Skandalas dėl nekokybiškų kraujo komponentų kelia natūralų susidomėjimą: kas dedasi kraujo rinkoje? Nejau srityje, kurioje turėtų būti maksimalus skaidrumas, kuriami Holivudo trilerių verti sąmokslai ir vyksta žiaurūs konkurenciniai karai?
Sveikatos apsaugos ministerija ir Generalinė prokuratūra nagrinėja, kas vyksta ir kam tenka atsakomybė už kilusią paniką dėl kraujo kokybės, tačiau vienas rezultatas aiškus jau dabar: potencialūs donorai ima vengti neatlygintinai duoti kraują.
Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorius Vytenis Kalibatas rodo į šaldytuvus, kuriuose laikomi kraujo pakeliai, parvežti iš mobiliųjų kraujo surinkimo grupių. „Pastaruoju metu net bijau žiūrėti, kiek gavome kraujo, – kalba V. Kalibatas. – Dažniausiai šaldytuvai būdavo apypilniai, o dabar – pustuščiai.“ Per pastaruosius mėnesius labai pastebimai sumažėjo savanorių, norinčių neatlygintinai duoti kraujo.
Būtent NKC pateko į skandalo epicentrą, nes buvo apkaltintas, kad ligoninėms tiekia kraujo komponentus, neatitinkančius nustatytų reikalavimų. Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės (RVUL, daugeliui žinoma senuoju – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės pavadinimu) Kraujo centro vadovė Emilija Kazlauskienė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą bei Specialiųjų tyrimų tarnybą siekdama įrodyti, kad NKC tiektuose kraujo komponentuose hemoglobino kiekis buvo bemaž perpus mažesnis nei privalo būti pagal nustatytus reikalavimus. Anot E. Kazlauskienės, tai vertė didinti perpilamo kraujo kiekius, nes hemoglobino lygis ligoniams, kuriems būdavo perpilamas kraujas, kilo pernelyg lėtai. Kaip žiniasklaidoje teigė E. Kazlauskienė, jos iniciatyva nuo 2010 metų rugsėjo 1 d. buvo patikrinta 115 eritrocitų maišelių (eritrocitai be leukocitų-trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale), gauti iš NKC, ir juose vidutiniškai vienete (maišelyje) buvo fiksuojamas hemoglobino kiekis – 27 gramai, kai būtinas kiekis – 43 gramai vienete.
Pati skandalingos istorijos pradžia kelia nemažai klausimų. Kaip aiškino NKC direktorius V. Kalibatas, NKC sutartyse su kraujo gavėjais yra nurodyta, kad kilus įtarimų dėl nekokybiško kraujo, kraujo komponentai turėtų būti grąžinami NKC ir jie būtų pakeisti. Sveikatos ministerijos nurodymuose taip pat yra aiškios instrukcijos – tokiais atvejais reikia pranešti ministerijai. Tačiau, V. Kalibato teigimu, į NKC nebuvo grąžintas nė vienas kraujo maišelis nei iš RVUL, nei iš kitų ligoninių. Sveikatos ministerija taip pat negavo jokių pranešimų, kad kraujo komponentai nekokybiški. Būtent dėl to sveikatos apsaugos ministras inicijavo finansinį ir veiklos auditą, kuriuo būtų patikrintas tiek NKC, tiek ir RVUL.
Žaidimas be taisyklių
Žurnalo IQ paklausta, kodėl vos tik pastebėjus, kad hemoglobino kiekis yra mažesnis nei privaloma, kraujo maišeliai nebuvo grąžinti NKC ir apie tai nebuvo informuota Sveikatos apsaugos ministerija, E. Kazlauskienė teigė netikinti, kad tai ką nors būtų pakeitę: „Na, ir kas iš to būtų buvę? Aš netikiu. Būtų pasakę, kad tie maišeliai yra geri ar kad jie pristatė mums gerus. Aš tą problemą pastebėjau jau prieš metus. Viskas buvo derinta su mūsų administracija. O padėtis būtų vis tiek nepasikeitusi.“ E. Kazlauskienės teigimu, iš NKC gauti kraujo maišeliai tiesiog neatitiko nustatytų kokybės reikalavimų, tačiau dėl to jie nebuvo visiškai netinkami. „Tiesiog kaip ir vaistuose, kuriuose yra mažiau veikliosios medžiagos, vietoje vienos tabletės reikia dviejų, kad pasiektum norimą efektą“, – kalbėjo E. Kazlauskienė. Tačiau ji pabrėžė, kad perpilant didesnį kraujo kiekį paciento organizmas gali patirti didesnį stresą, nes „tenka susidoroti su papildoma kraujo ląstelių pernešama genetine ir imunine informacija“.
