Du pasaulio piliečiai kūryba ir bendravimu primena beveik išnykusią šių dienų Rytų Europoje gyvybės formulę
Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos knygą „Grįžimai Lietuvon“ sudaro šių dviejų poetų eilėraščiai, straipsniai, recenzijos, vertimai, komentarai ir, svarbiausia, laiškai vienas kitam bei korespondencija, skirta daugiausia lenkų disidentui, kultūrologui, visuomenės veikėjui Jerzy Giedroycui. Rinkinys labiausiai unikalus tuo, kad jame publikuojama daug iki šiol viešai buvusių neprieinamų tekstų. „Grįžimai Lietuvon“ įdomūs ir tiems, kurie pažįsta intelektualią Cz. Miłoszo ir T. Venclovos bičiulystę, ir tiems, kuriems lietuvių ir lenkų kultūros, tautinių santykių padėtis nuo tragiškojo XX a. vidurio iki šių dienų žinoma mažiau.
Abu poetai savo gyvenimu ir kūryba rodė ne tik plačios erudicijos, tautinio pakantumo, moralinio jautrumo pavyzdžius (tai daugeliui žinoma ir be aptariamos knygos), bet ir atvėrė ypatingą su globalizacija, ypač įsisiūbavusia po Antrojo pasaulinio karo, susidūrusio žmogaus laikyseną. Ir Cz. Miłoszas, ir T. Venclova – neabejotinai kosmopolitai, tačiau visai kitokie, nei dabar įprasta, suprantant šį žodį. Šių dienų „pasaulio piliečiai“, palikę Tėvynę, dažnai pamiršta savo šaknis, kilmę, istoriją, tradicijas. Knygos „Grįžimai Lietuvon“ autoriai priklauso pasauliui tiek, kiek Lietuva ir Lenkija visada jam priklausė. Tai – drąsos teigti savo šaknis pozicija. Taip randasi paradoksas: „pasaulio piliečiai“ iš tiesų yra lokaliausi žmonės.
Poetai atkakliai savo kūryba ir bendravimu tvirtina, kad, nepaisant valstybinių santvarkų, okupacijos, nesantaikos, kultūra išlieka, kol bus žmonija, pačia gyvybingiausia ir jokiai užmarščiai nepasiduodančia terpe. Joje pratęsiama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, dvarų, Vilniaus universiteto, Krokuvos, Rytų Europos kultūrinė topografija, kurios sunaikinti negali niekas. „Grįžimų Lietuvon“ autoriai savo kūryba ir bendravimu primena beveik išnykusią šių dienų Rytų Europoje gyvybės formulę: kol žmogus domisi pirmiausia ne savimi, o kita, kaimynų, kultūra, kalba, literatūra, tol užmarštis neištinka. Cz. Miłoszo ir T. Venclovos dėmesys vienas kitam yra filosofo Arūno Sverdiolo galvojimų apie senovės graikų miesto – polio – steigtį ir saugą aktualumo šiomis dienomis ženklas. Knygoje „Steigtis ir sauga“ A. Sverdiolas kalba apie esminį sąmoningos visuomenės požymį – gebėjimą įveikti siaurą tautinę mitologiją ir steigti kultūros faktus bei kūrinius. Tokie siekiai turbūt yra vienas stipriausių aptariamos knygos autorių gyvenimo tikslų. Tik tas, kuris yra pakantus kitam, gali tikėtis būti saugomas užklupus pavojui.
„Grįžimų Lietuvon“ autoriai, kad ir kokioje pasaulio vietoje būtų atsidūrę, lieka lenkais ir lietuviais: ir Jeilio, ir Berklio universitetas, ir Paryžius, ir kiti pasaulio miestai suteka į vieną universaliją – gimtinę, Tėvynę, tai, ką senovės graikai vadino žodžiu „kosmos“. Visa Cz. Miłoszo bei T. Venclovos poezija ir daugelis straipsnių, komentarų, recenzijų kyla iš to paties pagrindo – nuolatinio rūpesčio Tėvyne. Į jos vietovę, kraštovaizdį, istoriją, poeziją telpa kitos kultūros, kad ir kur būtų atsidurta. „Grįžimai Lietuvon“, kaip šiais laikais jau gana retos intelektinės draugystės liudijimas, patvirtina, kad rūpestis gimtuoju kraštu – tai nemeluotos draugystės, bendrumo, gilaus egzistencinio ryšio su kitokiu žmogumi galimybė.
Naujos knygos
Markus Orths,
„Magiška kepurė“
(iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014 m., 205 p.
Šiuolaikinis vokiečių rašytojas M. Orthsas lietuvių skaitytojams jau žinomas romanais „Mokytojų kambarys“, „Katalina“, „Kambarinė“. Naujausia lietuviškai pasirodžiusi jo knyga – psichologinis trileris su nuotykiniais, fantastiniais, metafiziniais elementais. Bėgdamas nuo gyvenimo problemų, muzikantas Simonas prisiriša prie magiškos kepurės. Kas yra žmogus, kai jo nemato aplinkiniai, kai jis pats neregi ir negirdi kitų? Žaisdamas su savastimi ir ją vis labiau prarasdamas, Simonas degraduoja, tampa monstru.
Eugenijus Skerstonas,
„Mados psichologija“
„Sofoklis“, 2014 m., 152 p.
n Pasak albumo autoriaus E. Skerstono, knygos pavadinimas turėtų būti suprantamas kaip metafora: dėmesio centre yra individas ir jo psichinė gerovė, siejama su noru arba nenoru būti madingam. Be įspūdingų fotografo Augio Narmonto nuotraukų, sukurtų specialiai šiam leidiniui, įvairaus amžiaus ir socialinės padėties skaitytojai turės progą įsigilinti į visus jaudinančius populiariosios psichologijos klausimus. Turinį sudaro įdomūs pasvarstymai apie šiandien įsigalinčias madas, sunkiai apčiuopiamą mados galią, individo savimonę, tapatybę, savikritiką ir, žinoma, psichologiją. Ypatingą dėmesį autorius skyrė psichologiniam madingo individo, atsidūrusio iliuzijų sankryžoje, portretui.
