1914-aisiais prasidėjęs karas turėjo užbaigti visus mūšius, tačiau jis tapo dar žiauresnių kovų preliudija. Pastarąjį amžių žmonės su didžiuliu įniršiu ir išmone naikino vieni kitus. IQ apžvelgia dešimt žiauriausių šimtmečio karų, nusinešusių daugiausia gyvybių.
Antrasis pasaulinis karas,
1939–1945 m.
60–85 mln. aukų
Baisiausias karas žmonijos istorijoje, į kurį įsitraukė daugiau nei 30 šalių iš visų žemynų, išskyrus Pietų Ameriką. Oficialiai prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1-ąją nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją. Tai privertė Prancūziją ir Jungtinę Karalystę paskelbti karą Vokietijai. 1939–1941 m. ši suformavo „Ašį“ su taip pat fašistinio režimo Italija ir užėmė arba sau pavaldžia pavertė didžiąją dalį Vakarų bei Centrinės Europos. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Molotovo–Ribbentropo paktą, kuriuo pasidalijo Rytų Europos ir Baltijos jūros regioną, todėl Berlynas galėjo nesibaiminti Sovietų Sąjungos puolimo. 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga iš rytų įsiveržė į Lenkiją, vadovaudamasi paktu. Vis dėlto jau 1941 m. birželį Vokietija sulaužė susitarimus ir pradėjo atakas.
1941 m. gruodį prie „Ašies“ bloko aktyviais veiksmais prisijungė Japonija. Ji įvykdė oro ataką prieš JAV Perl Harboro uostą. Japonija greitai užėmė didžiąją dalį JAV ir visas Europos šalių valdomas teritorijas Ramiojo vandenyno vakaruose.
Persilaužimas įvyko 1942–1943 m. Japonija skaudžiai pralaimėjo Midvėjaus atole 1942 m. birželį – jos laivyną sunaikino amerikiečiai. Tai buvo pirmas Japonijos laivyno sutriuškinimas nuo 1863-iųjų. 1942 m. lapkritį britai ir jų sąjungininkai sustabdė Vokietijos pajėgas Egipte, o 1942 m. rugpjūtį prasidėjęs mūšis dėl Stalingrado 1943-iųjų vasarį baigėsi Vokietijos 6-osios armijos pasidavimu.
Ši šalis besąlygiškai iškėlė rankas 1945 m. gegužės 8-ąją. JAV, siekdamos greičiau užbaigti karą, rugpjūčio 6 ir 9 d. ant Japonijos miestų numetė branduolines bombas. Pastaroji pasidavė 1945 m. rugpjūčio 15 d.
Iš viso žuvo apie 22–25 mln. karių ir 38–55 mln. civilių gyventojų, įskaitant tuos, kurie mirė nuo bado ir ligų. Karas paskatino sukurti naują tvarką, o jos simboliu tapo Jungtinės Tautos (JT) – universali tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti taiką pasaulyje.
Pirmasis pasaulinis karas,
1914–1918 m.
15–18 mln. aukų
Prasidėjo Austrijos-Vengrijos imperijai paskelbus karą Serbijai, kurią apkaltino remiant nacionalistines grupuotes. Oficialiu pretekstu tapo 1914 m. birželio 28 d. pasikėsinimas į Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ercherzogą Pranciškų Ferdinandą Habsburgą. Serbija nesugebėjo įvykdyti visų Vienos pateiktų ultimatumo sąlygų ir Austrija-Vengrija įsiveržė.
Tai turėjo būti trumpas ir pergalingas mūšis. Tačiau Rusija paskelbė mobilizaciją, ketindama paremti Serbiją, o Vokietija, kaip Austrijos-Vengrijos sąjungininkė, įsitraukusi užėmė neutralią Belgiją ir Liuksemburgą. Kaip domino kauliukai vienas paskui kitą į kovos katilą suvirto beveik visos kitos Europos valstybės. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė buvo įsipareigojusios ginti Belgijos neutralumą. 1914 m. Kaukazo frontą prieš Rusiją atvėrė Osmanų imperija. Italija ir Bulgarija įsitraukė 1915 m., o Rumunija – 1916-aisiais. JAV nenorėjo veltis į „europiečių santykius“, tačiau vokiečių povandeniniai laivai paskandino keletą jų prekybos laivų ir provokavo Meksiką įsitraukti į karą. Tai buvo pretekstas amerikiečiams 1917 m. paskelbti karą Vokietijai.
