(R. Hofmanio/BFL nuotr.)
Alkoholio vartojimo mastai yra ir sovietinis palikimas.
Šiemet pradėtas naujas kovos su alkoholio vartojimu etapas – įsigaliojo daugiau draudimų ir apribojimų. Šalininkų teigimu, tai paskatins tautą gyventi sveikiau. Tačiau net ir draudimų šalininkai pripažįsta, kad derėtų rūpintis ir sudėtingesnėmis kovos priemonėmis – pavyzdžiui, vaikų švietimu apie alkoholio žalą.
Praėjusių metų pabaigoje Seimas priėmė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, kurios įsigaliojo šiemet. Nuo metų pradžios uždrausta prekiauti alkoholiu kioskuose, „baruose“, po kurių iškabomis slepiasi kiaurą parą veikiančios alkoholio parduotuvės. Kitąmet alkoholiniai gėrimai dings iš degalinių, o lengvi alkoholiniai gėrimai nebebus pardavinėjami didesnėje nei 1 litro taroje.
Tiesa, statistika rodo, kad Lietuvoje alkoholio išgeriama daugiau nei daug kur kitur Europoje, ir suvartojamas kiekis, nepaisant įvairių apribojimų, išaugo. 2002 metais vienam vyresniam nei 15 metų šalies gyventojui teko 10,2 litro gryno etilo alkoholio, 2010-aisiais – 11,3 litro. Į šį skaičių įtrauktas ir nelegalus alkoholis. Pasaulio sveikatos organizacija, savaip vertinanti nelegalaus alkoholio mastus, skaičiuoja, kad Lietuvoje vienam gyventojui tenka apie 17 litrų alkoholio per metus. Visos Europos Sąjungos šalių vidurkis, paskutiniais duomenimis, siekia 13 litrų.
Lietuva yra tarp daugiausia alkoholio suvartojančių žemyno šalių.
100 tūkst. lietuvių tenka virš 50 vyrų ir iki 15 moterų mirčių dėl alkoholio vartojimo sukeltų ligų. Europos vidurkis viršijamas mažiausiai trečdaliu.
Per daug prekybos taškų
Lietuva kartu su keliomis regiono kaimynėmis – Latvija bei Lenkija – priklauso didžiausios rizikos grupei. Joje daugiausia yra posovietinės šalys. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktoriaus pavaduotoja Gražina Belian įsitikinusi, kad neseniai Seimo patvirtinti draudimai sumažins alkoholizmo mastus.
„Šiuo metu 100 tūkst. lietuvių tenka apie 502 alkoholio prekybos vietos, tuo metu Švedijoje tam pačiam skaičiui gyventojų – vos 4,5, Estijoje – 195. Šis rodiklis, remiantis naujausiais mokslininkų tyrimais, vienas labiausiai didinančių alkoholio suvartojimo mastus. Juk žmogus, negalėdamas lengvai įsigyti svaigiųjų gėrimų, ne taip dažnai kaip norėtų juos vartos. Logika paprasta“, – tikina G.Belian. Jos teigimu, Latvija bei Estija šioje situacijoje – kur kas pavyzdingesnės.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad alkoholio prieinamumo mažinimas turėtų tapti prioritetine priemone siekiant mažinti alkoholizmą. G. Belian teigimu, nuo šių metų sausio įsigaliojęs draudimas alkoholiu prekiauti kioskuose ar „pseudobaruose“ – permainas žadantys žingsniai.
Esą ir draudimais galima pakeisti įsisenėjusius žmonių įpročius. Net Viduržemio jūros regiono šalys, neįsivaizduojančios savo kasdienės mitybos raciono be vyno, kasmet sumažina alkoholio suvartojimą.
Nemažas „bet“
Vilniaus priklausomybės ligų centre pastaruosius trejus metus pasiryžusių nuo alkoholizmo gydytis skaičius smarkiai sumažėjo. Centro direktorius ir Vilniaus Universiteto docentas Emilis Subata tikina, jog pakitusi statistika išties byloja apie mažėjantį alkoholio suvartojimą.
