Paryžiuje gyvenanti menininkė Rūta Jusionytė Vilniuje su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite šnekėjosi likus savaitei iki svarbaus įvykio. Lapkričio pabaigoje lietuvės laukė Paryžiaus menų akademijos premijos įteikimo ceremonija. Apie tai, kokiais keliais vaikšto kūrėjo pripažinimas, menininkė kalbėjo stebima savo sėkmės liudytojų – Užupyje atidarytoje parodoje eksponuojamų kūrinių.
– Prieš pat interviu prisipažinote, kad Lietuvoje jūsų kūrinių nei personalinėse, nei grupinėse parodose nebuvo keliolika metų. Anksčiau IQ kalbintas Niujorke kuriantis Kęstutis Zapkus panašų savo biografijos etapą pakomentavo paprastai: nebuvo kam jo pakviesti. Kaip jūsų kūrybiniame gyvenime atsirado ta prisistatymo Lietuvoje pauzė ir kas padėjo ją suardyti?
– Iš tiesų, matyt, galėčiau atsakyti tokiais pat žodžiais kaip ir K. Zapkus: manęs dalyvauti parodose nekvietė, o pati specialiai irgi dėl to į Lietuvą nevažiavau. Atsiradusi tarptautinė meno mugė „Art Vilnius“ tapo savotišku pretekstu grįžti, o vėliau jau viskas klostėsi tarsi savaime. Lietuvoje man atstovauja galerija „Menų tiltas“: ji pristatė mano darbus šių metų mugėje „Art Vilnius“, dabar atidarau savo parodą pačioje galerijoje. Kitąmet galbūt vėl dalyvausiu tarptautinėje meno mugėje Vilniuje. Kol kas su Lietuva susijusių planų yra tiek, nes kiti laukia kitose šalyse. Be abejo, man taip pat knietėjo grįžti į savo pradžios šalį. Norėjau pasitikrinti, kas įdomaus čia vyksta, ir parodyti savo kūrybą.
– Kaip toli į priekį įprastai dėliojamas jūsų darbo kalendorius?
– Planus žinau iki 2017-ųjų. Paprastai galerijos dėl ekspozicijų su kūrėju tariasi prieš metus ar dvejus. Įprasta praktika, kad menininko darbus pristačiusi galerija po dvejų ar pustrečių metų vėl nori surengti jo parodą. Tokiais ciklais darbai ir planuojami, o į juos įsiterpia dar kitų renginių: grupinių parodų, atsiranda naujų galerijų, su kuriomis pradedi dirbti.
– Ar parodos jums – pirmiausia galimybė susitikti su lankytojais, sulaukti įvertinimų, o gal svarbiu impulsu tampa ir komercinis aspektas?
– Dailininkui galimybė surengti parodą pirmiausia reiškia norą parodyti save, savo kūrybą. Labai sunku dirbti užsidarius dirbtuvėje ir niekam nepristatant – tada nevyksta joks progresas. Ateina momentas, kai dailininkas subręsta ir nori būti pripažintas, – tam jis ir kuria. O už parduotus darbus gaunami pinigai yra tiesiog šalutinis gyvenimiškas ir, be abejo, reikalingas elementas, kuris padeda tęsti visą kūrybinę sistemą: įsirengti studiją ar nusipirkti drobių.
– Ar pamenate pirmąjį meno kolekcininką Paryžiuje, kuris įsigijo jūsų kūrinį?
– Pamenu labai puikiai. Tai buvo kolekcininkas Henry Viaou, kuris mano kelyje tapo labai reikšmingas. Neatsimenu, kurį tiksliai meno kūrinį jis įsigijo, nes ne tai šiuo atveju buvo svarbiausia. H. Viaou – savotiškas naršytojas, aptikęs mane kažkokiame renginyje, ištraukęs į meno pasaulį Prancūzijoje ir padėjęs ten žengti pirmuosius žingsnius. Jis atskleidė tam tikras vietas, kuriose turėčiau dažniau pasirodyti, supažindino su galerijomis, apie kurias anksčiau nelabai žinojau. Toks savotiškas globėjas menininkui turi didelę reikšmę visur: nesvarbu, ar kuri gimtojoje ar užsienio šalyje.