Pirmajame pasauliniame kare itin plačiai naudotos nuodingosios dujos, nors ir uždraustos tarptautinėmis konvencijomis. Manoma, kad nuo cheminio ginklo nukentėjo apie 1,3 mln. žmonių. Tuo metu kai kurios šalys vykdė atskirų etninių bendruomenių genocidą. Žymiausias atvejis – Osmanų imperijos inicijuota armėnų deportacija ir žudynės, kai myriop pasmerkta apie 1 mln. armėnų (Turkijos vyriausybė iki šiol to nelaiko genocidu). Kai kurios valstybės per Pirmąjį pasaulinį karą prarado didžiulę dalį gyventojų, pavyzdžiui, Serbija neteko nuo 11 iki 18 proc. žmonių, Rumunija – 7–9 proc.
Antrasis Kinijos–Japonijos karas,
1937–1945 m.
Apie 20 mln. aukų
Didžiausias XX a. karinis konfliktas Azijoje, nuo 1941 m. tapęs ir Antrojo pasaulinio karo dalimi. 1894–1895 m. vykęs pirmasis Kinijos–Japonijos karas dėl dominavimo Korėjoje pakeitė jėgų pusiausvyrą. Pirmą kartą Japonija įrodė pranašumą prieš Kiniją ir tapo regiono hegemone. Kinijos Čingų dinastija, valdžiusi nuo 1644 m., nesugebėjo modernizuoti šalies bei kariuomenės ir galiausiai 1912 m. paskutinis imperatorius atsisakė sosto. XX a. pradžioje Japonija su Kinija toliau konfliktavo, o po įvairių teritorinių incidentų 1937 m. pasinaudota vidine sumaištimi Kinijoje ir įsiveržta į ją. Japonija tikėjosi gana greitai perimti priešininkės pakrančių kontrolę, taip pat galutinai įsitvirtinti Mandžiūrijoje, kurioje gausu įvairių išteklių. Šioje teritorijoje dar 1932 m. po japonų intervencijos buvo sukurta vadinamoji kišeninė valstybė, kurią iš esmės kontroliavo Japonijos imperija.
Generalinis štabas nebenorėjo eskaluoti konflikto Kinijoje po 1937–1938 m. pergalių, tačiau armijai vadovaujantys generolai ne visuomet vykdė Tokijo nurodymus.
Kinija jau beveik dešimtmetį kovojo pilietinį karą, todėl japonų invazija iš pradžių buvo bemaž nesustabdoma. Japonijos kariuomenė per keletą mėnesių užėmė svarbiausius Kinijos rytinės pakrantės miestus: Pekiną, Šanchajų ir tuometę sostinę Nandzingą. Mūšyje dėl pastarojo dalyvavo apie 350 tūkst. Japonijos karių, įvairiais skaičiavimais, užėmus miestą buvo nužudyta iki 300 tūkst. jo gyventojų. Masinės skerdynės ir prievartavimai tapo šio karo žiaurumo simboliu. Iki šiol Kinija ir Japonija aršiai ginčijasi, kaip įvertinti tokius nusikaltimus.
Susivienijusi prieš išorinę invaziją Kinija nebeleido toliau skverbtis Japonijos kariuomenei, kuri taip pat nebuvo visiškai centralizuota. Istorikų teigimu, Tokijuje generalinis štabas nebenorėjo eskaluoti konflikto Kinijoje po 1937–1938 m. pergalių, tačiau įsiveržusiai armijai vadovaujantys generolai ne visuomet vykdė Tokijo nurodymus. Po 1941 m. Japonijos atakos prieš JAV amerikiečiai tapo pagrindiniais Kinijos rėmėjais. Oficialiai kovos baigėsi galutinai kapituliavus Japonijai 1945-aisiais.