„Mano nuomone, tai susiję su draudimu po 22 valandos parduoti alkoholį bei ekonomine krize – sumažėjo žmonių galimybės įsigyti alkoholinius gėrimus. Tačiau šie draudimai nevienodai veikia įvairias socialines grupes“, – tikino priklausomybės ligų centro vadovas.
Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje galioja skaudi logika: kuo mažiau uždirbama, tuo santykinai daugiau išleidžiama svaigalams. Tačiau E. Subata teigė, jog šalyje silpniausių socialinių grupių apsauga – labai menka.
„Lietuvos kaimuose fiksuojamas itin didelis alkoholizmo sukeltų savižudybių, psichozių skaičius. Nėra sistemos, galinčios suteikti kompleksinę pagalbą stiprią priklausomybę turintiems ligoniams bei skurdžiai gyvenantiems žmonėms, nesugebama apsaugoti tose šeimose gyvenančių vaikų“, – kritiką bėrė E. Subata.
Docentas teigė, jog alkoholio prevencijos ar tiesiog priežiūros funkcijas vykdančios institucijos vis dar negeba komunikuoti, suteikti kompleksinę, o ne „vienkartinę“ pagalbą.
Žmonės – žmonėms
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas sutiko, jog periferijoje gyvenančių žmonių situacija – kiek kitokia, nei miesto gyventojų. Todėl didžiausią gelbėtojo vaidmenį galėtų atlikti stiprios bendruomenės.
„Prieš kokius penkerius-šešerius metus savo gimtajame krašte Pasvalyje sukritikavau bendruomenes, kurios renginių neįsivaizduodavo be alkoholio. Įsivaizduokite: oficiali dalis vietovės Kultūros namuose, šoka, dainuoja vaikai, skelbiami pranešimai, kalbos, o kartu per rankas siunčiamas butelis. Užteko griežtos kritikos – linksmybės su alkoholiu dabar stengiamasi nukelti kuo vėlesniam, tinkamesniam laikui“, – savo patirtimi dalijosi A.Matulas.
Parlamentaras tikino, jog bendruomenines iniciatyvas galima skatinti ir neturint didelių finansinių išteklių. Žmogiškas pavyzdys, palaikymas, pagalba – geriausia paskata keistis.
Žmonių iniciatyvas, kompensuojančias sisteminius kovos su alkoholizmu trūkumus, pagyrė ir E.Subata, pabrėžęs, jog šalyje aktyviai veikia pačių žmonių suburti anoniminių alkoholikų klubai. Beje, šių gausu ne tik Lietuvoje – buriasi ir užsienyje gyvenantys tautiečiai.
Liga, o ne klaida
Kad ir kokie draudimai įsigaliotų, norintys išgerti visad ras būdų, kaip tai padaryti. Aktyviausiais, o gal net agresyviausiais „ieškotojais“ būtų galima pavadinti jau ne kartą su priklausomybe alkoholiui kovojančius asmenis.
E. Subata pripažino, kad šalyje iki šiol neįsisąmoninama, jog kova su alkoholizmu – tęstinis procesas. Kartą „išgydyti“ asmenys, geriausiu atveju, sulauks tų pačių gydymo būdų, tačiau niekas nepasirūpins, jog buvę alkoholikai nebrįstų į tą pačią upę.
Vilniaus priklausomybės ligų centre, vadovo teigimu, didžioji dalis besigydančių – vidurinės klasės atstovai, turintys ar ilgą laiką turėję pragyvenimo šaltinį. Jiems po gydymo ciklo kur kas lengviau tęsti sveiką gyvenimą be alkoholio, tačiau besigydantys nuo rimtesnių alkoholizmo formų ar socialiai silpni asmenys anksčiau ar vėliau vėl paguodos ieško taurelėje.
