Po bemaž dešimtmetį trukusių politinių žaidimų Seimas pagaliau pritarė variantui, kuris leidžia rinkti merus tiesiogiai. Sprendimas, kaip komentuoja teisininkai, ne pats geriausias – nuspręsta „apžaisti“ Konstituciją ir pakeisti tik Savivaldybių tarybų rinkimų ir Vietos savivaldos įstatymus. Net ir už įstatymų pataisas balsavę parlamentarai sutinka, kad tai nėra geriausias variantas.
76 proc. Lietuvos gyventojų pritaria tiesioginiams merų rinkimams, todėl reikėjo pagaliau įvykdyti bemaž visų partijų programose nurodytą pažadą. Konstituciją pakeisti užtruktų galbūt daugiau nei pusmetį ir nežinia, ar būtų spėta viską užbaigti iki artėjančių savivaldybių rinkimų. Kita vertus, išlieka rizika, kad šios įstatymų pataisos bus apskųstos Konstituciniam Teismui, ir nežinia, kaip jis išaiškintų.
Vis dėlto politinės partijos, regis, jau galanda ginklus kitais metais vyksiantiems savivaldos tarybų ir merų rinkimams. Net Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), nors ir priešinosi įstatymų pataisoms, suskubo ruoštis. Birželį Kaune posėdžiavusi partijos taryba pripažino, kad reikia pradėti rengtis rinkimams, norint juose gerai pasirodyti. „Sąrašus tvirtinome negalvodami apie tiesioginius merų rinkimus. Turime kelti sau uždavinius pasirodyti stipriai ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose“, – teigė TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius. Konservatoriai vieni pirmųjų paskelbė (kol kas neoficialiai) ir savo kandidatus į merus bent jau didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Kaune.
Kai kurie TS-LKD atstovai, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, baiminasi, kad tiesioginiai merų rinkimai sugalvoti socialdemokratų, siekiant įtvirtinti savo valdžią tuose rajonuose, kuriuose ir dabar turi didesnę paramą nei kitos partijos. „Tikriausiai daugybę metų turėsime stiprius merus ir Pagėgiuose, ir Druskininkuose, ir Kėdainiuose. Tai Lietuvos kelias į feodalizaciją. Taip pat ten dar yra šeimos, turinčios paveldėjimo teisę, ir merai bus kaip Vidurinėje Azijoje, kaip Baltarusijoje ir panašiai“, – partijos tarybos posėdyje kalbėjo V. Landsbergis.
Socialdemokratai teigia priešingai – kad demokratijos bus tik daugiau. „Labai keista girdėti, kaip stipriai priešinamasi naujovėms ir tam, kam Lietuvos žmonės pritaria. Juk kaip tik naujovės ir mišri rinkimų sistema suaktyvins rinkėjus, bus daugiau demokratijos, juo labiau kad į savivaldybių tarybos narius kandidatus galės kelti ir visuomeniniai rinkimų komitetai, siūlyti pretendentus į merus, patys tapti kandidatais į merus, bus didesnė idėjų konkurencija, atsiras naujų lyderių“, – aiškino socialdemokratų atstovė Milda Petrauskienė.
Konkurencinis pranašumas
Įteisinus tiesioginius merų rinkimus politinės varžybos turėtų tapti pastebimesnės ir viešesnės. Tačiau aktyvi konkurencija greičiausiai vyks tik didžiuosiuose miestuose. Juose užimti mero postą gali norėti ir nacionaliniu lygiu žinomi politikai. Ypač rimta kova turėtų vykti dėl Vilniaus miesto vadovo kėdės. 2014 m. sostinės biudžetas (numatytos išlaidos) siekia 1,288 mlrd. litų – tai daugiau, nei paskirta kai kurioms ministerijoms ir jų valdomoms sritims finansuoti (galima palyginti: visas Krašto apsaugos ministerijos biudžetas, įskaitant ir šiais metais papildomai skirtus 130 mln. litų, būtų mažesnis už Vilniaus miesto biudžetą). Tad vadovauti sostinei politine prasme gali būti solidžiau, nei būti ministru ar Seimo nariu.
Įteisinus tiesioginius merų rinkimus politinės varžybos turėtų tapti pastebimesnės ir viešesnės. Tačiau aktyvi konkurencija greičiausiai vyks tik didžiuosiuose miestuose.