E. Kazlauskienė pripažino, kad kilus skandalui taip pat sulaukė nemalonumų: „Ant manęs, tiksliau, ant mūsų ligoninės „užvažiavo“ dvi tikrintojų komisijos, tikrino ir finansinius srautus, tikrino mūsų atliekamą darbą.“
Įsisiūbavus kaltinimams dėl nekokybiškų NKC tiekiamų kraujo komponentų, liepos 12 d. Santariškių klinikų laboratorijoje buvo atliktas kraujo centrų tiekiamų komponentų patikrinimas. Visų rodikliai buvo geri, išskyrus pačios E. Kazlauskienės ir ją lydėjusios Seimo narės Agnės Bilotaitės pateiktus senesnius NKC kraujo maišelius. NKC atstovė suabejojo dėl dviejų maišelių autentiškumo, tačiau atliko patikrinimą ir nustatė, kad iš septynių senesnių RVUL pateiktų maišelių penkiuose hemoglobino kiekis buvo kur kas mažesnis nei privaloma. Tačiau NKC nepripažino savo kaltės dėl nekokybiškų kraujo komponentų ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimo kraujo komponentų, paruoštų Nacionaliniame kraujo centre, tyrimų rezultatų klastojimo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje ir dėl kraujo komponentų galimo falsifikavimo.
NKC direktorius V. Kalibatas teigė, kad kraujo ir jo komponentų kokybė visą laiką tikrinama laikantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu reglamentuotos tvarkos. „Yra sveriamas kiekvieno pagaminto produkto maišelis. Pritaikę atitinkamas formules nustatome grynąjį eritrocitų kiekį, jis fiksuojamas keliuose žurnaluose bei ant kraujo komponentų etiketės“, – aiškino V. Kalibatas. „Užtikrindami kokybės kontrolę mes atliekame ir kitus kokybinius tyrimus, pavyzdžiui, jau tiksliai nustatome hemoglobiną, tačiau jau ne kiekviename maišelyje, o atsitiktiniu būdu atrinktus pavyzdžius.“ Pagal galiojančią procedūrą hemoglobino kiekis tiriamas 4 maišeliuose per mėnesį. Anot V. Kalibato, kontrolę atlieka atskiri nuo gamybos padaliniai, kad nekontroliuotų patys savęs. NKC direktorius teigė, kad hemoglobinas (šis baltymas sudaro apie 33 proc. eritrocito, arba raudonojo kraujo kūnelio, masės), šiaip jau neišgaruoja, todėl jei iš tinkamo donoro paimamas kraujas, kuriame jau nustatytas deramas hemoglobino kiekis, jo negali sumažėti.
Tą patį patvirtino ir bendrovės Kraujo donorystės centras direktorius Jonas Venslauskas: „Nedarant kokių nors machinacijų, neįmanoma, kad iš gero paimto kraujo sumažėtų hemoglobino kiekis. Turi būti daroma kažkas neteisėto.“ Anot J. Venslausko, Jungtinėje Karalystėje buvo užfiksuota atvejų, kai kraujo komponentai buvo skiedžiami papildomais tirpalais.
„Nereikia meluoti, kad jie savaime užtikrina kokybę – viskas atliekama senais metodais, rankomis. Aš pati dirbau ten dvejus metus, tad puikiai žinau, kaip kas vyksta“, – nebuvo linkusi tikėti NKC garantijomis E. Kazlauskienė. Tačiau gydytoja negalėjo pateikti savo versijos, ar nekokybiški NKC kraujo komponentai atsirado dėl techninės problemos, ar tikslingai buvo „skiedžiami“. J. Venslauskas aiškino, kad jis ne iš vienos ligoninės girdėjo apie nekokybiškus kraujo komponentus, gaunamus iš NCK. „Kreiptis atgal į NKC – tai tas pat, kas pirma ieškoti apgaviko ir su juo susitarti, ir tik tuomet kreiptis į policiją“, – J. Venslauskas bandė aiškinti priežastis, dėl ko ligoninės negrąžino kraujo komponentų NKC.