„Alkoholizmas – lėtinė liga, reikalaujanti ilgalaikio gydymo, nuolatinės priežiūros, kompleksinės pagalbos. Vien vieno įpročio pasikeitimai – menkas žingsnis, reikia keisti žmogaus gyvenimo būdą. Deja, pagalba, išėjusiems iš priklausomybės centrų, Lietuvoje neteikiama – žmonės privalo patys sugebėti susidoroti su vėl kylančiomis pagundomis“, – kalbėjo E.Subata, pridūręs, jog vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti ir vaistų, skiriamų alkoholizmo gydymui, kompensavimas.
Vaikais rūpinsis vėliau
E.Subata juokauja, jog dabartinės kovos priemonės – tik gaisro gesinimas, o priežastys slypi kur kas giliau.
NTAKD direktoriaus pavaduotoja G.Belian sutiko, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vaikams, moksleiviams, siekiant kuo anksčiau jiems įdiegti norą laikytis sveiko gyvenimo būdo.
Tačiau sveiko gyvenimo būdo pamokos vaikams – kol kas tik planuose. „Viliamės, jog savivaldybėse veikiantys Visuomenės sveikatos centrai galės prisidėti prie prevencinių programų. Deja, bet programos – dar tik kuriamos. Negaliu pasakyti, kada jos pasieks mokyklas“, – prisipažino G.Belian.
Tačiau tiek G. Belian, tiek A. Matulas teigia, kad vaikams už sveikos gyvensenos pamokas efektyvesni aplinkinių pavyzdžiai, visuomenės požiūris ir mažesnės galimybės patiems paragauti svaigiųjų gėrimų.
Šiek tiek skaičių, blaivesniam Lietuvos paveikslui nutapyti: 2002 metais vienam šalies gyventojui teko 10,2 litro etilo alkoholio, 2010-aisiais – 11,3 litro. 2003 metais dėl alkoholio tiesiogiai sukeltų ligų mirė 1112 žmonės, po septynerių metų – vos pusšimčiu mažiau.
IQ.lt kalbinti kritikai sutiko, jog alkoholizmas – tik netinkamo gyvenimo būdo ar netenkinamų aplinkybių pasekmė. O gal įmanomas ir atvirkštinis variantas?
Kur nori, ten gerk
Lietuva kartu su keliomis regiono kaimynėmis vis neišbrenda iš aukščiausios alkoholizmo rizikos grupės kategorijos, kurioje didžioji dauguma – posovietinių šalių. Tačiau nuo šių metų sausio įsigaliojusios alkoholio prieinamumo mažinimo priemonės, viliamasi, bent kiek priartins prie pavyzdinių rodiklių.
Iki pavyzdingiausių kovotojų su alkoholizmu skandinavų – ilgas kelias, tačiau Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktoriaus pavaduotojos Gražinos Belian teigimu, neseniai Seimo patvirtintos naujos alkoholio kontrolės priemonės sumažins alkoholizmo mastus.
„Šiuo metu 100 tūkst. lietuvių tenka 533 alkoholio prekybos vietos, tuo metu Švedijoje tam pačiam skaičiui gyventojų – vos 4,5. Šis rodiklis – vienas labiausiai didinančių alkoholio suvartojimo mastus. Juk žmogus, negalėdamas lengvai įsigyti svaigiųjų gėrimų, ne taip dažnai, kaip norėtų, juos vartos – logika paprasta“, – tikino G.Belian, pridūrusi, jog Latvija bei Estija šioje situacijoje – kur kas pavyzdingesnės.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad alkoholio prieinamumo mažinimas turėtų tapti prioritetine priemone siekiant mažesnių alkoholizmo rodiklių. Tad, G.Belian teigimu, nuo šių metų sausio įsigaliojęs draudimas alkoholiu prekiauti kioskuose ar pseudo-baruose – permainas žadantys žingsniai.
Tiesa, NTAKD specialistė sutiko, jog sovietinis palikimas – sunkiai įveikiamas. Tačiau, jos nuomone, ir draudimais galima pakeisti įsisenėjusius žmonių įpročius. Juk net Viduržemio regiono šalys, neįsivaizduojančios savo kasdienip mitybos raciono be vyno, kasmet pasididžiuoja vis mažesniais alkoholio suvartojimo mastais.
