ELTA
Lietuvos įkalinimo įstaigos perpildytos ne dėl didelio nusikalstamumo, o dėl ydingos baudimo kultūros, kurioje ir šiandien yra nemažai sovietinio palikimo, teigia kriminologijos specialistas, Teisės instituto tarybos pirmininkas dr. Gintautas Sakalauskas. Interviu Eltai teisininkas sakė, kad griežtos bausmės nėra veiksminga priemonė sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų, o griežtus teismo sprendimus kartais gali lemti ir visuomenės požiūris bei politinis bylų atspalvis.
– Lietuvoje šiuo metu kali beveik 8 tūkst. žmonių. Kaip atrodome kitų šalių kontekste?
– Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 230 kalinių. Daugiau už mus Europoje turi tik Latvija ir Estija, o Lenkijoje skaičius panašus. Tuo tarpu Vakarų Europos vidurkis – 100 kalinių. Visas buvęs postsovietinis blokas turi daugiausia kalinių, nors nusikalstamumas ten nėra pats didžiausias. Tai rodo senos kultūros paveldėjimą, sistemą, kuri verčia žmogų uždaryti, įkalinti, apriboti, jam atkeršyti.
Seniai įrodyta, kad kalinių skaičius, priešingai nei daug kas mano, mažai ką turi bendro su nusikalstamumu. Tai yra baudimo kultūros, baudimo sistemos dalis. Yra šalių, kuriose gerokai daugiau registruotų nusikaltimų ir mažiau kalinių. Ir priešingai, yra šalių į Rytus nuo mūsų, kuriose mažiau nusikaltimų ir dar daugiau kalinių negu pas mus. Lietuvoje kelerių metų bausmė viešumoje nėra laikoma kažkuo ypatinga – manoma, kad reikėjo skirti penkerius, šešerius ar dar daugiau metų. Vakaruose vidurkis skaičiuojamas mėnesiais. Jeigu žmogus nuteisiamas trijų mėnesių įkalinimu, tai yra labai daug.
– 2003 metais sumažėjęs kalinių skaičius Lietuvoje pastaruosius ketverius metus iš esmės nepakito. Kas daugiausia lemia tokias tendencijas?
– 2003 metais kalinių skaičiaus sumažėjimą lėmė naujas Baudžiamasis kodeksas (BK). Buvo sugriežtintos kardomojo kalinimo skyrimo sąlygos – dabar iki teismo kali apie 900 žmonių, prieš 10 metų tokių buvo apie 3 tūkst. Tyrimai rodo, kad kardomojo kalinimo skyrimas turi didelę tiesioginę įtaką kalinių skaičiui. Jeigu įkalinama iki teismo, dažniausiai jiems skiriama ir laisvės atėmimo bausmė. Svarbu ir tai, kad pakeista bausmių sistema, numatytos alternatyvos – areštas, laisvės apribojimas ir viešieji darbai, normalios baudos.
Taigi kalinių skaičius yra dvejopas – viena vertus, jis yra beveik du kartus mažesnis negu buvo prieš 10 metų. Be to, jis ketverius metus nebedidėja. Kita vertus, lyginant su Vakarų Europa, mes dar turime labai daug kalinių.
– Kokios permainos padėtų pasiekti, kad pagal kalinių skaičių priartėtume prie Vakarų Europos vidurkio?
– Baudimas yra kelių žaidėjų žaidimo rezultatas. Pirmas svarbus dalykas yra susijęs su viešųjų darbų bausme. Jos iš esmės nėra kur atlikti. Ir teismai tą labai aiškiai pamatė – dar 2004 metais skirta apie tūkstantį tokių bausmių, o dabar – tik kiek daugiau nei 200. Teisėjams kilo įtarimas, kad tie žmonės kažkur dingsta, bausmė nėra vykdoma.
Pernai pirmą kartą Lietuvoje populiariausia bausme tapo bauda. Bet iškyla problema, kad dalis žmonių jos negali sumokėti arba vengia tai daryti. Tada bauda gali būti keičiama į viešuosius darbus arba areštą. Jeigu nėra viešųjų darbų infrastruktūros, tokie žmonės atsiduria arešte.
Tam tikrų niuansų yra ir BK. Teisėjams ne viskas yra aišku sudedant bausmes, skirtingai traktuojamos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, dažnai per mažas sankcijų diapazonas, kai kuriose sankcijose nenumatomos alternatyvos. Taigi ir įstatymų leidėjui dar yra ką veikti.
– Teisės instituto atliktas tyrimas rodo, kad teisėjai skirti ne laisvės atėmimo bausmes kartais vengia ir dėl visuomenės požiūrio. Ar tai reikšminga aplinkybė teismui nuteisiant žmogų kalėti?
