Krekenavos centre esančioje garbės lentoje greta poeto Maironio, 1863 metų sukilimo vado Antano Mackevičiaus ir kitų kraštui nusipelniusių žmonių iki šiol puikuojasi ir poetės Valerijos Valsiūnienės pavardė. Tačiau viešai prieinami sovietinio saugumo archyvai atskleidžia kitą šios moters biografijos pusę. Sovietų saugumui jos perduota informacija į lagerius pasiuntė ir myriop pasmerkė dešimtis Lietuvos laisvės kovotojų.
Panevėžio rajono Krekenavos apylinkėse gimusios poetės ir kolaborantės Valerijos Valsiūnienės gatvės pavadinimo Panevėžys atsisakė dar prieš ketvirtį amžiaus.
Radviliškyje atsisakyta jos vardu vadinti mokyklą.
Vilnius prieš septynerius metus nuėmė atminimo lentą nuo namo, kuriame V. Valsiūnienės gyventa. Tačiau Krekenavoje šios moters – sovietinės agentės „Oras“ – pavardė puikuojasi garbės lentoje greta tokių šviesuolių kaip kunigas poetas Maironis, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Antanas Mackevičius bei kitų vienaip ar kitaip su šiuo miesteliu susijusių garbingų žmonių.
Garbės lentos dilema
„Ar tikrai centrinėje Krekenavos aikštėje stovinčiame stende, kuris yra savotiška garbės lenta, vieta Valerijai Valsiūnienei – sovietų agentei, okupaciniam režimui išdavusiai dešimtis Lietuvos laisvės kovotojų?“ – klausia Panevėžio rajono tarybos narė Angelė Pranaitytė.
Politikė prisipažino, kad ji nėra pirma, atkreipusi dėmesį į stendą su išdavikės pavarde.
„Nors stendas su garbiųjų žmonių pavardėmis Krekenavoje stovi jau turbūt daugiau nei dešimtmetį, įdėmiai jo nebuvau tyrinėjusi, tik užmesdavau akį. Patyrinėti ten minimų žmonių biografijas ėmiausi išgirdusi, kad mūsų kraštietė Valsiūnienė neverta būti toje lentoje“, – sako A. Pranaitytė.
Rajono Tarybos narė teigia iki šiol nesikreipusi į valdžios atstovus ir neprašiusi iš Krekenavos garbės lentos pašalinti V. Valsiūnienės pavardę.
Visgi ji svarsto tą padaryti, nes mano, kad imtis pokyčių reikalauja teisingumas.
Iš Panevėžio krašto
Išsamią V. Valsiūnienės biografiją yra pateikusi Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikė Emilija Juškienė.
Istorikės surinkta medžiaga įkelta į internetą ir viešai prieinama.
Joje rašoma, kad Valerija Liaudinskaitė-Valsiūnienė 1907 metais gimė Krekenavos valsčiaus Žydelių kaime.
Šis kaimas yra tarp Krekenavos ir Vadaktėlių.
Kai mergaitei tebuvo dveji, jos tėvas buvo pašauktas į Rusijos caro kariuomenę, o mama su trimis vaikais išvažiavo gyventi į Latvijos miestą Liepoją.
Būsimoji poetė mokėsi Liepojoje, vėliau, tėvams grįžus į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Radviliškyje, Šiauliuose bei Telšiuose.
Baigusi Telšių mokytojų seminariją, dirbo mokytoja, ištekėjo už Lietuvos karininko Igno Valsiūno, jiedu augino sūnų.
Agentė „Oras“
Sovietams užėmus Lietuvą, jų aukomis tapo Valsiūnų – Lietuvos karininko ir mokytojos, priklausiusios Tautininkų partijai – šeima.
Vyrą atskyrę nuo žmonos, o sūnų – nuo tėvų, visus tris 1941-ųjų birželio 15-ąją sovietai ištrėmė į Rusijos gilumą.
V. Valsiūnienės sutuoktinis tremtyje netrukus mirė. O ji po metų pasidavė verbavimui ir tapo agente „Oras“.
Tai liudija atverti buvę slaptieji sovietinio saugumo archyvai.
Pasirašiusi sutikimą bendradarbiauti su sovietų saugumu, 1942 metais V. Valsiūnienė buvo paleista iš lagerio, tačiau į Lietuvą dar negrįžo, dirbo Krasnojarsko krašto mokyklose ir vaikų namuose. Parašiusi Stalinui laišką, iš kitos tremties vietos parsivežė sūnų, abu į Lietuvą sugrįžo vos pasibaigus karui.
Apsigyveno Vilniuje, iš pradžių pačiame miesto centre, vėliau – Žvėryne.
Gavo darbą Lietuvos rašytojų sąjungoje iš pradžių konsultante, vėliau vaikų literatūros sekcijos pirmininke, leido poezijos knygas.
Buvusių slaptųjų archyvų duomenys byloja, kad dirbdama Rašytojų sąjungoje V. Valsiūnienė išdavė kovotojų už Lietuvos laisvę sambūrį – Lietuvių tautinę tarybą.
Dėl šios išdavystės nukentėjo 41 asmuo, dalis jų buvo sušaudyta, nemažai ištremta.
