Kaip reikia tvarkytis krizės metu, kalbėta šimtai valandų ir rašyta tūkstančiai puslapių. Nuo siūlymų mažinti mokesčius ir didinti išlaidas iki faktinių išlaidų karpymų bei mokesčių didinimo, nuo prašymo pažaboti skolas iki jų pūtimosi ar devalvacijos reikalavimo – valiutos ar sąnaudų. Didelė kiekybė negarantavo kokybės, todėl šis tas liko neaptarta.
Geras mokytojas nepuola peikti, pirmiausia pagiria už tai, kas padaryta gerai ar bent neblogai, o tada paaiškina klaidas. Taip ir mokinys jaučia mažesnę nuoskaudą už kritiką, ir mokytojas pasiekia rezultatą.
Istorija rodo, jog strateginiai Vyriausybės sprendimai krizei valdyti buvo teisingi. Valstybės išlaidų karpymas buvo būtinas biudžeto deficitui suvaldyti. Jei Lietuva per 20 metų nėra turėjusi biudžeto be deficito net ir geriausiais laikais, kaipgi apsieiti be karpymo nuosmukio periodu? Galiausiai biudžetus teko karpyti ir kitoms šalims, kurios manė turinčios geresnius receptus krizei suvaldyti.
Mokesčių padidinimas strategiškai taip pat vertintinas labiau teigiamai, nors taktika sušlubavo, dėl kurios Vyriausybei prilipo „naktinio mokesčių perversmininko“ etiketė. Giliausiai duobėje atsidūrusios užsienio valstybės irgi griebėsi mokesčių, tik primindamos mūsų Vyriausybės veiksmų savalaikiškumą.
Mokantys bendrąjį vidaus produktą pjaustyti sektoriais, baksnoja į statybų sektorių, kuris per 2009 m. susitraukė dvigubai, arba 6 mlrd. litų. Visas šalies BVP sumažėjo 20 mlrd., iki 92 mlrd. litų. Būstų renovacija turėjo gelbėti padėtį, tačiau įstrigo. Vis dėlto visiškai priešinga situacija susiklostė ten, kur pakako tik valdžios iniciatyvos. Per labai trumpą laiką renovuota šimtai visuomeninių pastatų – mokyklų, ligoninių, darželių ir t. t. Atlikta tai, ko net geriausiais laikais nedaryta.
Pramonė procentais sumenko ne taip stipriai kaip statybos, tačiau litais nuosmukis buvo beveik toks pat reikšmingas – arti 4 mlrd. Apie du trečdaliai pramonės produkcijos eksportuojama, todėl Vyriausybė, nors ir simboliškai, padėjo stiprinti konkurencingumą sumažindama darbo apmokestinimą vienu procentiniu punktu. Krintančių valstybės pajamų ir augančio biudžeto deficito kontekste tai stiprus moralinis gamybininkų, o ir visų dirbančiųjų palaikymas.
Gerokai mažiau buvo aptarinėjamas bendrasis vidaus produktas išlaidų metodu. Taip, visiems akivaizdūs drastiški gyventojų išlaidų pokyčiai, kiek nuosaikiau mažėjusios valstybės išlaidos, tačiau atsargų pasikeitimai įmonėse liko mažai pastebėti. O jie padarė neigiamą, 7,2 mlrd. litų skylę BVP iš viso 20 mlrd. litų nuosmukio. Tas, kas anksčiau statė – dabar tik išpardavinėjo, prireikus užsakyti prekes – buvo delsiama, dvejojama, kiek mažiau reikės. Šios dvejonės dėl ateities ir nepasitikėjimas perėjo per visą užsakymų grandinę, sumažinusį BVP beveik dviženkliu dydžiu vien dėl šios priežasties.