– Iš tiesų yra tokių teisėjų, kurie sako biją visuomenės, nors jų ir nėra dauguma. Tai matyti ir iš kai kurių nesenų teismų sprendimų skirti kardomąjį kalinimą visuomenei aktualiose bylose. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų politinio atspalvio, už žmogaus užpuolimą gatvėje suėmimas dviem mėnesiams niekada nebūtų skirtas. Už kyšininkavimą jau penkeri metai Lietuvoje nėra paskirta laisvės atėmimo bausmė. Iš to spėjant, kad laisvės atėmimo bausmė nebus skirta, nėra prasmės laikyti žmogų įkalintą. Taigi tokie aspektai daro įtaką teisėjams.
Nors dabar yra daug teisėjų, kurie supranta laisvės atėmimo neigiamus atspalvius, mūsų sovietinis paveldėjimas neleidžia neskirti įkalinimo žmogui, kuris nusikalsta pakartotinai. Nusikaltus antrą kartą “durys užsidaro”. Vakarų Europoje šioje srityje einama gana toli – net nusikaltus kelis kartus nereiškia, kad iš karto būsi įkalinamas.
– Griežtų bausmių agitatoriai dažniausiai sako, kad jos sulaikys nuo nusikaltimų. Ką į tai atsako kriminologai?
– Bausmė sulaiko labai mažai ką. Aišku, pavyzdžiui, jei esu buhalteris ir klastoju dokumentus, gal ir svarbu, kas man gresia – viešieji darbai ar laisvės atėmimas. Bet vagysčių, plėšimų, nužudymo atvejais, o šie nusikaltimai dažnai padaromi apsvaigus ir apie nieką nemąstant, žmogus apie bausmę negalvoja, dažniausiai nežino, kokia ji yra, o jei žino ir galvoja, tai tikisi, kad išsisuks.
Yra geras pavyzdys iš viduramžių. Bekarijos laikais jo gimtajame mieste Milane su 120 tūkst. gyventojų buvo įvykdomos šešios mirties bausmės per dieną. Amžininkai juokėsi, kad tuo metu, kai buvo vykdoma mirties bausmė Milano aikštėje, kiti vogdavo iš susirinkusiųjų kišenių.
Bausmės turi išlikti, bet tiek visuomenė, tiek teismai, tiek įstatymų leidėjas turėtų suvokti, kad jos turi labai ribotą prevencinį poveikį, o perlenkus lazdą galima padaryti daugiau žalos negu naudos.
Kasdien į laisvę iš įkalinimo įstaigų išeina apie 20 žmonių. Už nužudymą nuteistų asmenų išeina kas antrą dieną. Jeigu jie atlieka ilgą įkalinimo bausmę, išėję nebesupranta, kaip gyventi visuomenėje, ypač tokioje kaip mūsų, kuri keičiasi labai greitai.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Eltos korespondentas
Vaidotas Beniušis
– Lietuvoje šiuo metu kali beveik 8 tūkst. žmonių. Kaip atrodome kitų šalių kontekste?
– Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 230 kalinių. Daugiau už mus Europoje turi tik Latvija ir Estija, o Lenkijoje skaičius panašus. Tuo tarpu Vakarų Europos vidurkis – 100 kalinių. Visas buvęs postsovietinis blokas turi daugiausia kalinių, nors nusikalstamumas ten nėra pats didžiausias. Tai rodo senos kultūros paveldėjimą, sistemą, kuri verčia žmogų uždaryti, įkalinti, apriboti, jam atkeršyti.
Seniai įrodyta, kad kalinių skaičius, priešingai nei daug kas mano, mažai ką turi bendro su nusikalstamumu. Tai yra baudimo kultūros, baudimo sistemos dalis. Yra šalių, kuriose gerokai daugiau registruotų nusikaltimų ir mažiau kalinių. Ir priešingai, yra šalių į Rytus nuo mūsų, kuriose mažiau nusikaltimų ir dar daugiau kalinių negu pas mus. Lietuvoje kelerių metų bausmė viešumoje nėra laikoma kažkuo ypatinga – manoma, kad reikėjo skirti penkerius, šešerius ar dar daugiau metų. Vakaruose vidurkis skaičiuojamas mėnesiais. Jeigu žmogus nuteisiamas trijų mėnesių įkalinimu, tai yra labai daug.
– 2003 metais sumažėjęs kalinių skaičius Lietuvoje pastaruosius ketverius metus iš esmės nepakito. Kas daugiausia lemia tokias tendencijas?
– 2003 metais kalinių skaičiaus sumažėjimą lėmė naujas Baudžiamasis kodeksas (BK). Buvo sugriežtintos kardomojo kalinimo skyrimo sąlygos – dabar iki teismo kali apie 900 žmonių, prieš 10 metų tokių buvo apie 3 tūkst. Tyrimai rodo, kad kardomojo kalinimo skyrimas turi didelę tiesioginę įtaką kalinių skaičiui. Jeigu įkalinama iki teismo, dažniausiai jiems skiriama ir laisvės atėmimo bausmė. Svarbu ir tai, kad pakeista bausmių sistema, numatytos alternatyvos – areštas, laisvės apribojimas ir viešieji darbai, normalios baudos.
