Vilioja ne tik mėsa
Su žemės ūkiu nieko bendro neturėję miestiečiai Rita ir
Eduardas Kubiliai nesigaili prieš daugiau nei dešimtmetį ryžęsi avantiūrai ir
užveisę triušių ūkį. Gyventojų pajamas apkarpęs ekonominis sunkmetis sodiečiais
tapusiems panevėžiečiams išėjo netgi į naudą.
Į Ėriškių gale įkurtą Kubilių triušidę kelius atranda ne tik
gurmanai, bet ir stiliaus žinovai. Iš triušių kailiukų vyro ir žmonos rankomis
siūtais kailiniais, kepurėmis, šalikais, pirštinėmis ar net rankinėmis puošiasi
ne tik išrankūs lietuviai.
Vienetiniai Kubilių gaminiai keliauja į Angliją, nuo šalčio
gina Norvegijos gyventojus. O vienoje iš parodų kailinę triušio kepurę įsigijo
Saksonijos žemės ūkio ministras.
Artėjant žiemai Kubiliai vis daugiau laiko praleidžia greta
triušidės įrengtoje šeimos siuvyklėlėje. Sinoptikų pranašaujama atšiauri žiema
siuvėjais tapusius triušininkus užvertė darbu.
„Užsakymų iš visur sulaukiame, žmonės vieni per kitus apie mus
susižino. Jei dar perkamoji galia padidėtų, būtų visai neblogai“, – džiaugėsi
R.Kubilienė.
Ilgaamžiai gaminiai
Patys modeliuojantys ir siuvantys sutuoktiniai darbuojasi tik
dviese. Kad darbas sparčiau eitųsi, siuvyklėlėje – bemaž devynios siuvamosios
mašinos. Kiekviena vis kitokiai siūlei.
Rita skaičiuoja per spalį privalanti pasiūti keturias kepures
ir keturias poras pirštinių. Eduardui šį mėnesį teks suktis dar greičiau, jo
užsakymų kraityje – dvi kepurės, medžiotojų pirštinės su vienu numaunamu pirštu
ir kailiniai.
Kubiliai neslepia: jų gaminiai dažnam pasirodo brangoki, ypač –
sunkmečiu. Triušio kailio kepuraitė gali kainuoti ir 100, ir 200 litų.
Lengvučiai, bet labai šilti kailinukai – maždaug nuo 1500 litų.
„Tik nežinantiesiems, kiek reikia darbo įdėti, atrodo, kad
brangu. Vien triušį turim bent 8–9 mėnesius auginti, kad kailis būtų tinkamas
siūti. Kailių išdirbimas irgi kainuoja. Vežame išdirbti fabrikui, ten pusė
kailiukų sugadina“, – „Sekundei“ pasakojo E.Kubilius.
Kartą sumokėjęs šimtinę kitą, pasak šeimininko, triušenos
gaminiais užsakovas mėgausis ne vienerius metus. Paties E.Kubiliaus darbinė
kepurė tarsi nauja, netgi kraštuose neapsitrynusi – nė žymės, kad galvos
apdangalas jau ketverius metus nešiojamas, sniego ir lietaus praustas.
Verslininko teigimu, triušenos gaminiai ypač vertinami dėl savo
lengvumo ir ypač tankaus kailio – viename kubiniame centimetre priskaičiuojama
22 tūkst. plaukelių.
Skoniui jautresni už žmogų
Kubilių fermos narvuose striksi 70 veislinių patelių. Patinų ir
prieauglio augintojai nė neskaičiuoja. Už grotų ausimis karpo pačių šeimininkų
išvesti daugybės spalvų vadinamieji satininiai triušiai, veislės vardą gavę dėl
žvilgančio tarsi satinas kailio, Europos triušių augintojų vertinami reksai.
E.Kubilius užsimojęs sumaišyti abi veisles – satininis reksas
išsiskirtų sodria ir spindinčia kailio spalva.
Pašerti augintinių Kubiliai užsuka kartą per dieną – tik
papilti pašaro, vanduo į narvelius atiteka išvedžiotais vamzdeliais.
Tačiau stereotipą, kad triušius auginti lengva, verslininkai
vadina mitu.
„Triušiai – patys jautriausi gyvūnai. Ėda tik nuplautas
daržoves. Jei ne tas žmogus padavė arba rankų kvapas nepatiko, net neprieis“, –
pasakoja R.Kubilienė.
Dėl netgi 20 kartų jautresnių nei žmogaus skonio receptorių
naminiams kiškiams įtikti ypač sunku. Jie tokie išrankūs, kad šeimininkei tenka
griebtis gudrybių įperšant naują „patiekalą“. Net prie tradicinių daržovių Rita
triušius pratina po truputį – į šimtams augintinių užtenkančio pašaro teįberia
saujelę darže sunokusio moliūgo.
Pasak moters, netgi kiškių gardėsiu laikoma morka palepinsi ne
kiekvieną triušį.
