Griežta bausmė neatgraso nuo nusikaltimo.
Žmogžudysčių skaičiumi Lietuva jau ilgą laiką pirmauja tarp visų Europos Sąjungos (ES) šalių. Bendrija ne pirmus metus signalizuoja šalies valdžios institucijoms susirūpinti šiuo ir kitais aukštais visuomenės savidestrukcijos rodikliais. Tačiau žmogžudystės ir kitos intensyvios agresijos rūšys laikomos tik nusikaltimais, bet ne visuomenės veidrodžiu.
Žmogžudysčių ir savižudybių rodikliai posovietinėse šalyse didesni nei Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse. Jaunos demokratinės valstybės, besimokydamos liberalių idėjų, sunkiai atsikrato sovietinio moralinio paveldo. Kas išties lemia smurtą: nepalanki ekonominė ir socialinė situacija ar tolerancija įvairioms agresijos rūšims?
Vienas karas laimėtas
Lietuva kadaise pirmavo juodojoje žūčių avarijose statistikoje. Šiandien Susisiekimo ministerija gali pasigirti: nors keliuose automobilių daugėja, eismo įvykių, pasibaigusių tragiškai, kasmet mažėja. Spėjama, jog vairuotojus rizikuoti atgraso ne tik griežtesnės bausmės, bet ir keičiasi vairavimo įpročiai – agresija keliuose demonstruojama vis rečiau. Taigi yra bent vienas sėkmingas pavyzdys, kaip kovoti su elgesiu, galinčiu turėti tragiškų pasekmių.
Teisiškai neseniai pradėti reguliuoti ir smurtaujančių sutuoktinių įpročiai – pakėlus ranką gresia baudžiamoji atsakomybė.
Smurto ir agresijos rodikliai labai nepalankūs Lietuvai ir kalbant apie vaikų situaciją. Neseniai UNICEF paskelbė, jog Lietuvoje vaikų gerovės indeksas – žemiausias tarp visų ES valstybių.
Taigi ar įmanoma užtikrinti veiksmų planą, konkrečias priemones, norint sumažinti agresijos rodiklius? Vilniaus universiteto (VU) profesorius Dainius Pūras mano, kad stiprinama teisinė bazė kuria atitinkamą visuomenės laikyseną, jog smurtauti nevalia, tačiau įstatymais apibrėžtų priemonių nepakanka.
Anot psichiatro, kol šalis nepajėgi išspręsti objektyvių ekonominių ir socialinių problemų, darančių bene didžiausią įtaką psichinei sveikatai, vertėtų pradėti rūpintis sveikatos lygiu. Lietuvos valdžios institucijos kelerius metus bent teoriškai puoselėjo Valstybinę psichikos sveikatos strategiją, Savižudybių prevencijos programą, tačiau nuspręsta jų netęsti.
„Buvo bandymai prieš penkerius šešerius metus stiprinti visuomenės psichinę sveikatą, Lietuva čia pretendavo į lyderius tarp naujokių Europos Sąjungoje. Tačiau Seimo patvirtinta psichinės sveikatos strategija buvo toks negyvagimis: Lietuva buvo tokia palūžusi, nežinanti link kur sukti – pasirinkti liberalios demokratijos principus ar ne“, – kalbėjo profesorius.
ES ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ne pirmus metus signalizuoja, jog Lietuvoje itin aukštas jaunų žmonių mirtingumas dėl išorinių priežasčių – tai avarijos, savižudybės ir žmogžudystės. Bet rodikliai, ES iš dalies apibrėžiantys visuomenės psichikos sveikatos būklę, atitinkamų valdžios institucijų nėra suprantami.
Sveikatos apsaugos ministerija, paklausta apie vykdomas žmogžudysčių prevencijos programas pasiūlė kreiptis į jai pavaldų Valstybinį psichikos sveikatos centrą. Tačiau ir čia klausimas nebuvo suprastas – žmogžudystės ir jų prevencija yra labiau policijos reikalas, o ne psichinių problemų turinčius asmenis gydančių gydytojų problema.
Valstybinio psichikos sveikatos centro atstovė paaiškino, jog įvairių psichinių sutrikimų turintys žmonės yra gydomi, tačiau detaliai intensyvios agresijos požymiai nėra nagrinėjami.
Problemą sprendė emigracija
ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2007-2009 m. Lietuvoje, vertinant pagal gyventojų skaičių, įvykdyta daugiausia žmogžudysčių.
Policijos departamentui papildomų lėšų žmogžudysčių prevencijai nėra skiriama, vienintelės prevencijos priemonės – švietėjiška veikla bei intensyvesnis policijos darbas.
2007 m. Seimo patvirtintoje Psichikos sveikatos strategijoje konkrečios priemonės aukštam smurto pasireiškimų lygiui, alkoholizmui mažinti nebuvo nenumatytos. Ir nors tarp strategijos įgyvendinimo grėsmių buvo įvardyta, jog valdžios institucijų – socialinės apsaugos, švietimo, teisėsaugos, kitų sektorių – bendradarbiavimas nėra pakankamas, šiandien Policijos departamentas liko vienintele institucija, bandančia mažinti žmogžudysčių lygį.