Nemažas „bet“
Vilniaus priklausomybės ligų centre pastaruosius trejus metus pasiryžusių nuo alkoholizmo gydytis skaičius smarkiai sumažėjo. Centro direktorius ir Vilniaus Universiteto docentas Emilis Subata tikina, jog pakitusi statistika išties byloja apie mažėjančius alkoholio suvartojimo dydžius.
„Mano nuomone, tai susiję su draudimu po 22 vlandos parduoti alkoholį bei ekonomine krize – sumažėjo žmonių galimybės įsigyti alkoholinius gėrimus. Tačiau šie draudimai nevienodai veikia įvairias socialines grupes“, – tikino priklausomybės ligų centro vadovas.
Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje galioja skaudi logika: kuo mažiau uždirbama, tuo santykinai daugiau išleidžiama svaigalams. Tačiau E.Subata teigė, jog šalyje silpniausių socialinių grupių apsauga – labai menka.
„Lietuvos kaimuose fiksuojamas itin didelis alkoholizmo sukeltų savižudybių, psichozių skaičius. Nėra sistemos, galinčios suteikti kompleksinę pagalbą stiprią priklausomybę turintiems ligoniams bei skurdžiai gyvenantiems žmonėms, nesugebama apsaugoti tose šeimose gyvenančių vaikų“, – kritiką bėrė E.Subata.
Docentas teigė, jog alkoholio prevencijos ar tiesiog priežiūros funkcijas vykdančios institucijos vis dar negeba komunikuoti, suteikti kompleksinę o ne „vienkartinę“ pagalbą.
Žmonės – žmonėms
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A.Matulas sutiko, jog periferijoje gyvenančių žmonių situacija – kiek kitokia, nei miesto gyventojų. Parlamentaras sutiko, jog dabartinėmis sąlygomis didžiausią gelbėtojo vaidmenį galėtų atlikti stiprios bendruomenės.
„Prieš kokius penkis-šešis metus savo gimtajame krašte Pasvalyje sukritikavau bendruomenes, kurios renginių neįsivaizduodavo be alkoholio. Įsivaizduokite: oficiali dalis vietovės Kultūros namuose, šoka, dainuoja vaikai, skelbiami pranešimai, kalbos, o kartu per rankas siunčiamas butelis. Užteko griežtos kritikos – linksmybės su alkoholiu dabar stengiamasi nukelti kuo vėlesniam, tinkamesniam laikui“, – savo patirtimi dalijosi A.Matulas.
Parlamentaras tikino, jog bendruomenines iniciatyvas galima skatinti ir neturint didelių finansinių išteklių. Pasak jo, žmogiškas pavyzdys, palaikymas, pagalba – geriausia paskata keistis.
Žmonių iniciatyvas, kompensuojančias sisteminius kovos su alkoholizmu trūkumus, pagyrė ir E.Subata, pabrėžęs, jog šalyje aktyviai veikia pačių žmonių suburti anoniminių alkoholikų klubai. Beje, šių gausu ne tik Lietuvoje – buriasi ir užsienyje gyvenantys tautiečiai.
Liga, o ne klaida
Deja, kad ir kokie draudimai įsigaliotų, norintys išgerti visad ras būdų, kaip tai padaryti. Aktyviausiais o gal net agresyviausiais „ieškotojais“ būtų galima pavadinti jau ne kartą su priklausomybe alkoholiui kovojančius asmenis.
E.Subata pripažino, jog šalyje iki šiol neįsisamoninama, jog kova su alkoholizmu – tęstinis procesas. Kartą „išgydyti“ asmenys, geriausiu atveju, sulauks tų pačių gydymo būdų, tačiau niekas nepasirūpins, jog buvę alkoholikai nebrįstų į tą pačią upę.