Mažesniuose miestuose ar rajonuose varžybos dėl merų postų gali būti nuobodesnės ar net apskritai simbolinės. Jose greičiausiai dalyvaus tik vietiniai partijų skyrių vadovai, kurie jau seniai patenka į savivaldos tarybas. Didžioji dauguma dabartinių merų taip pat dalyvaus rinkimuose. Ir dalis jų turės gerą progą toliau vadovauti – tam padės tiek žmonių noras matyti savą, įprastą politiką, tiek dabartinių merų galimybės anksčiau įsitraukti į rinkimų kampaniją pasitelkiant administracinius išteklius.
„Manau, kad didesnį pranašumą turės tie vadovai, kurie gali pasinaudoti administraciniais ištekliais ir kurių partijos yra be konkurencijos stipriausios vietos savivaldos tarybose, sakykime, turi daugiau kaip 35 proc. vietų. Tokie pavyzdžiai – Birštonas, Druskininkai, Klaipėda“, – teigė politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis.
Anot jo, net ir ilgaamžiai merai nebūtinai sugebės išlaikyti savo pozicijas: „Ilgas vadovavimas miestui ar rajonui ne tik pranašumas – mažesnėms partijoms sunkiau išlaikyti pozicijas net ir turint ilgamečius merus. Galima paminėti tokius pavyzdžius kaip tautininkų atstovą Anicetą Lupeiką Akmenėje (miestui vadovavo 1997–2007 m.), „valstietį“ Algirdą Kopūstą Ukmergėje (2004–2013 m.). Kritęs partijų populiarumas neleido ir jiems išlikti merais. Kitas dalykas, kad, visgi esant galimybei rinktis ne tik iš partinių kandidatų, bet ir iš asmenybių, gali būti staigmenų.“
Dviejų turų nauda
Svarstant tvarką nuspręsta merus rinkti pagal dviejų turų sistemą: jei pirmuoju balsavimu niekas nesurenka daugiau nei pusės visų dalyvavusių rinkėjų balsų (jei aktyvumas siekia bent 40 proc.), po dviejų savaičių rengiamas antrasis turas, kuriame varžysis du daugiausia paramos sulaukę kandidatai. Tokia sistema leistų išvengti netikėtumų, kai itin fragmentuotoje apygardoje laimi kandidatas, pirmajame ture gavęs daugiau balsų už kitus, nors jam surinkti 50 proc. gyventojų balsų nebūtų įmanoma.
Pavyzdžiui, tik vieno turo sistema galėtų lemti, kad Vilniaus mieste mero rinkimus laimėtų Valdemaras Tomaševskis – 2011 m. jis gavo 14,1 tūkst. pirmumo balsų ir šiuo aspektu nusileido tik Artūrui Zuokui. Dabartinis meras per pastaruosius metus gerokai išbarstė savo populiarumą, o V. Tomaševskis Vilniaus mieste išlaiko stabilų rinkėjų skaičių. Tačiau visi supranta, kad pastarasis negali tikėtis gauti daugumos vilniečių balsų, todėl antrajame ture jam nebūtų šansų.
Dviejų turų sistema, pasak M. Jastramskio, palankesnė didžiosioms partijoms, nors vienodų tendencijų visose savivaldybėse negali būti: „Sistema visgi veikia ne nacionaliniu, o konkrečios apygardos lygmeniu, šiuo atveju savivaldybės. Seimo rinkimų rezultatai lyg rodytų, kad šiuo atžvilgiu socialdemokratai ir konservatoriai yra stipriausi, bet pastarųjų dominuojamų apygardų daugiausia yra Vilniuje ir Kaune, tačiau jos nesudaro atskirų savivaldybių. Vienareikšmiškai galima kol kas sakyti, kad dviejų turų sistema bus palanki socialdemokratams – jie turi daugiausia pirmų ir antrų vietų savivaldybėse. Atskirai savivaldybėse konfigūracijų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, Palangoje tikėtina, kad pagrindinė kova vyks tarp konservatorių ir liberalų, o Ukmergėje – tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų.“
Vilniuje ir Kaune, atrodytų, merų rinkimai turėtų būti palankūs konservatoriams – čia jie gauna daugiausia balsų Seimo ar Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau net ir laikinojoje sostinėje dviejų turų sistema nebūtinai lems konservatorių kandidato pergalę. Jei prieš TS-LKD kandidatą antrajame ture susivienytų likusios partijos, rezultatas konservatorių rėmėjus gali nuvilti.