2008 m. Lietuvoje fiksuotos 8,9 žmogžudystės 100 tūkst. gyventojų, praėjusiais metais – 6,6. Tačiau labiausiai prie rodiklių kitimo, Ramūno Matonio, Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininko pavaduotojo, teigimu, prisidėjo emigracija: „Kalbama, kad iš Lietuvos per dešimtmetį galėjo emigruoti iki milijono žmonių. Kaip mes pastebime, išvažiuoja padidintos rizikos amžiaus grupėse esantys asmenys – jaunimas, žmonės iki 40 metų.“
Policijos departamentui papildomų lėšų žmogžudysčių prevencijai nėra skiriama, vienintelės prevencijos priemonės – švietėjiška veikla bei intensyvesnis policijos darbas. „Mes nieko nekaltiname, bet asmuo, padaręs nusikaltimą, arba esantis rizikos grupėje, dabar tėra policijos reikalas“, – kalbėjo R. Matonis, sutikęs, jog žmogžudysčių prevencija turėtų užsiimti kompleksiškai įvairios institucijos.
Mirties bausmė – ne išeitis
Praėjusiais metais Lietuvoje įvykdyta 211 žmogžudysčių. R. Matonis aiškino, jog apie 70 proc. jų – buitinio pobūdžio, kuomet nukenčia šeima, giminės, artimieji, draugai. Maždaug du trečdaliai nusikaltimą atlikusių asmenų būna bedarbiai, dažnas jų piktnaudžiauja alkoholiu.
Didžioji dalis žmogžudysčių – nepatenkinamos ekonominės, socialinės situacijos pasekmė. Už maždaug dešimtadalį žmogžudysčių atsakingos įvairios nusikalstamos grupuotės.
„Alkoholis – labai svarbi priežastis šioje situacijoje, būtina reguliuoti jo prieinamumą. Tačiau vien tai problemos neišspręs. Kaip ir teisinė bazė, kuri Lietuvoje yra išties pakankama, negali sumažinti smurto pasireiškimų skaičiaus“, – aiškino R. Matonis.
Psichiatras D. Pūras taip pat sutiko, jog galimybė būti nubaustam didina ir visuomenės nepakantumą nusikaltimams, tačiau bausmių griežtumas nėra problemos sprendimas: „Esu už bausmes – kiekvienas nusikaltėlis, taikantis bet kokią prievartos rūšį, pažeidžia žmogaus teises ir turi žinoti, kad tai yra netoleruotina. Bet čia nėra nieko bendro su bausmių stiprinimu. Jei už žmogžudystes būtų baudžiama tik mirties bausme, poveikio nebūtų, tas neatgraso.“
Išeitis – liberalios demokratijos įtvirtinimas
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorės pavaduotojas Mindaugas Rusteika aiškino, jog mažas žmogžudysčių skaičius senose demokratinėse valstybėse demonstruoja, jog sveikai visuomenei reikalinga stipri vidurinė klasė. „Žmogžudystės yra labai plati problema, kelių priemonių jai spręsti nenumatysi. Kol kas tai – nusikaltimas, o nusikalstamumu rūpinasi teisėsauga. Kai pasikeis šalies socialinė ir ekonominė būklė, keisis ir skaičiai“, – teigė M. Rusteika.
Mažas žmogžudysčių skaičius senose demokratinėse valstybėse demonstruoja, jog sveikai visuomenei reikalinga stipri vidurinė klasė.
Anot jo, vis dėlto vienas pirmųjų žingsnių galėtų būti alkoholio prieinamumo mažinimas, dažnai tampantis nevaldomos agresijos priežastimi. Su tuo sutiko ir Policijos departamento R. Matonis – gyventojų suvartoto alkoholio kiekis, alkoholizmo mastai, sergamumas alkoholine psichoze yra itin aukštas.
Seimas praėjusiais metais priėmė kompromisinį alkoholio prieinamumo mažinimo įstatymą: uždraudė silpnus alkoholinius gėrimus pardavinėti didelės talpos buteliuose, sugriežtino naktinę alkoholio prekybą „taškuose“, nuo 2016 m. uždraudė pardavimą degalinėse, tačiau nepalaimino griežčiausių priemonių – alkoholio pardavimo tik specializuotose parduotuvėse.
Psichiatras D. Pūras apgailestavo, jog Seimas sukritikavo ir siekį uždrausti fizines bausmes prieš vaikus. Jo teigimu, tai būtų buvęs didelis žingsnis į priekį: „Kai mes gyvensime kaip švedai, nustosime žudyt ir žudytis – tai labai siauras mąstymas. Iš dalies yra atvirkščiai: švedai prieš 30 metų priėmė įstatymą, uždraudžiantį fizinį smurtą prieš vaikus, taip sumažino prievartos paplitimą visuomenėje. Mes piktinamės žmogžudžiais, bet didžiuojamės mušdami vaikus – tai tarsi mūsų tautinis paveldas. Jei ir toliau taip galvosime, nenustosime auginti žmogžudžių.“
R. Matonis teigė, jog žmogžudysčių sumažės, kai bus reiškiama didesnė pagarba kitam asmeniui ir gyvybei. Tuo metu D. Pūras prisipažino, jog Lietuva suka kitu keliu: „Žmogaus laisves užtikrinanti Europa, beje, sugebanti kontroliuoti agresijos pasireiškimus, kažkodėl pas mus pradėta demonizuoti, nenusprendžiame, kas geriau – Europa, ar Rusija. Bijau, jog su tokiu požiūriu gręžiamės atgal, skatiname represijas, bet negerbiame žmogaus teisių.“