Vilniaus priklausomybės ligų centre, vadovo teigimu, didžioji dalis besigydančių – vidurinės klasės atstovai, turintys ar ilgą laiką turėję pragyvenimo šaltinį. Jiems, E.Subatos teigimu, po gydymo ciklo kur kas lengviau tęsti sveiką gyvenimą be alkoholio, tačiau besigydantys nuo rimtesnių alkoholizmo formų ar socialiai silpni asmenys anksčiau ar vėliau vėl paguodos ieško taurelėje.
„Alkoholizmas – lėtinė liga, reikalaujanti ilgalaikio gydymo, nuolatinės priežiūros, kompleksinės pagalbos. Vien vieno įpročio pasikeitimai – menkas žingsnis, reikia keisti žmogaus gyvenimo būdą. Deja, pagalba, išėjusiems iš priklausomybės centrų, Lietuvoje neteikiama – žmonės privalo patys sugebėti susidoroti su vėl kylančiomis pagundomis“, – kalbėjo E.Subata, pridūręs, jog vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti ir vaistų, skiriamų alkoholizmo gydymui, kompensavimas.
Veiksminga – tik prevencija
E.Subata juokauja, jog dabartinės kovos priemonės – tik gaisro gesinimas, o priežastys slypi kur kas giliau.
NTAKD direktoriaus pavaduotoja G.Belian sutiko, jog ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vaikams, moksleiviams, siekiant kuo anksčiau jiems įdiegti norą laikytis sveiko gyvenimo būdo.
Deja, sveiko gyvenimo būdo pamokos vaikams – kol kas tik planuose. „Viliamės, jog savivaldybėse veikiantys Visuomenės sveikatos centrai galės prisidėti prie prevencinių programų. Deja, bet programos – dar tik kuriamos. Negaliu pasakyti, kada jos pasieks mokyklas.“ – prisipažino G.Belian.
Tačiau tiek G.Belian, tiek A.Matulas teigia, jog vaikams už sveikos gyvensenos pamokas efektyvesni aplinkinių pavyzdžiai, visuomenės požiūris ir mažesnės galimybės patiems paragauti svaigiųjų gėrimų.
Naują kovos su alkoholizmu etapą skelbiančios Seimo patvirtintos priemonės, kaip tikimasi, sparčiai sveikatins tautą. Daroma kuo daugiau, kad potencialiam pirkėjui kuo rečiau būtų suteikiama proga apie galimybę pakelti taurelę. Tačiau ar draudimai pajėgs išguiti alkoholizmą? O gal tiesiog tingima imtis veiksmingesnių, bet sudėtingesnių priemonių?
Šiek tiek skaičių, blaivesniam Lietuvos paveikslui nutapyti: 2002 metais vienam šalies gyventojui teko 10,2 litro etilo alkoholio, 2010-aisiais – 11,3 litro. Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vertinant ir neoficialius alkoholizmo mastus, šis rodiklis gali siekti apie 17 litrų. Visos Europos Sąjungos šalių vidurkis, paskutiniais duomenimis, siekia 13 litrų.
Vertinant visos Europos šalių duomenis, atsiduriame penketuke daugiausiai alkoholio suvartojančių žemyno šalių.
100 tūkst. lietuvių tenka virš 50 vyrų ir iki 15 moterų, mirusių nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų. Vidutiniai Europos mirčių statistikos vidurkiai viršijami mažiausiai trečdaliu.
Praėjusių metų pabaigoje Seimas pritarė naujiems kovos su alkoholizmu būdams. Nuo metų pradžios jau uždrausta prekiauti alkoholiu kioskuose, pseudo-baruose, kitąmet alkoholiniai gėrimai dings iš degalinių, o lengvi alkoholiniai gėrimai nebebus pardavinėjami didesnėje nei 1 litro taroje.
IQ.lt kalbinti kritikai sutiko, jog alkoholizmas – tik netinkamo gyvenimo būdo ar netenkinamų aplinkybių pasekmė. Tad reikėtų ne šalinti pasekmes, o naikinti priežastis, tinkamai auklėti visuomenę, o ne grasinti jai draudimais ir baudomis. Tačiau, atrodo, bandoma išsisukti su lengvesniu variantu.
