Storžievis, netgi agresyvus ir chamiškas – panašūs epitetai dažniausiai skrieja televizijos eteryje išvydus garsųjį choreografą ir baleto meistrą Jurijų Smoriginą. Tačiau žinomas menininkas šią kaukę užsideda tik kovodamas, kaip pats sako, su „chaltūra“ mene.
J.Smoriginas sako, kad gyvenime jis yra visai kitoks žmogus, jo agresija nukreipta tik prieš „chaltūrą“, dominuojančią Lietuvos pop kultūroje, asilų meną. Tik asilais jis vadina ne menininkus, o nuolatinį juoką teatre.
Į teatrą – ne tik pasijuokti
„Ryžas berniokas iš Kauno darbininkų rajono“ – taip mėgsta save pristatyti Jurijus Smoriginas, Vilniaus baleto teatro įkūrėjas, choreografas ir šokio meistras, plačiajai auditorijai geriau pažįstamas iš žydrųjų televizijos ekranų kaip itin kandus, pernelyg kritiškas ir žodžio kišenėje neieškantis vertinimo komisijos narys daugelyje šokių projektų.
„Išsilavinęs žmogus turi mokėti kalbėti, – kaip visada gerai nusiteikęs pokalbį su „Sekunde“ pradeda J. Smoriginas. – Noriu sugriauti stereotipus, kad šokėjas gali dirbti tik kojomis. Atvirkščiai – šokio žmonės turi išlavintas visas kūno dalis. Tad man, kaip baletmeisteriui, didžiausias komplimentas, kai sako, kad mano lankstus liežuvis.“
Jo teigimu, gyvenime jis yra visai kitoks žmogus, jo agresija nukreipta tik prieš „chaltūrą“, dominuojančią Lietuvos pop kultūroje, asilų meną. Tik asilais jis vadina ne menininkus, o nuolatinį juoką teatre.
„Pasižiūrėkite, kas rodoma mūsų teatruose – tik ha ha ha… Atrodo, kad ir šiame mieste, į kurį J. Miltinio laikais važiuodavo iš visos Tarybų Sąjungos, dabar gyvena vieni dundukai, į teatrą ateinantys tik kvatotis. Bet tai yra visos Lietuvos problema“, – mano garsusis choreografas, praėjusią savaitę į Panevėžio bendruomenių rūmus atvežęs gražią ir graudžią meilės istoriją, įkūnytą spektaklyje „Geiša“.
Didžiulę įtaką tam daro ir televizija, formuojanti tam tikrą skonį kultūrai. O blogiausias dalykas – pinigai, viską griaunantys ir neleidžiantys pasireikšti žmonėms, turintiems tikrų meninių ambicijų ir siekiamybių. Niekas nenori remti meno, jeigu jis neduoda pinigų, tad net ir gabiausi menininkai, atsimušę į abejingumo sieną, priversti nuleisti rankas.
„Visur žiūrima, kad būtų pinigas. Ir mes galėtume turėti aukšto lygio kultūrinių laidų, tačiau sukamės kaip voverės savo provincialumo rate. Gaminame produkciją, kurią greitai suvalgome. Baletas tarybiniais laikais buvo labai vertinamas, o dabar kartais net kelia šypsnį. Greito sekso ir nuogo kūno kultas, visi tie myliu nemyliu burbulai nukvailino tautą. Todėl ir galvojame, kad teatras toks ir turi būti, kur ateinama tik pailsėti ir su meilužiu ar draugu pakalbėti“, – ironizuoja J. Smoriginas.
Už chamizmo kaukės – nuoga tiesa
Todėl visą savo gyvenimą kandusis baleto meistras kovoja dėl tikrojo teatro. Dabar teatras kuriamas tam, kad žiūrovas tik ateitų ir pirktų bilietus, o jis siekia kurti tokį teatrą, kuriame būtų auklėjamas žiūrovas. Tad prieš daugiau kaip penkiolika metų oficialiai įkūrė teatrą Vilniaus baletas, nors jo ištakos užsimezgė dar anksčiau – Nacionaliniame operos ir baleto teatre. J. Smorigino teigimu, jis niekada nukurs komercinių spektaklių, nes per daug talentingų ir žymių baleto meistrų į jį sudėjo savo patirtį ir žinias.
„Į mane tiek investavo, o aš dabar eisiu daryti budulių kultūros. Ko tada bus vertas mano gyvenimas? Aš niekada neparsiduosiu, nes gerbiu save ir savo kūrybą“, – atviravo charizmatiškasis menininkas.
Tokių žmonių, kurie savo gyvenimą aukotų vardan tikrojo meno, vienetai. Jie priversti pasikliauti tik savimi, nes net Kultūros ministerija, anot menininko, negerbia tokių žmonių. J. Smorigino teigimu, Lietuva yra švogerių ir giminių kraštas, tad ir finansavimą gauna ne talentai, o pažintys.