E. Kazlauskienė griežtai atmetė įtarimus, kad vėliau Santariškių klinikose tikrinti senesni NKC kraujo maišeliai galėjo būti kaip nors sufalsifikuoti. „Jų atstovas pripažino, kad tai jų maišeliai. Mes dirbame visiškai skirtingomis priemonėmis. Ant kiekvieno maišelio yra numeriai, niekas ten negalėjo falsifikuoti“, – aiškino E. Kazlauskienė.
Karas kraujo rinkoje
Kad būtų aiškiau, kodėl galėjo kilti nepasitenkinimas NKC veikla, būtina trumpai apžvelgti situaciją mūsų šalies „kraujo rinkoje“ pastaruoju metu.
Pagrindiniai kraujo komponentų tiekėjai Lietuvoje yra du: viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras ir Kaune įsikūrusi bendrovė Kraujo donorystės centras. Šios dvi donorystės įstaigos Lietuvos ligoninėms tiekia daugiau nei 90 proc. kraujo komponentų. Gerokai mažesnius kiekius sveikatos įstaigoms tiekia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras. Iki 2010-ųjų pagal Nacionalinę kraujo programą sveikatos priežiūros įstaigos tiesiog gaudavo kraują pagal savo poreikį, o už jį mokėdavo Ligonių kasos. Pasak V. Kalibato, 2009 metais Ligonių kasos už kraują ir jo komponentus iš viso dviem pagrindiniams kraujo donorystės centrams sumokėjo apie 22 mln. litų. Anot J. Venslausko, panaši situacija turėtų būti ir dabar: „Visai Nacionalinei kraujo programai buvo numatyta apie 38 mln. litų, tačiau nemaža dalis buvo skiriama vaistams, būtiniems hemofilikams (sergantiems kraujo nekrešėjimo ligomis), kompensacijoms kraujo donorams, tad apie 20 mln. gali būti skiriama būtent už kraujo komponentus apmokėti.“
2010 metais visos sveikatos priežiūros įstaigos jau turėjo pačios skelbti viešuosius konkursus ir per juos pirkti kraujo komponentus. Tiesa, kraujo ir jo komponentų kaina buvo griežtai nustatyta ministro įsakymu ir viešųjų konkursų laimėtojai buvo atrenkami tik nominaliai – pagal nusistovėjusias tiekimo tradicijas ar konkurso dokumentų atidavimo laiką (t. y. pagal principą – „kas pirmesnis, tas gudresnis“). Tikroji konkurencija tarp dviejų pagrindinių kraujo centrų prasidėjo nuo 2011 metų – kai kainą už kraują buvo palikta siūlyti patiems kraujo centrams, palikus tik viršutines galimas kainų ribas.
Tai gerokai pakeitė situaciją kraujo rinkoje. Pirmiausia, krito kraujo komponentų kaina. Pavyzdžiui, 2010 metais už pakelį eritrocitų (eritrocitai be leukocitų-trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale, 1 vienetas = 250 ml±50) abiem kraujo centrams pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nustatytus tarifus buvo mokama po 291,34 lito. 2011-aisiais, skandalo įkarštyje, paaiškėjo, kad abu kraujo centrai kai kuriuose viešuosiuose konkursuose jau siūlė parduoti už mažiau nei 200 litų. Be to, sveikatos priežiūros įstaigos, pajutusios, kad pačios turi pirkti kraują, sumažino savo poreikius – NKC direktoriaus vertinimais, 2010 metais kraujo poreikis sumažėjo apie 15 procentų. Kai kurios įstaigos tam tikrą kiekį kraujo iš donorų priima pačios, tačiau dauguma ėmė racionaliau planuoti įsigyjamo kraujo ir jo komponentų poreikius.