Kinijos pilietinis karas,
1927–1950 m.
7–8 mln. aukų
Ideologinis Kinijos komunistų partijos ir Kinijos Respublikos pajėgų konfliktas prasidėjo 1927 m. Po Japonijos invazijos 1937-aisiais jos subūrė bendrą frontą prieš okupantus, tačiau 1946 m. karas vėl atsinaujino visa jėga. Galutiniai mūšiai baigėsi tik 1950 m., kai paskutiniai Kinijos Respublikos kariuomenės likučiai pasitraukė į Taivaną. Karo rezultatas – dvi Kinijos, besiskiriančios valdymo sistema ir ideologiniais režimais.
Po Antrojo pasaulinio karo komunistinei Kinijai reikšmingą paramą suteikė Sovietų Sąjunga – perdavė iš Japonijos kariuomenės perimtą ginkluotę ir faktiškai leido komunistinėms kinų pajėgoms užvaldyti Mandžiūriją. Komunistai įgijo didelę gyventojų paramą savo kontroliuojamose teritorijose vykdydami žemės nuosavybės reformas, o nacionalistinė Kinijos vyriausybė buvo korumpuota ir susiskaldžiusi. Per karą abi stovyklos žiauriai susidorojo su priešininkus remiančiais kaimais ir miestais. Tikslių duomenų apie nukentėjusiuosius trūksta, tačiau skaičiai svyruoja nuo 1,8 mln. iki 8 mln. žuvusiųjų 1927–1949 m. Oficialiai konflikto pabaiga neužfiksuota jokiu susitarimu net ir tarptautiniu mastu pripažinus komunistinę Kiniją.
Rusijos pilietinis karas,
1917–1922 m.
5–9 mln. aukų
Po bolševikų perversmo 1917 m. spalį visoje Rusijoje įsiplieskė Raudonosios armijos ir jai besipriešinančių pajėgų – carinės Rusijos šalininkų ir įvairių užsienio karinių junginių (dažniausiai paprasčiau įvardijamų Baltųjų armija) – kovos. Didžiausi mūšiai vyko Pietų Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Sibire. Nors tiesioginiai karo veiksmai nusinešė palyginti nedaug gyvybių (įvairiais vertinimais, iš abiejų besigrumiančių stovyklų apie 800–950 tūkst. karių), labiausiai nukentėjo civiliai gyventojai. Juos naikino tiek kovotojai, vykdydami masines egzekucijas, tiek prasidėjęs badas bei epidemijos. Prie Rusijos pilietinio karo aukų priskaičiuojami ir dėl „raudonojo teroro“ žuvę gyventojai – per šį laikotarpį kaip „liaudies priešų“ nužudyta nuo 300 tūkst. iki milijono žmonių.
Įtampa tarp Šiaurės bei Pietų Korėjos periodiškai atsinaujina ir išlieka vieno pavojingiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų grėsmė.
Pergalę galiausiai šventė bolševikinė Raudonoji armija: 1919 m. įveikė Pietų Rusijos karines pajėgas, vadovaujamas Antono Denikino, Sibire – admirolo Aleksandro Kolčako vadovaujamą armiją, o galiausiai 1920 m. pabaigoje Kaukaze sumuštos generolo Piotro Vrangelio pajėgos. Paskutinis 1922 m. spalį Raudonajai armijai Tolimuosiuose Rytuose pasidavė Vladivostokas.
Pilietinis karas paskatino Rusijos imperijos griūtį – tai leido Baltijos šalims, Suomijai, Lenkijai atgauti savarankiškumą. Šios valstybės iš karto ėmė kurti savo kariuomenes, kad atremtų bolševikų puldinėjimus 1918 m. pabaigoje.
Antrasis Kongo karas,
1998–2003 m.
