad mėginant taisyti padėtį ji yra neefektyvi.
Reformai, be abejo, prireiks plačios diskusijos ir išsamaus apsvarstymo. Tačiau Pekine buvo pasiektas bendras sutarimas, kad Didysis dvidešimtukas (G-20) šiemet turėtų pritarti kukliam pasiūlymui: ribotam dabartinės Tarptautinio valiutos fondo (TVF) specialiųjų skolinimosi teisių (SST) – specialaus tarptautiniams šalių rezervams skirto TVF nustatyto piniginio vieneto – sistemos išplėtimui.
Šis pasiūlymas, nors ir nedidelio masto, galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį inicijuojant diskusiją apie gilesnes reformas, tuo pat metu padėdamas sustiprinti trapią pasaulinę ekonomiką iki patvarios ir pasiekti G-20 Pitsburgo deklaracijoje išsakytų tikslų – stipraus, tvaraus ir subalansuoto augimo.
Mes manome, kad SST vaidmuo gali būti sustiprintas išleidžiant jų daugiau ir išplečiant jų naudojimą TVF skolinimo veikloje. Tai prisidėtų prie šviesuoliško pasiūlymo išleisti 250 milijardų JAV dolerių vertės SST, pateikto G-20 susitikime Londone 2009 metų balandį. Pasiūlymas netrukus buvo įgyvendintas.
Didysis dvidešimtukas galėtų patarti Tarptautiniam valiutos fondui per artimiausius trejus metus išleisti didelį kiekį specialiųjų skolinimosi teisių. Mūsų nuomone, jų būtų galima kasmet išleisti apie 150-250 milijardų (maždaug 240-290 milijardų JAV dolerių dabartiniu kursu).
Tokia priemonė padarytų teigiamą poveikį keliais būdais. Pirma, tai sumažintų polinkį į recesiją pasaulinėje ekonomikoje, ypač per krizes ir laikotarpius po jų. Daug šalių ir toliau kaupia didelius prevencinius rezervus, ypač tam, kad ateityje išvengtų kapitalo ir prekybos sąskaitų pokyčių sukeliamų krizių.
Dabartinė finansų krizė valstybėms tapo pamoka, kad turinčios didesnius rezervus šalys geriau sugeba ištverti neramumus tarptautinėse finansų rinkose. Nors tokių rezervų kaupimas padeda apsaugoti šalis, tam tikru metu tai mažina pasaulinę paklausą.
Kadangi kasmet SST būtų išleidžiama santykinai nedaug, tai tik iš dalies kompensuotų šitą nepakankamumą. Tačiau, nepaisant to, tai padėtų paremti ir pagreitinti pasaulinį atsigavimą nesukeliant infliacinio spaudimo. Be to, sumažintas šalių poreikis atsidėti pinigų rezervams prisidėtų prie šiokio tokio pasaulinių nesubalansuotumų mažinimo.
Idealiu atveju šalia papildomo SST išleidimo turėtų būti naudojamos kitos priemonės, padidinsiančios jų efektyvumą. Pavyzdžiui, šalies nepanaudotos specialiosios skolinimosi teisės galėtų būti laikomas TVF tarsi „indėliai“, kuriuos fondas galėtų naudoti savo skolinimo programoms finansuoti.
Tai galėtų būti vertinama kaip pirmasis žingsnis „bendrų resursų“ link ir „SST sąskaitų“ sujungimo į vieną bendrą TVF sąskaitą bei į SST vaidmens iškėlimo fondo pervedimuose, kol skolinimosi teisės galiausiai taptų pagrindine, o gal ir vienintele, TVF finansavimo priemone.
Įvardijus, kad vyksta krizė, TVF skolinimas turėtų būti finansuojamas vien neriboto kiekio naujomis SST emisijomis. Tam, kad būtų galima išanalizuoti reformas, dar labiau sustiprinsiančias pasaulinį finansinį stabilumą ir spręsti kitus pasaulinius ekonominius bei finansinius tikslus, būtų galima įsteigti darbo grupę.
Pavyzdžiui, prie pasaulinio augimo ir stabilumo galėtų prisidėti alternatyvus specialiųjų skolinimosi teisių paskirstymas, santykinai daugiau jų duodant šalims, kurioms tikrai reikia rezervų, daugiausia – besivystančioms ekonomikoms.
Vienas iš šio kuklaus pasiūlymo privalumų yra tai, kad jis nepakenks darbo grupės rezultatams siekiant platesnių reformų, pavyzdžiui, naujų SST platinimo formulių. Papildomų specialiųjų skolinimosi teisių išleidimas, nors prisidėtų prie pasaulinio stabilumo dabar, nepakeistų jokių dabar egzistuojančios monetarinės santvarkos esminių principų. Patariame šiuos siūlymus aptarti būsimuose G-20 susitikimuose.
Didysis dvidešimtukas parodė savo efektyvumą reaguodamas į 2008 metais kilusią krizę. Tačiau kyla klausimas, ar dabar, kai krizė praeina ir valstybių aplinkybės bei perspektyvos pradeda išsiskirti, G-20 gali imtis pasauliui reikalingos lyderystės sprendžiant šias kritines bėdas.
Jeigu nebus imtasi konkrečių veiksmų, kyla rizika, kad stiprės nusivylimas. Mūsų pasiūlymas dar kartą patvirtintų Didžiojo dvidešimtuko esminį vaidmenį užtikrinant pasaulio ekonomikos didesnį stabilumą ir ilgalaikį augimą.
____________________
Jean-Paulis Fitoussi, Paryžiaus politikos mokslų institutas (Sciences Po) ir LUISS universitetas Romoje; Gao Haihongas, Kinijos socialinių mokslų akademija; Stephany Griffith-Jones, Kolumbijos universiteto Politinio dialogo iniciatyva; Huang Yipingas, Pekino universitetas; Peteris Kenenas, Prinstono universitetas; Li Jingas, Ekonomikos ir prekybos universitetas, Pekinas; Jose Antonio Ocampo, Kolumbijos universitetas, buvęs Kolumbijos finansų ministras; Yaga Venugopal Reddy, buvęs Indijos rezervų banko pirmininkas; Josephas Stiglitzas, Nobelio ekonomikos prizo laureatas 2001 metais, Kolumbijos universitetas; Ulrichas Volzas, Vokietijos Plėtros institutas; Robertas Wade‘as, Londono ekonomikos mokykla; Benhua Wei, buvęs Kinijos TVF direktorius, Kinijos Valstybinės užsienio valiutų administracijos pirmininko pavaduotojas; Johnas Williamsonas, Petersono tarptautinės ekonomikos institutas Vašingtone; Wing Thye Woo, Kalifornijos universitetas Deviso mieste; Xiao Gengas, Kolumbijos pasaulio centro Rytų Azijai direktorius; Yongdingas Yu, Kinijos socialinių mokslų akademija; Liqing Zhangas, Centrinio ekonomikos ir finansų universiteto Finansų mokyklos dekanas; Andongas Zhu, Tsinghua universitetas.
© Project Syndicate.
