Lietuvos pramonininkų konfederacija įveikė psichologinį barjerą save vadinti lobistine organizacija ir ketina žengti žingsnius skaidrumo link. Jų kokybę dar pamatysime, tačiau šie didžiausio lobisto judesiai neskaidraus lietuviško lobizmo sistemos nepakeis.
Tapti registruotu lobistu Lietuvoje neapsimoka, nes tą pačią veiklą galima vykdyti ir nesiregistravus, o tai reiškia – ir išvengus lobisto prievolių, tokių kaip finansinės ataskaitos. Pagal Lobistinės veiklos įstatymą, pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama daryti įtaką teisės aktų leidybai, nelaikoma lobistine veikla. Maža to, registruoti lobistai mainais į įsipareigojimus negauna jokių reikšmingų teisių ar privilegijų. Lobistinės veiklos licencijos neturintis Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) darbuotojas turi teisę gauti nuolatinį leidimą patekti į Seimo rūmus užpildęs prašymą ir priklijavęs nuotrauką – tokią pačią kaip ir registruotas lobistas.
LPK visai neseniai, kratęsi lobistų etiketės (tačiau nešioję nenuplėšiamą lubizmo), patyrė nedidelį sąmonės lūžį. Prieš porą mėnesių darytame interviu Sigitas Besagirskas, šios organizacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius, tarp kitko užsiminė: „Mes vykdome grynai lobistinę veiklą.“ Tuomet tai buvo tik pastaba pokalbio kontekste, tačiau dabar paklausus dar kartą aiškėja, kad nuo šiol Lietuvoje bus lobistų, kurie apie lobizmą kalbės ne tik rodydami pirštu į kelis oficialią licenciją gavusius asmenis.
„Buvę mūsų vadai kažkodėl labai bijojo to žodžio, kad mes esame lobistinė organizacija. Aš klausdavau: o ką mes veikiame? Mes atstovaujame tūkstančių įmonių, kurios yra mūsų nariai, interesams. Manau, kad mes užsiimame lobizmu, o ne kažkuo kitu. Demokratiniu – be jokių kyšių, povandeninių srovių“, – sako S. Besagirskas.
Įeigos į politikos procesą yra reikalingos. Įsivaizduojantys, kad politikai turėtų priiminėti sprendimus virdami savo sultyse, yra naivūs, nes taip nėra ir neturėtų būti: mažų mažiausiai dėl to, kad politikai galėtų priimti informuotus sprendimus, o ne nukabinti juos iš dangaus.
Einamųjų politinių sprendimų kontrolė demokratijoje yra ne mažiau svarbi nei rinkimai. Jei tai atrodo normalu, kai kalbame apie pilietinę visuomenę, tai kodėl tampa nenormalu, kai kalbame apie, pavyzdžiui, profsąjungas ar verslą – juk jie yra tos pačios pilietinės visuomenės dariniai. Tačiau pripažinę, kad demokratijoje daryti įtaką politikams yra normalu ir reikalinga, susiduriame su nevienodomis įvairių veikėjų galimybėmis, veiklos metodais ir galiausiai teisiniais statusais.
Turime LPK ir kitus verslo atstovus, profsąjungas, Laisvosios rinkos institutą, rūkalų ir alkoholio sklaidą siekiančius riboti aktyvistus, aplinkosaugininkus ir daugybę kitų. Tačiau jų visų tikslas tas pats – daryti įtaką politikai.
Spausti šias organizacijas ar jų pavienius darbuotojus gauti lobistinės veiklos licencijas būtų neperspektyvu, nes dabartinis lobistinės veiklos reguliavimas neveikia. Per dešimtmetį, kai veikia Lobistinės veiklos įstatymas, nenubaustas nė vienas nelegalią lobistine veiklą vykdęs asmuo, nors Seimo koridoriais įtakos skleidėjai klaidžioja laisvi kaip skersvėjai, o šalia parlamento esančią kavinę „Submarinas“ Seimo narė Agnė Bilotaitė juokdamasi vadina antrąja plenarinių posėdžių sale.