2,4–5,4 mln. aukų
Dar vadinamas Didžiuoju Afrikos karu. Tai daugiausia aukų pareikalavęs konfliktas, vykęs po Antrojo pasaulinio karo. Prasidėjo praėjus vos metams nuo Pirmojo Kongo karo, po kurio taip ir nepavyko sukurti stabilios Kongo Demokratinės Respublikos valdžios. Į kovas įsitraukė devynios Afrikos valstybės.
Konflikto, kuris priskiriamas pilietiniams karams dėl valdžios ir įsitraukiant užsienio valstybėms, pradžia siejama su 1994 m. kaimynėje Ruandoje vykusiu genocidu. Šios šalies valdžioje esančios hutų gentys siekė išnaikinti tutsius – vos per 100 dienų jų nužudyta apie 800 tūkst. (ir bendradarbiauti atsisakiusių hutų). Žudynės liovėsi, kai ištremti tutsiai subūrė armiją Ugandoje, iš jos grįžo į Ruandą bei hutus išstūmė į Kongą (tuomet Zairą).
Baimintasi, kad hutai bandys susigrąžinti valdžią Ruandoje. Todėl prieš Zairo diktatorių Mobutu Sese Seko, priglaudusį hutus, Ruanda organizavo sukilimą ir jį nuvertė. Ruandos statytinis Kongo Demokratinės Respublikos vadovas marksistas Laurent’as Désiré Kabila nepateisino tutsių vilčių ir apginklavo hutus. Tai paskatino Ruandą, remiamą Ugandos ir Burundžio, pabandyti nuversti L. D. Kabilą. Šis sulaukė Angolos, Zimbabvės, Namibijos ir Čado karinės paramos. Konge užvirė karas „visi su visais“. Bemaž nekontroliuojamos skirtingų šalių pajėgos, sukilėliai, vietos gentys kovojo dėl įvairiausių priežasčių: pradedant valdžios troškimu ir baigiant deimantų kasyklų kontrole ar tiesiog dėl etninės neapykantos.
2001 m. L. D. Kabilą nušovė asmens sargybinis. Jo vietą užėmė sūnus Josephas Kabila. 2002 m. naujajam Kongo Demokratinės Respublikos prezidentui pavyko užsitikrinti Vakarų Kongo kontrolę ir sudaryti taikos sutartį su Ruanda ir Uganda. Taip pat numatyta, kad Konge turi vykti demokratiniai rinkimai. 2003 m. suformuota pereinamoji vyriausybė, jai pavyko stabilizuoti padėtį ir iš šalies išprašyti didžiąją dalį užsienio pajėgų.
Korėjos karas,
1950–1953 m.
Apie 1,2 mln. aukų
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Japonijos kontroliuojamą Korėją iš šiaurės užėmė sovietų, o iš pietų – JAV pajėgos. Korėja buvo padalyta ties 38 lygiagrete. 1948 m. suformuotos dvi vyriausybės, kurios abi skelbė esančios vienintelė teisėta valdžia. Galiausiai Šiaurės Korėjos kariai 1950 m. birželio 25 d. peržengė laikinąją sieną ir įsiveržė į Pietų Korėją. Vos po dviejų dienų JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, leidžiančią Pietų Korėjoje dislokuoti JT pajėgas. Ši rezoliucija priimta, nes Sovietų Sąjunga tuo metu buvo sustabdžiusi savo dalyvavimą Saugumo Taryboje (įkaitus atmosferai su Vakarų šalimis dėl Berlyno statuso), o komunistinei Kinijai apskritai dar nebuvo atstovaujama JT.
Pietų Korėjai padėti nusprendė 21 JT narė, tačiau JAV dominavo, nes skyrė 88 proc. visų karių. Tarptautinės pajėgos gana greitai nustūmė Šiaurės Korėjos karius beveik iki pat Korėjos ir Kinijos sienos. Nerimaudama, kad JAV gali pasinaudoti šiuo konfliktu ir peržengti sieną, savo kariuomenę į Šiaurės Korėją pasiuntė komunistinė Kinija. Tai smarkiai pakeitė įvykių eigą. Pietų Korėjos ir tarptautinės pajėgos buvo nustumtos bemaž iki pat pietinio Korėjos krašto. Vėliau veiksmai perėjo į pusiausvyros fazę ir 1953 m. liepos 23 d. sudarytos paliaubos. Teigiama, kad JAV pagrasino panaudoti branduolinį ginklą, jei Šiaurės Korėja ir Kinija su jomis nesutiks.