Kur nori, ten gerk
Lietuva kartu su keliomis regiono kaimynėmis (kartu ir Latvija bei Lenkija) vis neišbrenda iš aukščiausios alkoholizmo rizikos grupės kategorijos, kurioje didžioji dauguma – posovietinių šalių. Tačiau nuo šių metų sausio įsigaliojusios alkoholio prieinamumo mažinimo priemonės, viliamasi, bent kiek priartins prie pavyzdinių rodiklių.
Iki pavyzdingiausių Europos kovotojų su alkoholizmu skandinavų – ilgas kelias, tačiau Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktoriaus pavaduotojos Gražinos Belian teigimu, neseniai Seimo patvirtintos naujos alkoholio kontrolės priemonės sumažins alkoholizmo mastus.
„Šiuo metu 100 tūkst. lietuvių tenka apie 502 alkoholio prekybos vietos, tuo metu Švedijoje tam pačiam skaičiui gyventojų – vos 4,5, Estijoje – 195. Šis rodiklis, remiantis naujausiais mokslininkų tyrimais, vienas labiausiai didinančių alkoholio suvartojimo mastus. Juk žmogus, negalėdamas lengvai įsigyti svaigiųjų gėrimų, ne taip dažnai, kaip norėtų, juos vartos – logika paprasta“, – tikino G.Belian, pridūrusi, jog Latvija bei Estija šioje situacijoje – kur kas pavyzdingesnės.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad alkoholio prieinamumo mažinimas turėtų tapti prioritetine priemone siekiant mažesnių alkoholizmo rodiklių. Tad, G.Belian teigimu, nuo šių metų sausio įsigaliojęs draudimas alkoholiu prekiauti kioskuose ar pseudo-baruose – permainas žadantys žingsniai.
Tiesa, NTAKD specialistė sutiko, jog sovietinis palikimas – sunkiai įveikiamas. Tačiau, jos nuomone, ir draudimais galima pakeisti įsisenėjusius žmonių įpročius. Juk net Viduržemio regiono šalys, neįsivaizduojančios savo kasdienės mitybos raciono be vyno, kasmet pasididžiuoja alkoholio suvartojimo mažėjimo masteliais.
Nemažas „bet“
Vilniaus priklausomybės ligų centre pastaruosius trejus metus pasiryžusių nuo alkoholizmo gydytis skaičius smarkiai sumažėjo. Centro direktorius ir Vilniaus Universiteto docentas Emilis Subata tikina, jog pakitusi statistika išties byloja apie mažėjančius alkoholio suvartojimo dydžius.
„Mano nuomone, tai susiję su draudimu po 22 valandos parduoti alkoholį bei ekonomine krize – sumažėjo žmonių galimybės įsigyti alkoholinius gėrimus. Tačiau šie draudimai nevienodai veikia įvairias socialines grupes“, – tikino priklausomybės ligų centro vadovas.
Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje galioja skaudi logika: kuo mažiau uždirbama, tuo santykinai daugiau išleidžiama svaigalams. Tačiau E.Subata teigė, jog šalyje silpniausių socialinių grupių apsauga – labai menka.
„Lietuvos kaimuose fiksuojamas itin didelis alkoholizmo sukeltų savižudybių, psichozių skaičius. Nėra sistemos, galinčios suteikti kompleksinę pagalbą stiprią priklausomybę turintiems ligoniams bei skurdžiai gyvenantiems žmonėms, nesugebama apsaugoti tose šeimose gyvenančių vaikų“, – kritiką bėrė E.Subata.
Docentas teigė, jog alkoholio prevencijos ar tiesiog priežiūros funkcijas vykdančios institucijos vis dar negeba komunikuoti, suteikti kompleksinę o ne „vienkartinę“ pagalbą.
Žmonės – žmonėms
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A.Matulas sutiko, jog periferijoje gyvenančių žmonių situacija – kiek kitokia, nei miesto gyventojų. Parlamentaras sutiko, jog dabartinėmis sąlygomis didžiausią gelbėtojo vaidmenį galėtų atlikti stiprios bendruomenės.