Šis nepasitikėjimas ryškiausiai matyti kitoje, pačioje paprasčiausioje BVP formulėje, taip ir likusioje Lietuvos ekonomistų šešėlyje, kur gėrybių kiekis, padaugintas iš kainų, lygus pinigų kiekio ir pinigų apyvartos greičio sandaugai (Y x P = V x M; Y – gėrybių kiekis, P – kainos, V – pinigų apyvartos greitis, M – pinigų kiekis; Y x P – BVP). Mistinis pinigų apyvartos greitis dažniausiai laikomas konstanta, todėl įprasta manyti, kad kainoms (arba gėrybių kiekiui) įtakos daro tik pinigų kiekis.
Sudauginus gėrybių kiekį ir kainas, gauname BVP. Realusis BVP 2009 m. krito beveik 15 proc., nominalusis dar daugiau – beveik 18 proc., nes kainų lygis šiek tiek sumažėjo. Vartotojams, gyventojams kainos didėjo 4,2 proc., tačiau bendras kainų lygis krito – pavyzdžiui, importuotojų ir eksportuotojų kainos smuko dviženkliu dydžiu.
Kas nutiko kitoje „formulės“ pusėje? Pinigų kiekis, išreiškiamas rodikliu M3, šalyje šiek tiek smuko. Vidutinis M3 dydis 2008 m. buvo 44,5 mlrd., o 2009 m. – 42,2 mlrd. litų (-5,2 proc.). Tai reiškia, kad pinigų apyvartos greičio smukimas buvo svarbiausia krizės priežastis, o šios komponentės suvaldymas ar bent jau bandymas valdyti galėjo sumažinti nuosmukį.
Į žmonių kalbą išvertus pinigų apyvartos greičio terminą, jis parodytų, kiek kartų per metus panaudojamas tas pats litas. Jei Lietuvos BVP 2009 m. buvo 92 mlrd. litų, o pinigų (M3) – 42,2 mlrd. litų, tai tas pats litas buvo panaudotas 2,2 karto, kai prieš metus jis apsisukdavo 2,5 karto. Neigiami lūkesčiai, nepasitikėjimas lemia tai, kad gavęs pinigų žmogus ar įmonė esant neigiamiems lūkesčiams jų neskubės išleisti, dels, net jei šiuo metu pinigų nestings. Jei kažkas delsia leisti net ir turėdamas pinigų, kenkia tam, kam jų mirtinai trūksta. Susidarius kritinei masei, pasekmės gali būti pragaištingos.
Ką Vyriausybė darė ir ką padaryti galėjo geriau? Vyriausybė net ir sunkiausiomis akimirkomis, kai pinigų biudžete nelikdavo, o jų teko skolintis net už 10 proc. palūkanas, neleido nė akimirkai sudvejoti savo įsipareigojimais gyventojams – tiek atlyginimai, tiek socialinės pašalpos buvo mokamos laiku. Tai labai svarbu, nes valstybė šioje pinigų apyvartos autostrados atkarpoje greičio nemažino.
Deja, to negalima pasakyti apie atsiskaitymus su verslu. Lietuvos banko duomenimis, valdžios sektoriaus (centrinė ir vietos valdžia, socialinės apsaugos fondai) įsiskolinimai (prekybos kreditai ir avansai bei kitos mokėtinos sąskaitos) 2007 m. I ketv. sudarė 1,6 mlrd. litų. Po metų ši suma išaugo iki 3,7 mlrd. litų. Tuo metu poros milijardų delsimą buvo galima pasidengti iš pelno ar dar vis skolinti linkusių bankų. 2010 m. I ketv. įsiskolinimai išaugo jau iki 5,3 mlrd. litų – daugiau nei 5 proc. nuo BVP. Toks įsiskolinimų augimas ne tik galėjo apsunkinti, bet ir apsunkino daugelio įmonių padėtį – vėlavimas atsiskaityti vienoje atkarpoje lėmė trikdžius visoje grandinėje. Tai paskatino didesnį įmonių bankrotų skaičių, didesnį nuosmukį ir lėtesnį atsigavimą.
Sakoma, kad krizės kartojasi kas septynerius metus, tad 2016 m. būsimam, o gal ir trečią kadenciją eisiančiam krizių premjerui priminkime pinigų apyvartos greitį. Nebūtina valstybei išleisti daugiau, padėtų ir šiek tiek greičiau išleisti pinigai.