Taigi kalinių skaičius yra dvejopas – viena vertus, jis yra beveik du kartus mažesnis negu buvo prieš 10 metų. Be to, jis ketverius metus nebedidėja. Kita vertus, lyginant su Vakarų Europa, mes dar turime labai daug kalinių.
– Kokios permainos padėtų pasiekti, kad pagal kalinių skaičių priartėtume prie Vakarų Europos vidurkio?
– Baudimas yra kelių žaidėjų žaidimo rezultatas. Pirmas svarbus dalykas yra susijęs su viešųjų darbų bausme. Jos iš esmės nėra kur atlikti. Ir teismai tą labai aiškiai pamatė – dar 2004 metais skirta apie tūkstantį tokių bausmių, o dabar – tik kiek daugiau nei 200. Teisėjams kilo įtarimas, kad tie žmonės kažkur dingsta, bausmė nėra vykdoma.
Pernai pirmą kartą Lietuvoje populiariausia bausme tapo bauda. Bet iškyla problema, kad dalis žmonių jos negali sumokėti arba vengia tai daryti. Tada bauda gali būti keičiama į viešuosius darbus arba areštą. Jeigu nėra viešųjų darbų infrastruktūros, tokie žmonės atsiduria arešte.
Tam tikrų niuansų yra ir BK. Teisėjams ne viskas yra aišku sudedant bausmes, skirtingai traktuojamos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, dažnai per mažas sankcijų diapazonas, kai kuriose sankcijose nenumatomos alternatyvos. Taigi ir įstatymų leidėjui dar yra ką veikti.
– Teisės instituto atliktas tyrimas rodo, kad teisėjai skirti ne laisvės atėmimo bausmes kartais vengia ir dėl visuomenės požiūrio. Ar tai reikšminga aplinkybė teismui nuteisiant žmogų kalėti?
– Iš tiesų yra tokių teisėjų, kurie sako biją visuomenės, nors jų ir nėra dauguma. Tai matyti ir iš kai kurių nesenų teismų sprendimų skirti kardomąjį kalinimą visuomenei aktualiose bylose. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų politinio atspalvio, už žmogaus užpuolimą gatvėje suėmimas dviem mėnesiams niekada nebūtų skirtas. Už kyšininkavimą jau penkeri metai Lietuvoje nėra paskirta laisvės atėmimo bausmė. Iš to spėjant, kad laisvės atėmimo bausmė nebus skirta, nėra prasmės laikyti žmogų įkalintą. Taigi tokie aspektai daro įtaką teisėjams.
Nors dabar yra daug teisėjų, kurie supranta laisvės atėmimo neigiamus atspalvius, mūsų sovietinis paveldėjimas neleidžia neskirti įkalinimo žmogui, kuris nusikalsta pakartotinai. Nusikaltus antrą kartą “durys užsidaro”. Vakarų Europoje šioje srityje einama gana toli – net nusikaltus kelis kartus nereiškia, kad iš karto būsi įkalinamas.
– Griežtų bausmių agitatoriai dažniausiai sako, kad jos sulaikys nuo nusikaltimų. Ką į tai atsako kriminologai?
– Bausmė sulaiko labai mažai ką. Aišku, pavyzdžiui, jei esu buhalteris ir klastoju dokumentus, gal ir svarbu, kas man gresia – viešieji darbai ar laisvės atėmimas. Bet vagysčių, plėšimų, nužudymo atvejais, o šie nusikaltimai dažnai padaromi apsvaigus ir apie nieką nemąstant, žmogus apie bausmę negalvoja, dažniausiai nežino, kokia ji yra, o jei žino ir galvoja, tai tikisi, kad išsisuks.
Yra geras pavyzdys iš viduramžių. Bekarijos laikais jo gimtajame mieste Milane su 120 tūkst. gyventojų buvo įvykdomos šešios mirties bausmės per dieną. Amžininkai juokėsi, kad tuo metu, kai buvo vykdoma mirties bausmė Milano aikštėje, kiti vogdavo iš susirinkusiųjų kišenių.
Bausmės turi išlikti, bet tiek visuomenė, tiek teismai, tiek įstatymų leidėjas turėtų suvokti, kad jos turi labai ribotą prevencinį poveikį, o perlenkus lazdą galima padaryti daugiau žalos negu naudos.
Kasdien į laisvę iš įkalinimo įstaigų išeina apie 20 žmonių. Už nužudymą nuteistų asmenų išeina kas antrą dieną. Jeigu jie atlieka ilgą įkalinimo bausmę, išėję nebesupranta, kaip gyventi visuomenėje, ypač tokioje kaip mūsų, kuri keičiasi labai greitai.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Eltos korespondentas
Vaidotas Beniušis
Platinti, skelbti, kopijuoti ELTA informacijas ir
fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo
draudžiama.
fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo
draudžiama.
Bendrinti šį straipsnį