Kaip teigė J. Venslauskas, neįmanoma patiekti kokybiškų eritrocitų už mažesnę kainą nei 300 litų, todėl jam labai keista, kaip NKC gali siūlyti sveikatos priežiūros įstaigoms labai skirtingas kainas. „Kaip viešoji įstaiga, kuri nėra pelno siekianti organizacija, skirtinguose konkursuose gali siūlyti tokias skirtingas kainas? – retoriškai klausia J. Venslauskas. – Būtų logiška, kad jie nusistato savo savikainą ir už tą vienodą kainą parduoda visiems, o dabar – vienai ligoninei siūlo už 180, kitai – už 250 litų.“
J. Venslausko teigimu, NKC daro viską, kad tik visiškai išstumtų Kraujo donorystės centrą iš kraujo rinkos ir galėtų darbuotis be jokios konkurencijos ir akylesnio dėmesio. Pasak Kraujo donorystės centro direktoriaus, jie šiuo metu turi tarp 30–60 proc. kraujo rinkos, nors jų pelningumas yra labai nedidelis – J. Venslausko žodžiais, 2010 metais jo įmonė turėjo „keliasdešimt tūkstančių“ pelno ir vien tik dėl to, kad nuostolingus kraujo komponentus padengė parduodama kraujo plazmą.
Ilgametis konfliktas
Konfliktai tarp NKC ir Kraujo donorystės centro vyksta jau seniai. Vienas ryškiausių mūšių šiame kare vyko dėl Klaipėdos kraujo centro 2008 metais. Tuometis sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas savo įsakymais 2008-ųjų balandžio 30 d. nustatė, kad NKC Klaipėdos filialas turi būti perorganizuotas ir perduotas Kraujo donorystės centrui. Šiuos sprendimus NKC vadovas V. Kalibatas apskundė teismui ir tik 2010 metų rugsėjo 30 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą panaikinti ministro R. Turčinsko įsakymus. Vis dėlto šį teismo sprendimą Kraujo donorystės centro direktorius J. Venslauskas apskundė ir bylinėjimasis tebesitęsia.
Pats R. Turčinskas tuo metu sulaukė nemažo spaudimo – jį tikrino ir STT, kamantinėjo Seimo Antikorupcijos komisija. Galiausiai R. Turčinskas, taip ir nesugebėjęs tinkamai paaiškinti tokio sprendimo motyvų, atšaukė sprendimus, o pats 2008 metų birželio mėnesį atsistatydino. Tuo metu R. Turčinskas buvo sulaukęs ir daugiau kritikos dėl neskaidrių sprendimų sveikatos apsaugos sistemoje.
Vis dėlto šie R. Turčinsko sprendimai nepraėjo be pasekmių. Didžioji dalis NKC Klaipėdos filialo darbuotojų buvo įdarbinti bendrovėje Kraujo donorystės centras, tad NKC turėjo iš naujo formuoti kolektyvą. Šiuo metu Klaipėdoje veikia tiek NKC, tiek Kraujo donorystės centro filialai.
Respublikinė Vilniaus universiteto ligoninė taip pat pateko į konflikto tarp NKC ir Kraujo donorystės centro sūkurį. Ši ligoninė prieš keletą mėnesių paskelbė konkursą dėl patalpų nuomos, kurį pagal preliminarius rezultatus laimėjo Kraujo donorystės centras. Kaip teigia mačiusieji sutarties projektą, Kraujo donorystės centras turėtų ne tik nuomotis patalpas iš RVUL, bet ir įdarbinti jos darbuotojus. Taip dabartinis RVUL Kraujo centras taptų savotišku Kraujo donorystės centro filialu.
Paklausta, ar Kraujo donorystės centras nuomoja patalpas iš RVUL, E. Kazlauskienė kategoriškai paneigė: „Tai tikrai netiesa. Mes esame atskiras ligoninės kraujo centras.“ Vis dėlto RVUL administracija patvirtino, kad Sveikatos apsaugos ministerija (kaip viešosios įstaigos Respublikinė Vilniaus universiteto ligoninė steigėja) svarsto sutarčių projektus tarp Kraujo donorystės centro ir RVUL. Rengiant šį straipsnį Sveikatos ministerijos atstovai nurodė, kad kol kas ši sutartis nėra pasirašyta.
Pats J. Venslauskas teigė, kad jie dalyvavo patalpų nuomos konkurse, nes nori turėti savo skyrių Vilniuje. Tačiau jis negalėjo patvirtinti, kad sėkmės atveju nuomotųsi patalpas su įranga. „Nežinia, ar jų įranga tiktų, ar ją būtų galima integruoti su mūsų turima technika, programomis“, – abejojo J. Venslauskas. Jis teigė, kad jokio skirtumo, iš kurios sveikatos priežiūros įstaigos nuomotis patalpas – tiesiog tai palengvintų skyriaus kūrimą, nes sumažintų įvairias procedūras, kurios būtinos sveikatos priežiūros įstaigoms.