„Kai kurie išrenka visus pašaro komponentus, o morką palieka“,
– švelniakailių keistenybes perprato R.Kubilienė.
Verslininkai augintinius šeria tik pačių ūkyje išaugintais
pašarais – kombinuotųjų visai nenaudoja. Todėl jų triušiena – ypač sveika.
„Pasaulinio garso dietologai skelbia: jeigu norima valgyti
mėsą, tai – tik triušieną. Ji, galima sakyti, neturi cholesterolio, mėsa tinkama
net mažyliams, alergiškiems vaikams, labai sveiki šių gyvūnėlių taukai, be to,
nėra triušių ligos, galinčios susargdinti žmogų“, – ilgaausius gyrė Kubiliai.
Tie, kurie kailiniams pagaili pinigų, pirkti sveikai užaugintų
triušių mėsos atvažiuoja neskaičiuodami išlaidų. Pasak ūkininkų, sunkmetis nuo
šio dietinio delikateso vartotojų neatbaidė – kas ilgaausių mėsą įpirko prieš
porą metų, tas ja mėgaujasi ir dabar.
Ilgai jų ūkis maitino Kauno klinikose besigydančius alergiškus
vaikus, į Ėriškius mėsos užsuka sergančiųjų onkologinėmis ligomis artimieji, nuo
alergijos kenčiančių vaikų tėvai.
Lietuvoje triušininkams niša – didžiulė. Skaičiuojama, kad
vienas Europos gyventojas per metus suvalgo maždaug 3 kilogramus triušienos.
Lietuvoje vienam gyventojui per tą patį laiką tenka vos 100 gramų šios mėsytės.
Už triušį – keli šimtai
Nors triušiena visada populiari, prieš keturiolika metų ūkį
užveisę Kubiliai planavo mėsos pardavimu neapsiriboti. Viename Panevėžio vaikų
darželių auklėtoja dirbusi Rita ir statybininko, prekiautojo automobiliais
amatus išbandęs Eduardas įsigiję triušių planavo užsidirbti dar ir iš kailių.
Pirmieji triušiai į Kubilių ūkį atkeliavo iš Prancūzijos –
burgundus ir vogerius Eduardui padovanojo netoli Liono įsikūrusi lietuvės ir
prancūzo pora. Tuomet automobiliais prekiavęs E.Kubilius ryžosi atsisakyti
klajokliško gyvenimo ir tuojau sukurpė naują verslo planą. Iš paukščius bei
triušius auginančio Liono universiteto profesoriaus dar už 250 frankų nusipirko
reksų veislės naminį kiškutį. Anot ėriškiečio, tiek pakloti už ilgaausį nėra
brangu.
„Normalų triušį Europoje galima įsigyti už 300–400 litų, bet
dar kainuoja veterinarinės pažymos, kiti formalumai – kol triušį parsiveža į
Lietuvą, jo kaina pasiekia 600–700 litų. O parvežtas dar naujoje aplinkoje turi
adaptuotis“, – skaičiavo augintojas.
Pradėję nuo šešių triušių per porą mėnesių Kubiliai triušidę
išplėtė iki 200 žvėrelių, vėliau – iki 400.
Net ir tokiame ūkyje Kubiliai sukosi neprašydami pagalbos. Iš
pradžių dar samdę vietinius fermai valyti, ilgainiui ir jų paslaugų atsisakė.
„Bėda, kad mūsų fermą pamatę žmonės patys užsinori triušius
auginti. O tokie darbininkai mums nebetinka – jei jų triušiai susirgs, gali ir
mums užkratą pernešti“, – pasakojo E.Kubilienė.
Triušieną be vargo išparduodavę ūkininkai nusprendė bandą
pagausinti kailiniais triušiais. Kailiukus ėriškiečiai realizuodavo ne tik
vietos rinkoje, bet ir Rusijoje, Ispanijoje, netgi nuvežę į aukcioną Kopenhagoje
(Danija). Tačiau likdavo neišparduotų. Prieš keletą metų sutuoktiniai ryžosi
patys išmokti siūti.
Dabar juos tik juokas ima prisiminus, kaip nusipirkę seną
kailių siuvimo mašiną lėkė pas patyrusią panevėžietę siuvėją, kad ši pamokytų,
kaip siūlą į adatą įverti. Ši tiek pamokė, bet siuvimo paslapčių atskleisti
atsisakė.
Ilgainiui į žemės ūkio parodas Kubiliai ėmė vežtis ne tik
triušius, bet ir iš jų kailiukų pačių siūtas kepures.
Į siuvimo verslą rimtai nėrę triušininkai patys taip ir liko
kaip tie batsiuviai be batų: Rita vis dar nepasisiuvo kailinių sau.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P. Luko nuotr. Nesustoja. Ūkininkauti pradėję
nuo šešių triušių Kubiliai triušidę išplėtė iki kelių šimtų
žvėrelių.