Karas oficialiai neužbaigtas, įtampa tarp Šiaurės bei Pietų Korėjos periodiškai atsinaujina ir išlieka vieno pavojingiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų grėsmė.
Vietnamo karas,
1955–1975 m.
1–3,8 mln. aukų
Kitaip Antrasis Indokinijos karas. Kovojo komunistinio Vietnamo (dar vadinamo Šiaurės Vietnamo ar Vietkongo) bei Pietų Vietnamo ir jį remiančios JAV pajėgos. 1945 m. Vietnamo komunistų lyderis Ho Ši Minas paskelbė apie nepriklausomą Demokratinę Vietnamo Respubliką. Nuo tada priešintasi prancūzų ir amerikiečių „priespaudai“. Vietnamo karas laikytas išsivadavimo iš imperialistų kova.
Prancūzija pasitraukė iš Indokinijos 1954-aisiais smarkiai pralaimėjusi Vietkongo armijai, tačiau JAV laikėsi pozicijos, kad negalima leisti komunistinei valdžiai įsitvirtinti Vietname, – tai sukeltų domino efektą ir galiausiai visa Pietryčių Azija pereitų į prosovietinę pusę. Todėl amerikiečiai didino savo karinių patarėjų skaičių Pietų Vietname, o 1965 m. metais pradėjo dislokuoti nuolatinį JAV kontingentą.
1968 m. JAV karinės operacijos pasiekė didžiausią piką, bombarduotos ne tik Vietnamo, bet ir besiribojančių Laoso bei Kambodžos pasienio teritorijos. 1968 m. komunistinės Vietnamo pajėgos puolė pietinę dalį, veiksmai pavadinti „Tet-Offensive“. Žingsnis nebuvo itin sėkmingas kariniu atžvilgiu, be to, JAV visuomenė ėmė vis labiau priešintis amerikiečių dalyvavimui kare. Tai kėlė didelę įtampą JAV ir prisidėjo prie Richardo Nixono išrinkimo šalies prezidentu. Jis žadėjo užbaigti Vietnamo karą – tai įvardyta kaip vietnamizacijos politika. 1973 m. JAV pajėgos baigė tiesiogiai dalyvauti kariniuose susidūrimuose, o 1975 m. komunistinės pajėgos užėmė Pietų Vietnamo sostinę Saigoną ir tuo kovos baigėsi.
Vietnamo kare JAV naudojo itin sprogias ir chemines medžiagas, norėdamos „išvalyti“ didžiulius džiunglių plotus, kuriuose sėkmingai slėpėsi Vietkongo kovotojai. Ši taktika griežtai pasmerkta, o dėl paskleistų cheminių medžiagų kai kurių Vietnamo teritorijų kraštovaizdis negrįžtamai pakeistas, nustatytas žalingas poveikis žmonių sveikatai.
SSRS–Afganistano karas,
1979–1989 m.
1–1,5 mln. aukų
Sovietų Sąjunga tapo savo ambicijų auka, nusprendusi, kad parama prosovietinėms jėgoms Afganistane turėtų padidinti tarptautinę įtaką. Galiausiai ji persitempė ir tai paskatino subyrėti SSRS.