– Kokia buvo jūsų bandymo įsilieti į Prancūzijos kūrėjų bendruomenę pradžia? Ar tai, kad esate kilusi iš Rytų Europos, neužvėrė jums nė vienų durų?
– Niekada su niekuo nesitaiksčiau. Niekada nepaisiau, kas man ką bandė aiškinti, mokyti, kaip turėčiau elgtis, ir panašiai. Matyt, turėjau savitumo, kuris patiko, buvo įdomus ir bendrai suprantamas. Taip susiklostė, kad būtent dėl to savitumo Prancūzijoje ir radau sau vietą.
– Lietuvių menininkai, išskyrus galbūt jauniausią kartą, neretai pakritikuojami už nenorą ir nemokėjimą įvertinti viešųjų ryšių, reklamos, rinkodaros svarbos. Kas jus to mokė Prancūzijoje?
– Aš taip pat priklausau tai menininkų kartai, kuri šių dalykų nebuvo mokoma. Vilniaus dailės akademijoje apie tai mums nekalbėta. Tačiau galbūt intuityviai pajunti, kad ateina laikas save pristatyti, parodyti, ir viso to po truputį išmoksti. Ilgainiui atsiranda daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Už tai reikia dėkoti žmonėms, kurie palaiko. Pirmieji kolekcininkai ar pirmos privačios galerijos menininkui yra itin svarbu, nes būtent jų užnugaryje gali įgyti pasitikėjimo savimi. O jau tada, pasižvalgydamas į kitus, bendraudamas išmoksti ir jūsų minėtų dalykų.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje surengtos kelios parodos, pristatančios vadinamosios Paryžiaus mokyklos auklėtinių kūrinius. Ar įmanoma apie Paryžiaus mokyklą kalbėti šiandien?
– Taip, žinoma. Manau, kad apskritai kultūriniai valstybių skirtumai išlieka, nors šiandien tos ribos ir gana sparčiai niveliuojasi. Tai, kaip konkrečios šalies mokykla atsispindi jaunų menininkų kūryboje, galima pamatyti ir tarptautinėse meno mugėse. Visgi nelabai vadovaujuosi tendencijomis, mados vėjais. Mano darbai pagrįsti konkrečia išdirbta forma, kuri skirta žmogui. Dvimatėje arba trimatėje erdvėje siekiu išreikšti, sukurti, pasakyti savo pamąstymus, kurie galėtų sujaudinti kitą žmogų. Mano menas niekada nebuvo ir nebus socialinis. Tikiu, kad dailininkas yra jį supančios aplinkos veidrodis. Tačiau mano kūriniuose įvairūs šiuolaikinio pasaulio išgyvenimai, pamąstymai perteikiami ne tiesmukai, bet per metaforą.
– Kaip suderinate tapybos ir skulptūros kūrimo kelius? Ar pavargusi nuo tapymo sėdate lipdyti skulptūrų, ir atvirkščiai?
– Iš tiesų taip paprastai ir yra. Viena dimensija tikriausiai papildo kitą. Baigusi kurti skulptūrų ciklą iš naujo prisipildau grįždama prie tapybos. Taip pailsiu nuo skulptūros, bet pavargstu nuo paveikslų, o tada jau vėl grįžtu prie savo figūrų. Ta kaita gana intensyvi: pavyzdžiui, du mėnesius palipdau, paskui mėnesį tapau. Ar esu produktyvi menininkė? Taip, bet man tikriausiai to reikia. Jaučiu nuolatinį poreikį kurti. Neramu, kai nieko nedarau.
– Vilniuje atidarote skulptūrų ir tapybos darbų parodą „Pora per porą, su pora ir ne tik pora“. Pavadinimas sufleruoja jos temą – dviejų žmonių santykį, artimojo paieškas, gyvenimą poroje. Kas tapo impulsu imtis šios temos? Galbūt nuolat mūsų laikais akcentuojamas susvetimėjimas ir nesusikalbėjimas?