Rašoma, kad po ilgos ir sunkios ligos, būdama 48-erių, V. Valsiūnienė mirė Vilniuje, iškilmingai palaidota Antakalnio kapinėse.
Stalino garbintoja
Sovietiniai ideologai V. Valsiūnienės kūrybą gretino su Salomėjos Nėries, kuri buvo vyresnė trejais metais.
Beje, abi jos nesusilaikė nepagarbinusios Stalino.
Cituojamas V. Valsiūnienės eilėraštis: Kur Leninas? – klausiu aš saulės šviesos/ Man saulė šviesioji atsako:/ Narsioji širdis/ Draugo Žemės visos/ Krūtinėje Stalino plaka.
V. Valsiūnienė yra sukūrusi ir poemą „Veronika“, kurioje aprašytas kolūkių steigimas Lietuvoje. Rašė ją tikėdamasi gauti Stalino premiją, tačiau jos nepelnė. Kiti Lietuvos rašytojų sąjungos nariai užprotestavo, tvirtindami, kad nelabai vykusi poemos meninė išraiška.
Stalino premijos V. Valsiūnienė negavo, tačiau ji, buvusi tremtinė, pelnė kitų apdovanojimų. Tarp jų – Darbo raudonosios vėliavos bei Garbės ženklo ordinai. Taip pat įvertinta medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 metais“.
Ir štai dabar jos pavardė Krekenavoje stovinčiame stende-garbės lentoje įrašyta kartu su šiame miestelyje kunigavusio tautos dainiaus Maironio, 1863 metų sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus, dievdirbio Vinco Svirskio, kraštotyrininko Jono Žilevičiaus ir kitų.
Tame stende matyti žymių žmonių nuotraukos, šalia – trumpos biografijos.
Šypseną kelia tai, kad įrašas skelbia, jog V. Valsiūnienės poema „Veronika“ buvo pristatyta premijai gauti. Kad tai Stalino premija – nutylima.
Reikalingas tyrimas
Pasiteiravus Krekenavos seniūno Vaido Kaušakio, ką manantis, jog V. Valsiūnienė reprezentuoja Krekenavą, šis atsakė neturintis nuomonės.
„Nuodugniai jos biografijos nenagrinėjau, negaliu atsakyti“, – teigė seniūnas.
V. Kaušakys paaiškino, jog medžiagą stendui rinko ne seniūnija, o Krekenavos regioninis parkas. Tad, jo manymu, stende daryti korekcijas ar ne yra šio parko darbuotojų reikalas.
V. Kaušakys sako seniai žinojęs, kad tokia poetė kilusi iš Krekenavos krašto.
Pasak jo, ir dabar prie kelio, vedančio iš Krekenavos į Naujamiestį, tebestūkso sovietmečiu pastatytas akmuo, žymintis šios poetės gimtinę Žydelių kaimą.
Ir Panevėžio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Rimantas Pranys, ir administracijos direktorius Edmundas Toliušis „Sekundei“ prisipažino neįsigilinę į V. Valsiūnienės biografiją, tad nesiimantys komentuoti, būti jai Krekenavos centre stovinčiame stende, ar ne.
„Gilinsimės, jei Tarybos narė Angelė Pranaitytė ar dar kas nors pačioje Taryboje iškels šį klausimą. Išsiaiškinę tarsimės, ką daryti su stendu“, – pridūrė E. Toliušis.
Nežinojo „nuopelnų“
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė patvirtino, kad 2012–2014 metais tvarkant centrinę Krekenavos aikštę, parko darbuotojų buvo paprašyta surinkti medžiagą apie žinomus krekenaviškius.
„Naujo stendo prisireikė, nes buvo nukeltas ankstesnis mūsų regioninio parko stendas“, – paaiškino A. Kavaliauskienė.
Anot jos, kai buvo renkama medžiaga naujam stendui, nebuvo viešai platinama medžiaga apie V. Valsiūnienės kolaboravimą.
Dabar, kai jos nederami darbai paviešinti, A. Kavaliauskienės manymu, šios moters pavardės neturėtų būti šalia kitų garbių su Krekenavos kraštu susijusių žmonių.
Paklausus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro poros specialistų, ar V. Valsiūnienei dera būti garbingai paminėtai Krekenavos centre, šie atsakė, jog tam reikalingas išsamus tyrimas.
Lietuva atsisakė V. Valsiūnienės vardo
Jau minėtoje istorikės E. Juškienės surinktoje medžiagoje rašoma, kad 1992 metų sausio 27-ąją Panevėžio valdžios sprendimu buvusi V. Valsiūnienės gatvė, esanti Tulpių mikrorajone, pervadinta Aido gatve.
Porą metų anksčiau – 1990-aisiais – V. Valsiūnienės vardo neteko ir mokykla Radviliškyje. Dabar ji vadinama Lizdeikos gimnazija.
Vilniuje, Žvėryno mikrorajone, nuo namo Vytauto gatvėje 2019 metais nuimta lenta, kurioje lietuvių ir rusų kalbomis buvo įrašyta, jog jame gyveno V. Valsiūnienė.