Du pešasi – ligoniai pralaimi
Tai, kad kraujo donorystės srityje tarpusavyje konkuruoja privati kompanija ir viešoji įstaiga – bene pagrindinė ilgamečio konflikto priežastis. Bėda ta, kaip pastebėjo sveikatos apsaugos sistemos atstovai, kad NKC taip pat persiėmė konkurencijos metodus, būdingus privačioms struktūroms. Tačiau netrukus situacija gali pasikeisti. Kaip teigė Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika, šiuo metu ministerija valdo 49 proc. Kraujo donorystės centro akcijų, tačiau artimiausiu metu ketinama šias akcijas perduoti Valstybės turto fondui.
„Turto valdymas nėra tiesioginė Sveikatos apsaugos funkcija, todėl būtų teisingiau turimas akcijas perduoti institucijai, kuri tuo užsiima“, – teigė R. Remeika. Kartu jis užsiminė, kad tai leistų atsiriboti nuo privačios struktūros, kuri dabar vienaip ar kitaip bando įsitraukti į sveikatos politikos formavimą.
Svarbesnis pokytis turi įvykti po dvejų metų. 2010 metų lapkričio 18 d. buvo priimta Donorystės įstatymo pataisa, nurodanti, kad nuo 2013-ųjų pradžios kraujo donorystės įstaiga galės būti viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga ar jos padalinys. Tai reiškia, kad bendrovė Kraujo donorystės centras nebegalės iš gyventojų imti kraujo. Vis dėlto J. Venslauskas aiškino, kad jie greičiausiai reorganizuosis į viešąją įstaigą ir toliau mėgins išlikti kraujo donorystės įstaiga.
Seimo narė Agnė Bilotaitė, kalbėdama žurnalui IQ apie šį skandalą, pabrėžė, kad, nepaisant vykstančios konkurencijos, kokybės standartų turi būti laikomasi ypač griežtai. „Aš negalėjau patikėti, kad kova dėl kraujo rinkos galėtų priversti mažinti kraujo komponentų kokybę. Juk čia ne pienas, kad jį galėtum atskiesti ir dėl to mažesne nei konkurento kaina pasiūlyti pirkėjui“, – baisėjosi A. Bilotaitė. Ji teigė, kad reikėjo būtinai atkreipti dėmesį į tai, jog Sveikatos apsaugos ministerija iki šiol neužtikrina efektyvios kraujo ir jo komponentų kokybės. „Pačioms kraujo donorystės įstaigoms palikta atsakomybė tikrinti savo darbą, savo ruošiamus kraujo komponentus. Ministerija net negali tinkamai ištirti kraujo, kilus kokių nors neaiškumų, – kalbėjo A. Bilotaitė. – Turėtų būti nešališkos ir objektyvios galimybės garantuoti kraujo komponentų kokybę, nes tai žmonių sveikatos klausimas. Be to, nuo to priklauso ir visuomenės pasitikėjimas kraujo donoryste apskritai.“
Pasak A. Bilotaitės, rudens sesijoje turėtų būti surengtas bendras Antikorupcinės komisijos ir Sveikatos apsaugos komiteto posėdis, į kurį būtų kviečiami Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai ir aiškinamasi dėl kraujo ir jo komponentų kontrolės užtikrinimo.
Iki šiol Lietuvoje nėra nė vienos laboratorijos, kuri galėtų nešališkai ir objektyviai tikrinti kraują, jo komponentus ar kitus įvairiose šalies laboratorijose atliktus tyrimus ir jų rezultatus. Vadinamosios „referentinės laboratorijos“ poreikį pripažino ir V. Kalibatas. Jis svarstė, kad tokia laboratorija turėtų tirti ne tik kraują, nes pernelyg siaura specializacija būtų neracionalus pinigų švaistymas, bet ir atlikti kitus laboratorinių tyrimų tikrinimus.
Skandalai dėl kraujo donorystės įstaigų gali būti tipinis pavyzdys, kokia bekompromisė kova ir nesąžiningi veiklos būdai naudojami sveikatos apsaugos sistemoje. Jei dėl potencialios 20 mln. vertės kraujo rinkos vyksta tokie nešvarūs žaidimai, galima tik įsivaizduoti, kokie interesai ir metodai yra susipynę visoje sveikatos apsaugos srityje, kurioje konkuruojama dėl milijardų vertų sveikatos paslaugų ar farmacijos rinkų.