Seimo narė, vadovaujanti parlamentarų grupei „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“, sako, kad Lobistinės veiklos įstatymas 2001 m. buvo priimtas kaip formalumas, reikalingas stojant į ES, o pats licencijų išdavimo (lobistų registravimo) modelis buvo pasiskolintas iš advokatūros įstatymo.
Nuo to laiko siūlytos trys naujos Lobistinės veiklos įstatymo redakcijos, kuriose nieko iš esmės naujo nepasakyta. Visose lobizmas buvo siejamas su lobisto licencijomis ir ataskaitomis, o asocijuotos interesų grupės lobistais nelaikomos.
Versti laikytis dabartinio lobizmo įstatymo nebūtų produktyvu ir todėl, kad jis neapima visų įtakos politikai formų. Laisvosios rinkos institutas pabrėžia esantis idėjų kalvė (angl. think tank) ir niekada nepripažino esantis lobistinė organizacija. Ir neturėtų. Tačiau institutas siekia ir daro įtaką politikai, gauna privataus verslo ir asociacijų paramą savo veiklai vykdyti.
Grupės „Už piliečių talką“ rugsėjį organizuotos diskusijos apie lobizmą metu iškristalizuotos dvi idėjos. Pirmas sprendimas – atšaukti licencijavimą ir vietoje jo kurti registrą, kuriam pavyzdys galėtų būti ES Skaidrumo registras. Šis metus veikiantis instrumentas, kurį prižiūri Europos Parlamentas ir Europos Komisija, leidžia vienoje vietoje sužinoti, kas užsiima veikla, kuria siekiama veikti ES sprendimus, kokiais interesais tai daroma ir kiek tam skiriama išteklių.
Skirtumas nuo Lietuvoje galiojančios tvarkos tas, kad nereikia gauti jokių licencijų. Tačiau registro nariai deklaruoja, kad laikosi atitinkamo etikos kodekso ir teikia detalias finansines ataskaitas. Kas paskatintų dalyvauti tokiame registre? Reputacija, priklausymas klubui. Dalyvaujanti organizacija ar asmuo parodo, kad yra pasiryžę žaisti etiškai ir neturi ko slėpti. Antra – ji iš valdžios institucijų galėtų gauti privilegijų, kurios būtų atimtos iš kitų, pavyzdžiui, teisę gauti nuolatinius leidimus patekti į valdžios institucijas. Prie paskatų galima pridėti ir valdžios institucijų pareigą informuoti registro narius apie teisės aktų projektus, posėdžius, darbo grupes, kurie yra susiję su tam tikrais klausimais.
Registras padėtų išspręsti vieną lietuvišką negalavimą – tai, kad pats lobizmo terminas Lietuvoje neretai turi neigiamą atspalvį. Tai galima laikyti menka problema, kylančia daugiau iš nežinojimo, pavyzdžiui, į lobizmo sampratą įtraukiant ir nelegalias poveikio priemones, tokias kaip kyšius, kurie visiškai prasilenkia su lobizmo etika ir įstatyminiu apibrėžimu. Neigiamą konotaciją galima mėginti laikui bėgant pakeisti arba palaidoti kartu su lobizmo terminu, keičiant jį tokiais kaip interesų atstovavimas, spaudimo grupės.
Pasak S. Besagirsko, LPK ketina vienašališkai parengti nuosavą veiklos registrą, kuriame būtų matyti konfederacijos uždaviniai ir su jų įgyvendinimu susiję darbai. Tai, viena vertus, yra žingsnis į priekį ir geras pavyzdys kitoms panašioms organizacijoms, antra vertus, stambiausias lobistinis žaidėjas LPK, Seimui pradėjus galvoti apie kokią nors lobistinės veiklos reguliavimo reformą, galės sakyti, kad jau padarė pakankamai skaidrindamas lobizmą, ir turės pateisinimą permainų neremti. Juolab kad iš S. Besagirsko žodžių galima suprasti, jog LPK yra gerai taip, kaip yra.