„Mano karta dar dešimt metų ir važiuos į sodybą rožių sodinti, o jaunoji karta turės su visu tuo kovoti“, – mano choreografas.
Šiuo metu menininkas kuria spektaklį apie Salomėją Nerį „Aš diemedžiu žydėsiu“ ir net neabejoja, kad jis gali būti ir visai nepopuliarus. Mat daugelis S. Nerį kritikuoja už jos politines pažiūras ir pamiršta, kad iš tiesų ji buvo puiki poetė. Jeigu šiuolaikiniai vaikai būtų auklėjami pagal jos eiles, jie užaugtų tikrai geresni.
„Žinau, kad šis spektaklis gali būti ir nepopuliarus, nes jame tikrai nebus išsirengiama iki pusės. Tačiau mano gyvenime svarbiausia yra tikėti tuo, ką darau, o ne stengtis įtikti publikai. Teatras turi auklėti“, – įsitikinęs J. Smoriginas.
Jam ir dabar dar juoką kelia kai kurių žmonių pasipiktinimas, neva J. Smoriginas kalba apie kultūrą, o televizijoje daro tikrą šou, taip savo veiksmais prieštaraudamas sau pačiam. Televizijoje J. Smoriginas kaip choreografas ir režisierius dirba jau seniai, tačiau buvo pastebėtas tik atsisėdęs į kritiko kėdę. Ir viską daręs nuoširdžiai, tačiau daugelio buvo ne taip suprastas.
„Aš viską dariau nuoširdžiai, kovojau su tuo, kad nebūtų saviveiklos, nes scenoje žmonės turi atrodyti nepriekaištingai ir skoningai, negalima mėtyti moters kaip šluotos nuo šluotkočio. Dalinausi savo profesinėmis žiniomis, o žmonės tai priėmė kaip chamizmą ir šou. Po poros metų supratau, kad jų nuomonės nepakeisiu, tad ir toliau darau šou. Džiaugiuosi, kad yra ir tokių žmonių, kurie moka skaityti tarp eilučių“, – šypsosi charizmatiškasis menininkas.
Visi menininkai mazochistai
Baletas ir teatras yra tikrasis J. Smorigino pašaukimas. Kiekvieno kelias į baletą – labai skirtingas. J. Smorigino pasirinkimą žengti būtent tokiu keliu nulėmė mama, Kauno muzikinio teatro balerina. Teatre ji šoko neilgai, tačiau sūnui padarė didelę įtaką. Ir nors artisto duona nėra lengva, J. Smoriginas dėl tokio savo pasirinkimo niekada nesigailėjo.
J.Smoriginas džiaugiasi, kad gyvenime ištraukė laimingą bilietą – kartu su žmona jau 37-erius metus. U.Mikaliūno nuotr.
„Artisto gyvenimas visada buvo šuns vietoje. Kai atėjau dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, mano alga buvo 90 rublių, tad jau po trijų dienų mudu su žmona jau turėdavome skolintis pinigų iš mamos“, – prisiminė menininkas.
Tačiau jaunystės maksimalizmas tarsi ranka nubraukė visus nepriteklius. Sakoma, kad jeigu režisierius nori eksperimentuoti, jis turi tai daryti tik su jaunais žmonėmis, kurie savęs negaili ir netausoja. Anot J. Smorigino, pašaukimas yra kaip meilė: jaunystėje užsidegi, užsikabini ir atsisėdi kaip ant adatos visam gyvenimui. Jauni šokėjai dabar turi įvairių galimybių „prisidurti“ prie algos ir gana neblogai gyventi, tačiau už tiesioginį darbą mokama labai mažai. Jeigu spektaklis įvertintas 300 litų, o jų būna tik keli per mėnesį, šokėjas priverstas tik egzistuoti.
„Baletas yra gana sudėtingas, nes reikia palaikyti itin gerą fizinę formą. Nuolatiniai sportiniai krūviai, dietos, o gaunamas atlyginimas toks, kad geriau gyventi iš pašalpų. Bet aš visada sakau, kad visi menininkai yra mazochistai, save iš lėto žudantys ir kankinantys, tačiau jaučiantys malonumą“, – kaip visada humoro nestokoja baleto meistras.
Priima visus gyvenimo iššūkius
Meno žmonėms sukurti laimingą šeimą – kaip laimėti loterijoje, tačiau nei kukli baleto šokėjo alga, nei darbas vakarais ir savaitgaliais ar visas laisvas laikas, skiriamas kūrybiniams ieškojimams nesutrukdė J. Smoriginui sukurti tvirtą šeimą. Meiliai žiūrėdamas į savo žmoną Dalią Smoriginas didžiuodamasis išduoda, kad jie kartu jau 37-erius metus, išaugino nuostabią dukrą ir sūnų. Ir savo sūnui pataria žmonos ieškoti bibliotekoje, kur savo gyvenimo moterį sutiko pats. Jo nuomone, šeimos židinio tvarumas visiškai nepriklauso nuo pinigų, nes net ir itin turtingos šeimos po metų ar mėnesio išsiskiria ar vienas prieš kitą ima mosuoti kumščiais.