Po 1978 m. perversmo Afganistane, kurį įvykdė sovietų remiamos socialistų pajėgos, nesiliovė islamistų ir socialistinių pažiūrų vyriausybės susidūrimai. Pastaroji nuolat prašė SSRS atsiųsti karinę paramą, nes kovoti su Vakarų valstybių remiamais islamistų sukilėliais buvo itin sunku. 1979 m. Sovietų Sąjunga nusprendė nuversti nepatikimą Hafizullah Aminą ir taip „draugiškai pagelbėti afganistaniečiams“. Kariuomenę įvedus į Afganistaną prasidėjo mūšiai dėl svarbiausių miestų ir strateginių teritorijų kontrolės. Sovietų kariai nuolat susidurdavo su islamistų kovotojais mudžahedinais, kuriuos patys vadino „dušmanais“. Partizaninis, sekinantis karas sovietams nebuvo sėkmingas, nes Afganistane taip ir nepavyko užtikrinti teritorijų kontrolės. Mudžahedinai gavo rimtą karinę paramą iš JAV, kurios dėl sovietų invazijos į Afganistaną net boikotavo Maskvos olimpines žaidynes 1980 m.
Didžioji dalis aukų buvo civiliai gyventojai. Įvairiais duomenimis, vien jų per 10 metų žuvo nuo 850 tūkst. iki 1,5 mln. Apie sovietų pasitraukimą iš Afganistano paskelbė Michailas Gorbačiovas. Jis teigė, kad beprasmiška tęsti nesibaigiančią kovą su Afganistano sukilėliais.
Irano–Irako karas,
1980–1988 m.
Apie 1 mln. aukų
Karas kilo dėl Irako nuogąstavimų, kad Irane 1979 m. įvykusi Islamo revoliucija gali persimesti į Iraką, taip pat dėl Saddamo Husseino teritorinių ambicijų. Irako pajėgos įsiveržė į Iraną 1980 m. rugsėjo 22 d. Po pirmųjų sėkmingų operacijų Irako kariuomenė buvo sustabdyta ir Iranas iki 1982 m. atgavo prarastas teritorijas. Nuo to laiko Irakas turėjo gintis, tačiau didžiąją dalį karo abi šalys nepasistūmėjo iš pradinių pozicijų.
Šios kovos daugeliu aspektų priminė Pirmąjį pasaulinį – taip pat vyravo kova tranšėjose, po ilgos pertraukos panaudotas uždraustas cheminis ginklas. Nuo karo nusikaltimų kentėjo ne tik tiesioginiai priešininkai, bet ir savo teritorijoje gyvenančios grupės – Irako pajėgos cheminius ginklus naudojo prieš kurdus.
Bene didžiausia likimo ironija, kad JAV rėmė Irako lyderį S. Husseiną kare su Iranu, nes tuo metu islamistai šioje šalyje Vašingtonui atrodė didesnis blogis. Netrukus amerikiečiams teko stoti į kovą su S. Husseinu, kai jis 1990 m. užpuolė Kuveitą.
Tango su mirtimi
Mirtis yra negailestinga partnerė: jei jau pasikvietei ją šokio, teks šokti visą amžinybę. Tokį griežtą verdiktą skelbia simbolinė olandų dailininko Louiso Raemaekerso karikatūra „Vokiškasis tango“. Birželio 26 d. istorinėje prezidentūroje Kaune atidaroma šio kūrėjo darbų paroda, pasakojanti apie Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių karo nusikaltimus Belgijoje ir mokslo laimėjimus tobulinant karo mašinas bei ginklus.
Karikatūristas nupiešė apie 1000 Pirmojo pasaulinio karo vaizdų ir į istoriją įėjo kaip vienas reikšmingiausių šių kovų portretistų, svariai pasitarnavusių antivokiškai propagandai.
M. K. Čiurlionio galerijos fondai L. Raemaekerso darbų gavo 1934 m. rugsėjo 21 d., praėjus 20 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. 113 reprodukcijų ir 3 originalių kūrinių kolekciją per Lietuvos konsulatą Belgijoje padovanojo pats dailininkas.
Parodą „Tango su mirtimi: Pirmasis pasaulinis karas Luiso Ramakerso karikatūrose“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje eksponuojami piešiniai, pasakojantys apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią, Belgijos užpuolimą ir panaudotas naujausias technologijas. Antrosios dalies, kuri lankytojams bus pristatyta 2015 m., karikatūros atskleis tolesnę kovų eigą.