„Prieš kokius penkis-šešis metus savo gimtajame krašte Pasvalyje sukritikavau bendruomenes, kurios renginių neįsivaizduodavo be alkoholio. Įsivaizduokite: oficiali dalis vietovės Kultūros namuose, šoka, dainuoja vaikai, skelbiami pranešimai, kalbos, o kartu per rankas siunčiamas butelis. Užteko griežtos kritikos – linksmybės su alkoholiu dabar stengiamasi nukelti kuo vėlesniam, tinkamesniam laikui“, – savo patirtimi dalijosi A.Matulas.
Parlamentaras tikino, jog bendruomenines iniciatyvas galima skatinti ir neturint didelių finansinių išteklių. Pasak jo, žmogiškas pavyzdys, palaikymas, pagalba – geriausia paskata keistis.
Žmonių iniciatyvas, kompensuojančias sisteminius kovos su alkoholizmu trūkumus, pagyrė ir E.Subata, pabrėžęs, jog šalyje aktyviai veikia pačių žmonių suburti anoniminių alkoholikų klubai. Beje, šių gausu ne tik Lietuvoje – buriasi ir užsienyje gyvenantys tautiečiai.
Liga, o ne klaida
Deja, kad ir kokie draudimai įsigaliotų, norintys išgerti visad ras būdų, kaip tai padaryti. Aktyviausiais o gal net agresyviausiais „ieškotojais“ būtų galima pavadinti jau ne kartą su priklausomybe alkoholiui kovojančius asmenis.
E.Subata pripažino, jog šalyje iki šiol neįsisąmoninama, jog kova su alkoholizmu – tęstinis procesas. Kartą „išgydyti“ asmenys, geriausiu atveju, sulauks tų pačių gydymo būdų, tačiau niekas nepasirūpins, jog buvę alkoholikai nebrįstų į tą pačią upę.
Vilniaus priklausomybės ligų centre, vadovo teigimu, didžioji dalis besigydančių – vidurinės klasės atstovai, turintys ar ilgą laiką turėję pragyvenimo šaltinį. Jiems, E.Subatos teigimu, po gydymo ciklo kur kas lengviau tęsti sveiką gyvenimą be alkoholio, tačiau besigydantys nuo rimtesnių alkoholizmo formų ar socialiai silpni asmenys anksčiau ar vėliau vėl paguodos ieško taurelėje.
„Alkoholizmas – lėtinė liga, reikalaujanti ilgalaikio gydymo, nuolatinės priežiūros, kompleksinės pagalbos. Vien vieno įpročio pasikeitimai – menkas žingsnis, reikia keisti žmogaus gyvenimo būdą. Deja, pagalba, išėjusiems iš priklausomybės centrų, Lietuvoje neteikiama – žmonės privalo patys sugebėti susidoroti su vėl kylančiomis pagundomis“, – kalbėjo E.Subata, pridūręs, jog vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti ir vaistų, skiriamų alkoholizmo gydymui, kompensavimas.
Vaikai – likimo valioje
E.Subata juokauja, jog dabartinės kovos priemonės – tik gaisro gesinimas, o priežastys slypi kur kas giliau.
NTAKD direktoriaus pavaduotoja G.Belian sutiko, jog ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vaikams, moksleiviams, siekiant kuo anksčiau jiems įdiegti norą laikytis sveiko gyvenimo būdo.
Deja, sveiko gyvenimo būdo pamokos vaikams – kol kas tik planuose. „Viliamės, jog savivaldybėse veikiantys Visuomenės sveikatos centrai galės prisidėti prie prevencinių programų. Deja, bet programos – dar tik kuriamos. Negaliu pasakyti, kada jos pasieks mokyklas.“ – prisipažino G.Belian.
Tačiau tiek G.Belian, tiek A.Matulas teigia, jog vaikams už sveikos gyvensenos pamokas efektyvesni aplinkinių pavyzdžiai, visuomenės požiūris ir mažesnės galimybės patiems paragauti svaigiųjų gėrimų.