– Į poros santykį žvelgiu keliais aspektais. Yra ir susvetimėjimo veiksnys, bandymas pažvelgti į artumo ieškojimą. Man įdomus ir moters bei vyro santykis šiuolaikinėje visuomenėje. Apskritai meną kuriu remdamasi ne filosofiniu, matematiniu matymu, bet jausminiu pagrindu.
– Žvelgiant į jūsų skulptūras galima numanyti, kad įkvėpimo ieškote ir archetipiniuose įvaizdžiuose?
– Senoji mitologija, archajiški pasakojimai mane išties praturtina, galbūt tai juntama ir kūryboje. Man taip pat svarbu apie globalius dalykus kalbėti be perteklinių, nebūtinų detalių. Manau, kad mano kūryboje nujaučiama senovė, praeitis, iš seniausių laikų atėjęs savotiškas žinojimas. Tačiau prisideda ir kintantys šios dienos elementai.
– Kūrybinius sprendimus jums diktuoja intuicija?
– Taip, bet ji jau būna virtusi žinojimu. Mintis negali ateiti iš niekur. Jei yra tuštuma, ji ir lieka tuštuma. Kūrybinį procesą sieju su intuicija, bet jis pagrindžiamas intelektiniu sprendimu: pavyzdžiui, kai reikia nuspręsti, ar darbas jau baigtas, ar jis gali būti rodomas, ką būtent juo noriu pasakyti.
– Ne vienas sėkmės sulaukęs menininkas yra prabilęs apie baimę tiražuoti save, kartoti šlovę pelniusius kūrybinius elementus ir taip nustoti tobulėti. Ar jums, sulaukusiai savo sėkmės etapo, pažįstama ši jausena?
– Esu pastebėjusi, kad aš kaip menininkė progresavau tik tada, kai ieškojau vis ko nors naujo. Kai kovojau su savimi, kad nesustočiau, galvočiau toliau, dar ką nors iš savęs ištraukčiau. Jei imsi kartotis, neapgausi nei savęs, nei kito. Sakyčiau, kad šiandien esu tas, kas esu, tik dėl to, kad niekada nebijojau keistis. Nesibaiminau parodyti šio to naujo, neįprasto, apversti aukštyn kojomis – tai lyg ir mano arkliukas. Turbūt niekada gyvenime nebijosiu permainų. Tai skatina progresą.
– Vadinasi, sėkmei reikia ne tik talento, bet ir tvirto charakterio?
– Jis būtinas. Tačiau, kalbant apie kartojimąsi, pritariu nuomonei, kad visa kūryba yra to paties elemento kartojimas gebant apie jį pasakyti vis kitaip. Pažvelkime kad ir į Pieto Mondriano kūrybą: jis nuo pat pradžių, net tapydamas labai ekspresyviai, vis tiek ėjo į savo kvadrato motyvą, savotiškai tuo net užsiciklindamas.
– Iš Vilniaus netrukus vėl išvyksite į Prancūziją, kur jums bus įteikta Prancūzijos menų akademijos George’o Coulono premija. Galbūt apdovanojimas suteiks progą surengti personalinę parodą?
– Ne, tai yra piniginis apdovanojimas, kasmet skiriamas vienam menininkui. Šiemet jį pelniau aš už visą savo kūrybą – už figūratyviąją skulptūrą. Kaip ir kiekvienas apdovanojimas, ši premija suteikia svaresnį autoritetą. Vis dėlto tai yra pripažinimas, o jis menininkui labai svarbus.
R. Jusionytės tapybos ir skulptūrų paroda „Pora per porą, su pora ir ne tik pora“ galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16, Vilnius) veiks iki gruodžio 11 d.
—–
R. Jusionytė
Gimė 1978 m. Klaipėdoje.
1998–2001 m. studijavo keramiką Vilniaus dailės akademijoje.
2001 m., baigusi studijas Lietuvoje, išvyko gyventi ir dirbti į Prancūziją.
Nuo 2003 m. pradėjo rengti parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Menininkei atstovauja Lietuvos, Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos galerijos.