Didmiesčių pasjansas
Kaune kol kas nėra ir požymių, kad politinės jėgos būtų linkusios eksperimentuoti su naujomis, ryškiomis asmenybėmis. Dauguma pagrindinių partijų jau žino būsimus kandidatus į laikinosios sostinės mero postą. Konservatoriai birželio pabaigoje patvirtino kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą ir jo lyderį – dabartinį miesto vadovą Andrių Kupčinską. Socialdemokratai taip pat nusprendė nacionalinių lyderių nesiųsti – į merus pretenduos Kauno skyriaus vadovė Orinta Leiputė. Didesnį iššūkį mesti dabartiniam Kauno merui gali ne socialdemokratai, o visuomeninių judėjimų atstovai. „Vieningo Kauno“ lyderis Visvaldas Matijošaitis dar nepareiškė savo sprendimo, nors jis galėtų būti vienu kandidatų į mero postą. Kaip kiti galimi judėjimo pretendentai minimi Povilas Mačiulis ir net Algirdas Kaušpėdas.
Visuomeninio judėjimo „Dirbam Kaunui“ lyderis Gintautas Labanauskas jau paskelbė dalyvausiąs rinkimuose. Kauno liberalai, kurių nuotaikas pagerino sėkmingi rezultatai Europos Parlamento rinkimuose, dar neapsisprendę – realiausi kandidatai turėtų būti buvę merai Erikas Tamašauskas ir Rimantas Mikaitis.
Kaune vis dėlto bent jau nesunku nuspėti, kad į antrąjį turą patektų dabartinis miesto vadovas A. Kupčinskas. Klaipėdoje, kur liberalai tradiciškai turi didelę paramą, taip pat galima tikėtis, kad bent jau antrajame ture matysime dabartinį merą Vytautą Grubliauską.
Vilniuje padėtis gerokai sudėtingesnė. Dabartinio mero A. Zuoko populiarumas smarkiai kritęs ir jis gali net nepatekti į antrąjį turą. Sostinės vadovas, dalyvavęs rinkimuose į Europos Parlamentą Liberalų ir centro sąjungos sąraše, Vilniuje gavo tik 2,1 tūkst. pirmumo balsų. Tokie rezultatai net iš tolo neleistų A. Zuokui pretenduoti patekti tarp dviejų populiariausių kandidatų. Be to, sostinėje gali susigrumti ir daug nacionalinio lygmens politikų. Jau dabar dalyvauti rinkimuose į šio miesto vadovo postą aktyviai rengiasi buvęs teisingumo ministras liberalas Remigijus Šimašius, konservatorius Mantas Adomėnas, greičiausiai savo sėkmę bandys ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis V. Tomaševskis.
Rimto kandidato ieškos ir socialdemokratai, „darbiečiai“, „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai. Kova dėl sostinės vadovo posto bus itin rimta. Mažesniuose miestuose aršios konkurencijos gal ir nebus, tačiau vietos savivaldos lygiu sujudimas turėtų būti pastebimas. Piliečiai politikoje dalyvaus aktyviau ir tai bet kuriuo atveju išeis į naudą demokratijai.
Nykštukai ar galiūnai?
Kai kurios pagrindinės tiesiogiai renkamų merų funkcijos
Teikti savivaldybės tarybai mero pavaduotojų, savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo ir savivaldybės tarybos sudaromų komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat siūlyti atleisti juos iš pareigų, siūlyti skirti nuobaudas savivaldybės administracijos direktoriui.
Nustatyti mero pavaduotojo (pavaduotojų) veiklos sritis.
Teikti komitetams, išskyrus Kontrolės komitetą, komitetų pirmininkų ir pavaduotojų kandidatūras.
Kontroliuoti ir prižiūrėti savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus.
Tvirtinti gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymą (sugrupavimą) į seniūnaitijas savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu.
Skirti į pareigas ir atleisti iš jų savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo, vadovus.
Atkurti savivaldybės valdomo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teises religinėms bendrijoms ir bendruomenėms.
Keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka.
Skelbti vietos gyventojų apklausas.
