Ypatingą trauką ir aurą turinčiuose Žolinės atlaiduose Krekenavoje šiais metais žmonių veidai švytėjo kaip niekada. Žinia, kad miestelio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai pagaliau suteiktas bazilikos vardas, tikinčiuosius pakylėjo ir suteikė dvasinio saugumo jausmą.
Vakar į Žolinės atlaidus Krekenavoje plūdo tūkstančiai žmonių. Daugelį metų šią, Marijos Dangun ėmimo dieną, būtent Krekenavoje besimeldžiantys žmonės šį kartą atvyko su dar didesne viltimi būti išklausyti Aukščiausiojo.
„Šiais metais visiems katalikams dera aplankyti Krekenavą: visi būkime didžiojo triumfo ir padėkos dalyviai. Visus širdingai kviečiame: juk, užtariant Krekenavos Dievo Motinai, Dievo malonės liete liesis“, – savo ganytojiškame laiške Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas tikinčiuosius iš anksto paragino dalyvauti šventose Mišiose, kurių metu bus paskelbta apie bazilikos vardo suteikimą bažnyčiai. Jį gauti buvo siekiama beveik trejus metus.
Šių metų birželio 30 d. Apaštalų Sostas Vatikane paskelbė, kad Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai suteikiamas mažosios bazilikos titulas.
Bazilika – aukščiausia katalikų bažnyčios kategorija, suteikiama griežtus reikalavimus atitinkantiems maldos namams.
Krekenavos bažnyčia tapo Romos Popiežiškosios Didžiosios Švenčiausios Mergelės Marijos bazilikos filija. Tai reiškia, kad čia tikintieji gaus tokių pat Dievo malonių, kaip ir minėtoje bazilikoje Italijoje.
Ir iš tiesų žmonės – jauni ir seni, su šeimomis ir po vieną ar už parankės su kaimynu, giminaičiu ar bičiuliu – veržėsi į bažnyčią ar bent į jos šventorių, kuriame buvo puikiai girdėti vyskupo Jono Kaunecko ir kardinolo Audrio Juozo Bačkio sakomi pamokslai.
Pastarajam prabilus apie Lietuvoje sumenkintą motinystę, pašlijusios tradicinės šeimos pamatus ir emigracijos rykštę šeimoms, ne vieno veide atsirado širdgėlos šešėlis.
Ar retas pats patyrė skyrybas, išgyveno dėl savo vaikų šeimų nesėkmių, išvyko ieškoti skalsesnės duonos į užsienį? Kardinolo pripildytomis širdimis vilties, kad išgelbės tikėjimas ir malda, žmonės žvelgė į bažnyčioje kabantį stebuklingu laikomu mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų paveikslą.
Jis buvo bene vienas svarbiausių įrodymų apie bažnyčios ypatingumą, būtiną gauti bazilikos vardą.
Tikima, kad paveikslas išgydo ligonius ir saugo nuo nelaimių.
Krekenava ir koplytėlėje esantis stebuklingas paveikslas pirmąsyk paminėti istoriniame šaltinyje Vytauto Didžiojo laikais – 1409 m.
O po dešimties metų, 1419-aisiais, Betygalos klebono prašymu Vytautas Didysis pastatė pirmą Krekenavos bažnyčią. Į ją buvo perkeltas stebuklingasis paveikslas. 1960 m. mokslininkai restauratoriai nustatė, kad paveikslas tikrai yra senas, nutapytas Italijos tapytojų.
Anot istorikų, paveikslas pagarsėjo po to, kai degant dar medinei Krekenavos bažnytėlei, kurios jau nebėra, jis vienintelis liko nepaliestas liepsnų.
Pasakojama, kad gaisrą stebėjusi sunkiai vaikštanti krekenaviškė, pažvelgusi į stebuklingąjį paveikslą, padėjo lazdas ir sveikutėlė grįžo namo.
Kita istorija pasakoja apie sunkiai sirgusio vaiko motiną, kuri daug kartų keliais ėjo apie Krekenavos bažnyčią, jos altorių su stebuklinguoju paveikslu, melsdama savo vaikui sveikatos. Kartą sapne moteris esą išgirdo liepimą dar kartą apeiti ir pasimelsti. Ji taip ir padariusi. Grįžusi namo ji savo vaiką rado pasveikusį.
Krekenavos senbuviai tiki, kad per Antrąjį pasaulinį karą ant miestelio krintant bomboms bažnyčia išliko beveik nepaliesta tik dėka stebuklingojo paveikslo.
Panevėžio vyskupija nutarė prašyti Krekenavos Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai bazilikos vardo dar 2009 m. pradžioje, ruošiantis Krekenavos miesto ir stebuklingojo paveikslo 600 metų jubiliejui.
Visą Ingos SMALSKIENĖS straipsnį skaitykite rugpjūčio 16 d. „Sekundėje“.
