Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigoje pradėtas tyrimas dėl galimos diskriminacijos dėl įsitikinimų. Teisingumo siekia Kaišiadorių rajono gyventojas Jurijus Mičiulis, 1972 metais suimtas ir nuteistas už dalyvavimą vadinamuosiuose Kauno pavasario įvykiuose, tačiau iki šiol neturintis laisvės kovotojo ar rezistento statuso.
Maisto susižvejoja
Kaimynams J.Mičiulio pavardė iki šiol asocijuojasi su kova už Lietuvos laisvę. „Gal žinote, kur gyvena Jurijus Mičiulis?“ – pasiteiravome Kaišiadorių rajono Būblių kaimo keliu žingsniuojančio žmogaus. „Kas toks, Mičiulis? A, Sąjūdis!“ – linksmai šūktelėjo praeivis, mostelėdamas ranka į ne pirmos jaunystės daugiabutį.
Tačiau senų medinių J.Mičiulio buto durų niekas neatidarė. Atskubėję kaimynai aiškino, kad jis kažkur išėjęs. „Gal į parduotuvę?“ – bandėme spėti. „Kokios čia parduotuvės? Neturi jis pinigų, o iki pensijos dar toli“, – aiškino J.Mičiulio kaimynas.
Kitas žmogus sakė matęs, kaip Jurijus anksti rytą išsirengė žvejoti. Vyro kaimynas pasakojo, kad gaudyti žuvų J.Mičiulis keliauja ne iš aistros žvejybai, bet tada, kai kišenėse pradeda švilpauti vėjai. „Dažniausiai jis eina žvejoti, kai neturi ką valgyti. Pasigauna žuvies ir numalšina alkį“, – pasakojo būbliškis.
Iš pensijos vos išgyvena
J.Mičiulį suradome prie tvenkinio, esančio už kelių kilometrų nuo jo namų. Jis čia atklibinkščiavo per įmirkusias pievas pasiramstydamas dviem lazdomis. „Be jų nepaeinu“, – sveikindamasis nusišypsojo barzdotas vyras. Kojas J.Mičiuliui sužalojo užkritusi pusės tonos metalinė plokštė. „Dabar esu antros grupės invalidas“, – liūdnai šyptelėjo Sąjūdis.
Kas mėnesį vyras gauna 180 litų invalidumo pensiją. Dar skiriamas 31 litas padengti transporto išlaidas. J.Mičiulis neslėpė, kad iš šių pinigų jis neišgyvena. „Paskutinėmis dienomis iki pensijos nieko nebeturiu. Kenčiu, ką darysi. Gyvas juk į žemę nesulįsi“, – ramiai dėstė.
Senatvės pensijos vyras negauna, nes nėra susitvarkęs visų reikiamų dokumentų. Daug metų Rusijoje dirbęs J.Mičiulis neturi galimybės nuvykti į kaimyninę šalį ir ten susirinkti jo darbą patvirtinančių dokumentų. Jei prieš sovietinį režimą kovojusiam vyrui būtų pripažintas laisvės kovų dalyvio, rezistento statusas, jam turėtų būtų skiriama papildomų išmokų. Vos galą su galu suduriantis J.Mičiulis sakė, kad jam labiausiai rūpi vardo suteikimas. „Taip bent šiek tiek būtų atkurtas teisingumas“, – įsitikinęs būbliškis.
Šviesa įsižiebė neseniai
Apie nedidelį Antanavo tvenkinį ėmė kauptis debesys, ir netrukus pabiro lietus. J.Mičiulis ištraukė iš vandens apysenę meškerę, sugriebė tuščią kibirą, medinę kėdutę ir pasiskubino į žurnalistų automobilį. „Keičiantis orui žuvys nekimba“, – trumpai paaiškino jis.
J.Mičiulis pasikvietė į svečius. Vieno kambario butelis pirmame daugiabučio aukšte labai kuklus. Jame – tik maža virtuvė ir kambarys. Beveik visą jo erdvę užima lova ir nedidelis stalas su keliomis kėdėmis.
Ant stalo išdėliota keliolika knygų. Jos – kone didžiausias J.Mičiulio džiaugsmas. Dar labiau vyras džiaugiasi, kad dabar jas gali skaityti ne tik dieną. Neseniai Sąjūdis įsivedė elektrą, tad knygas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, istoriją, Sibiro tremtinių atsiminimus dabar ryja ir sutemus. „Skaitau daug knygų, laikraščių. Iš jų ir sužinau apie viską, kas vyksta“, – pasakojo J.Mičiulis.
