Prieš 22 metus, nepriklausomybės jausmų ir greitų permainų vilties viršukalnėje, Atviros Lietuvos fondas pasirūpino, kad būtų į mūsų kalbą išversta Prinstono profesoriaus Michaelio Walzerio knyga „Kritikų draugija“ (išvertė Laimantas Jonušys). Kitas Amerikos rytinės pakrantės profesorius Vytautas Kavolis dar keletą metų (ir iki pat savo mirties) „Pradų“ leidinį vadino geriausia dovana Lietuvos intelektinei gyvasčiai. Jis manė, kad po ydingiausio XX a. posūkio ir specialistų kalvių tarnystės industrinei visuomenei Vakarų universitetai grįš prie savo šaknų ir taps simboliniais kultūros, visuomenės ir politikos kritikos centrais. Tik jie gali būti tiltas tarp apsišvietusios racionalizuojančios inteligentijos ir liaudies, tik jie gali prisidėti, kad elitas neužsisklęstų nuo masių.
Šiandien galime sakyti, kad V. Kavolis buvo sąmoningai naivus optimistas. Daug kur Vakaruose, o ypač Lietuvoje ankstyva siaura išsilavinimo specializacija stipriau pajudėjo nuo planinės pramonės planinio aptarnavimo prie paklusnumo prigimtinai chaotiško verslo logikai, tačiau neparodė net minimalaus uolumo tapti savo visuomenės ir santvarkos kritikos centrais. Universitetų plūduriavimas tarp tarnystės etatistinės valstybės anonimui ir naujojo kapitalizmo aukso veršiui yra it koks klampynių ruožas nespecializuotai visuomeninės būties sampratai. Lengva pasakyti, kad be šio gebėjimo jokia tauta ir jokia visuomenė savęs netaiso ir netobulina.
Didžioji problema net ne specializuotos kritikos nuomaris, bet visos visuomenės, kultūros ir politinės santvarkos kritika. Arba jos nebuvimas.
Nemažai skųstasi dėl to, kad Lietuvoje merdėja specializuota kritika. Kaip akademinio žurnalo redaktorius prie apgailestaujančių choro esu nesyk prisidėjęs ir aš, nes nepriklausomų recenzijų stygius visiems akis bado. Išskyrus nebent tuos, kurie universitetuose gali sugundyti savo magistrantus ir doktorantus ką nors recenzuoti, nepamirštant pacituoti vyriausiojo redaktoriaus. Vienas kitas meno ir mokslo žmogus labai uždaroje erdvėje (vis labiau socialiniuose tinkluose ir virtualių draugų debesijoje) pasibėdojo, kad tas nesidomėjimas, uždarumas, nutylėjimas, ignoravimas mus visus uždusins, tačiau nei specializuota kritika nerodo atgajos ženklų, nei viešos draugystės pumpurai nebręsta. Vieša draugyste vadinu tokias bendru gėriu susirūpinusias aplinkas, kuriose, skirtingai nei uždarose gaujose, nesidalijama saviškių pagyromis, nemanoma, kad padoru recenzuoti savo rato artimuosius, kurios randa draugystę kaip sąlygą sakyti nesaldžią tiesą, nebijodamos būti apšauktos piktavalėmis. Galima rasti kultūros sociologijos bei istorijos argumentų, kad yra tiesioginis ryšys tarp draugijos (padedančios net vidutinybėms imti kurti gerus tekstus) ir bendros kritikos lygio, tačiau šiame komentare stinga vietos juos išplėtoti.
Specializuotos kultūros ir meno kritikos nuopuolis Lietuvoje akivaizdus, o bandžiusiems jį suprasti atrodo, kad priežastys glūdi ne tik profesiniuose, bet ir sociopsichologiniuose (per mažai empatijos ir įsikitinimo valios…), politiniuose (valdžios elitui nereikia gilios nepriklausomos analizės…), administraciniuose (siauros rinkos sąlygomis interesų konfliktuose įsipainioję mokami projektų, premijų ir stipendijų recenzuotojai…) ir net technologiniuose kloduose (veidaknygė ir kiti socialiniai tinklai taip sudemokratino žiniasklaidą, kad neliko pačios žurnalistikos, kuriai rūpėtų rimta analitinė kritika ir publikos apšvieta…). Štai praėjusią savaitę „The Independent“ komentatorius Simonas Kelneris savo straipsnyje „Twitter has democratised journalism to death“, reaguodamas į skaudžius BBC veterano Roberto Pestono žodžius, teigė, kad viskas ima skęsti PR ir reklamos skystyje. Rečiau teigiama, kad neatmestina moralės plotmė, bet užuominų esama ir šia kryptimi. „Kritikų draugija“ visada buvo moralinės prigimties. Sekant tuo tikėjusiu M. Walzeriu, svarbu pabrėžti, kad didžioji problema net ne specializuotos kritikos nuomaris, bet visos visuomenės, kultūros ir politinės santvarkos kritika. Arba jos nebuvimas. Dabar galime be nuostabos klausti, kur dingo naujosios santvarkos kritikai ir jų spiečiai? Sovietmečio agonijos ir dainavusios revoliucijos laikais iš geležinio cenzūros narvo besiveržiantys lietuvių intelektualai gal ir nebuvo sukūrę tvarios draugijos, tačiau bent Sąjūdžio bruožų tikrai turėta. Sovietizmo ir posovietizmo kritikos ansambliai buvo aiškiai atpažįstami. Suprantama, sąlygos buvo kitos: nuo dehumanizuojančios komunizmo utopijos analizės iki pargriuvusios tikrovės užspardymo – viskas tapo maloniai galima.
Laisvosios rinkos ir tautinio valstybinio neokapitalizmo ateities vaizdiniai negalėjo tapti kritikos objektu. Tik individai, jų grupės ir sąmokslo teorijomis grįsti vaizdiniai. Bendras visuomenės kritikų pasimetimas vis labiau ryškėjo. Nesakau, kad nėra pavienių kritikų, bet teigiu, kad viešojoje erdvėje pritilo balsai ir jie tikrai neprimena draugijos arba, kaip būtų sakęs V. Kavolis, – nepopuliariųjų dalykų agentūros. Bet gal verta dar truputėlį palaukti?