„Ačiū dievui, šeima nepabėgo, nors gyvenome ir labai „biednai“. Manau, viskas priklauso nuo to, kokį žmogų gyvenime sutiksi. Viskas gyvenime yra loterija. Man šiuo atveju labai pasisekė“, – atviravo choreografas.
Moterys skundžiasi, kad šiuolaikiniai vyrai – liurbiai ir lepšiai, o vyrai, kad moterys tampa karjeristėmis ir itin vyriškomis, tad sutikti savo antrąją pusę – kaip ištraukti laimingą bilietą. Menininkas svarsto, kad sutarti su žmona jam padeda ir tai, kad jo mąstymas daugiau moteriškas. Gyvenimas taip susiklostė, kad tėčiui pasitraukus iš gyvenimo, jį augino tik mama, įskiepijusi jam pagarbą ir meilę dailiajai lyčiai.
„Esu mergelė ir dar ožka, mane augino tik mama, tad ir mano mąstymas daugiau moteriškas. Moterys man daug įdomesnės, stipresnės ir padoresnės, o vyrų nemėgstu ir negerbiu, nes jie labai silpni ir infantilūs“, – atviras choreografas.
Jis pripažįsta, kad gyventi su menininku nėra lengva, tačiau galima rasti ir tam tikrų privalumų.
„Jeigu būčiau garvežio vairuotoju, jau seniai būčiau prasigėręs. Menininkai yra viltingi, nes jie tiki tuo, ką daro, siekia pakeisti gyvenimą“, – sakė charizmatiškasis menininkas.
Kai tik turi laisvo laiko, abu leidžiasi po egzotiškus kraštus. Tik šiemet kelionę teko atidėti, nes žymusis choreografas ryžosi savo baimes nugalėti dalyvaudamas šokių projekte „Šuolis“. Nors iš projekto ir iškrito, yra kitų neatidėliotinų darbų, tad suplanuotą kelionę į Barseloną teko atidėti birželio mėnesiui. J. Smorigino teigimu, jis negalintis atsisakyti gyvenimo jam siunčiamų galimybių ir išbandymų. Tik ne iš godumo, o noro gyventi įdomiai.
„Mano toks gyvenimo būdas, kitaip gyventi nemokėčiau. Jeigu tik turiu laisvo laiko kaip koks cholerikas pradedu šmirinėti iš vieno galo į kitą, tarsi būčiau žmogų nužudęs. Aš puikiai jaučiuosi, kai esu užsikrovęs darbais, tada jaučiu, kad esu reikalingas. O kai gyvenimas siūlo, stengiesi iš jo pasiimti kuo daugiau, ypač dvasinio peno. Pinigai yra mistika – jeigu jų pradedi vaikytis, jie tave tiesiog parklupdo ant kelių. Geriau užsiimti dvasiniais dalykais, būsi daug laimingesnis“, – atviravo J. Smoriginas.
Energijos užtaisas
Ir į projektą „Šuolis“ jis atėjo vedinas noro nugalėti aukščio baimę. Be to, tai labai gražus ir plastiškas sportas. Vanduo – J. Smorigino stichija, nes jis pats gimęs vandenyje. Paradoksas, bet tik iškritęs iš projekto jis atsikratė ir aukščio baimės.
„Aš esu ekstremalas, taip kovojantis su savo fobijomis. Bijau, bet darau. Nesinori, kad šitie baisiukai, kurių kiekvienas turi savo galvoje, tave nugalėtų, mat senstant jie vis labiau tave užvaldo“, – sakė menininkas.
Televizija yra sunkiai prognozuojamas reiškinys, vieną dieną gali būti joje, o kitą – jau ne. J. Smoriginas išduoda, kad rudenį žiūrovai jį turėtų išvysti dar viename projekte. Jis tikina, kad jau turi storą odą ir televizija jo tikrai „nesuvalgys“, tačiau jam labai gaila jaunų žmonių, kurie tampa prodiuserių grobiu. Tačiau patarti jauniems žmoniems labai sunku, nes dažniausiai šie užsipuola, neva jiems J. Smoriginas pavydi jaunystės ir grožio.
„Televizija yra didžiuliai pinigai, televizijos niekas nepalieka, ji išmeta pati. Tačiau aš visada turiu savo profesiją, baletas nėra manęs nė karto išdavęs“, – kalbėjo choreografas.
Energijos, galinčios nuversti ir kalnus, J. Smoriginas nestokoja. Kaip pats spėja, tikriausiai todėl, kad jis sentikis, kurio kraujyje galima rasti ir lenkiško, ir kazokiško, ir žemaitiško kraujo. O kai dar gera žmona pašonėje, ko daugiau bereikia.
„Žmogus gyvena tada, kai juda, o kai sustoja, tada galima degti ir žvakę“, – juokauja J. Smoriginas.
Lina DRANSEIKAITĖ