Būblius vyras vadina Dievo užmirštu kaimeliu. Čia jis atsikraustė prieš keliolika metų. Palikti Kauną J.Mičiulį privertė kiekvieną jo žingsnį sekusi sovietinė valdžia ir tai, kad niekaip nepavyko susirasti darbo. „Nors prasidėjo pertvarka, sovietinė valdžia vis tiek lipo ant kulnų. Be to, normalaus darbo susirasti negalėjau“, – aiškino vyras.
Kritikavo sovietinį režimą
Kiek save prisimena, J.Mičiulis buvo nusistatęs prieš sovietinį režimą. „Taip jau buvau auklėjamas. Labai nuo sovietų nukentėjome. Pokario metais stribai myriop pasmerkė tėvą“, – prisiminė jis.
Studijuodamas vienoje Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje mokykloje, vėliau dirbdamas šiame mieste, sovietinį režimą vyras kritikavo diskutuodamas su vietos inteligentais. „Niekas apie Michailą Gorbačiovą dar nebuvo girdėjęs, o mes jau kalbėjome, kad reikia keisti supuvusį sovietinį režimą“, – tikino jis.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje J.Mičiulis grįžo į Lietuvą. Gyvendamas Kaune vyras greitai įsiliejo į inteligentų ir jaunimo, nusiteikusio prieš sovietinę valdžią, gretas. Dažnuose susitikimuose susipažino ir su Romu Kalanta. „Jis buvo protingas, gana tvirtų įsitikinimų jaunuolis, maištavęs prieš tuometę valdžią“, – apie R.Kalantą pasakojo būbliškis.
Kalėjo penkerius metus
1972 metų gegužę, iš karto po R.Kalantos susideginimo, Kaune prasidėjo masinės demonstracijos. Kelias dienas sovietiniam režimui nepritariantys lietuviai rengė mitingus ir protesto eisenas.
Pasak J.Mičiulio, jis pasirinko kitokį protesto kelią. Vyras padegė Vidaus tarnybos pulkui priklausantį motociklą su priekaba. Po kelių dienų J.Mičiulis buvo suimtas, prasidėjo teismo procesas. Jis vyko vos vieną dieną, toli nuo teismo rūmų – milicininkų mokykloje. „Net mane ginančiai advokatei neleido kalbėti. Vos ji stodavosi ką nors sakyti, liepdavo užsičiaupti“, – savo teismą prisiminė vyras.
J.Mičiulis buvo nuteistas pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnį „Pasikėsinimas tyčia sunaikinti valstybinį turtą“. Jam skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Ją atliko Pravieniškių sugriežtintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Čia J.Mičiulis susidūrė su įvairaus plauko kriminaliniais nusikaltėliais. Tačiau dauguma kalinių jį suprato ir palaikė. „Rėmė ne tik kaliniai, bet ir kai kurie kalėjimo darbuotojai. Kai kurie jų irgi buvo nusistatę prieš valdžią, tačiau to negalėjo viešai demonstruoti“, – aiškino rezistento statusą norintis gauti vyras.
Išėjęs į laisvę vyras ir toliau jautė griežtą sovietinės milicijos ranką. „Man buvo paskirta administracinė priežiūra. Po darbo vos valandą galėjau būti viešose vietose“, – pasakojo J.Mičiulis.
Reikėtų keisti įstatymus
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba J.Mičiulio atvejį tiria savo iniciatyva, gavusi informacijos iš vyro pažįstamų bei žiniasklaidos.
Šią istoriją nagrinėjantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava įsitikinęs, kad pripažinus J.Mičiuliui rezistento statusą tokį vardą būtų galima suteikti ir dar keliolikai žmonių, dalyvavusių demonstracijose prieš sovietinę valdžią ir režimo vėliau nuteistiems.
Kadangi jie, kaip ir J.Mičiulis, teisti kaip kriminaliniai nusikaltėliai, jų bylose neskambėjo politiniai kaltinimai, rezistento statusas jiems nebuvo suteiktas.
„Pripažinus J.Mičiulį rezistentu, kitiems nepelnytai nuteistiems irgi būtų lengviau gauti tokį statusą ir geriau gyventi“, – sakė jis.
Tyrimas dėl J.Mičiulio įsitikinimų diskriminavimo gali užtrukti kelis mėnesius. Tačiau tam, kad vyrui būtų pripažintas rezistento statusas, vien tyrimo nepakaks. Tam turi būti pakeisti keli įstatymai. Dėl to vieningai turėtų sutarti istorikai ir teisininkai. Jei tyrimo išvados J.Mičiuliui nebūtų palankios, jis būtų bent moraliai reabilituotas. „Net jei nieko nepavyktų, žmonės dažniausiai būna patenkinti viešumu. Tai jiems savotiškas atlygis“, – tvirtino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pareigūnas.
Roberta Tracevičiūtė
Nuotr. J.Mičiulis žuvauja ne iš aistros, bet tada, kai
kišenėse švilpauja vėjai.
