Vizijose apie pažangią Lietuvą kartojamas žodžių junginys „aukštą pridėtinę vertę kuriančios inovatyvios įmonės“. Būkime realistai. Lietuviškas „Google“ ar „Nokia“ gali taip ir likti nesukurtas. Vis dėlto inovacijų svarba gali būti pervertinama.
Kubizmo pradininkas Pablo Picasso kartą pasakė: „Geri menininkai imituoja. Didieji menininkai vagia.“ Ką tiksliai brangiausiai parduodamų pasaulyje paveikslų autorius turėjo omenyje, nesutariama iki šiol. Ne vieną tapybos stilių išbandęs ir įkvėpimo iš įvairių šaltinių sėmęsis dailininkas, matyt, norėjo pasakyti, kad didelę reikšmę turi tai, kaip sugebi panaudoti svetimas idėjas.
Prie panašios išvados priėjo ir Ohajo valstijos universiteto profesorius Odedas Shenkaras. Atlikęs tyrimą mokslininkas nustatė, kad didžioji dalis inovatyvių ir nusisekusių idėjų tiek mokslo srityje, tiek versle iš tiesų nėra originalios. Jos visos turi pirminius šaltinius, kurių autoriams dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko sėkmingai jų įgyvendinti. O. Shenkaras daro išvadą, kad gebėjimas tinkamai imituoti verslo srityje yra nepelnytai nuvertintas. Tai teisingai sugebančios daryti bendrovės gali pasiekti kur kas geresnių rezultatų negu tos įmonės, kurios siekia pasiūlyti unikalių produktų ar paslaugų.
Su tuo sutinka ir Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas Artūras Jakubavičius. Pasak jo, radikalių inovacijų, kai atrandama ar sukuriama tai, ko anksčiau nebuvo, dalis sudaro tik apie 5 proc. visų inovacijų. Visa kita galima vadinti jau esamų idėjų patobulinimu. „Tačiau ką reiškia inovacija? – retoriškai klausia Artūras Jakubavičius. – Kai kas nors paklausia apie inovacijas, visiems pateikiu pavyzdį su šratinuku. Šratinukas buvo išrastas 50 metų prieš tai, kai jis buvo panaudotas. Vadinasi, 50 metų jis tebuvo vamzdelis su rašalu ir niekam jo nereikėjo.“
Tokias idėjas greičiausiai galima vadinti pralenkusiomis laiką. Tačiau jei jos neduoda naudos dabartiniu metu, vargu ar gali būti vadinamos inovacijomis. Verslo požiūriu jos yra nesėkmė ir pagrindinę naudą iš jų gauna ne pirmieji idėjų sumanytojai, o vėlesni jų perėmėjai.
Kas gaudo naudą
Mokymų ir konsultacijų įmonės „Door Training and Consulting Baltic“ partneris Remigijus Savickas teigė, kad mokslininkai ir išradėjai dažniausiai nesugeba įgyvendinti idėjų, nes jiems trūksta verslumo įgūdžių. Išradėjas ir verslininkas viename asmenyje – gana retas derinys. Versle didelę dalį naujų idėjų vertės susižeria ne jų autoriai, o imitatoriai (žr. grafiką). Be to, geriems imitatoriams dažnai „prilimpa“ inovatorių etiketė. Tačiau tai nereiškia, kad jie jos neverti. Ištobulinti idėją ir ją paversti masine preke taip pat reikia išmonės ir gebėjimų.
Kompiuterių, muzikos grotuvų ir telefonų kūrėja „Apple“ dažnai laikoma inovatyvių idėjų kalve. Tiesa ta, kad tikra „Apple“ inovacija gali būti laikomas prieš 25 metus garaže surinktas asmeninis kompiuteris. Visi per pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėję bendrovės produktai nėra originalios jos idėjos. Prieš tai, kai „Apple“ pradėjo pardavinėti grotuvą „iPod“, buvo sukurtas niekam nežinomas „Seahan Mpman“. Savo išmanųjį telefoną „Apple“ pristatė tada, kai rinkoje jau netrūko panašių kitų bendrovių įrenginių, o planšetinį kompiuterį „iPad“ ji išleido tik po ne vienus metus trukusių kitų gamintojų nepavykusių bandymų išpopuliarinti šio tipo kompiuterius.
Ir „Apple“ tikrai ne vienintelė. Sėkmingais imitatoriais galima vadinti ir greitojo maisto restoraną „McDonald’s“ ar mažmeninės prekybos milžiną „Wal-Mart“. Iš užsienio rinkų paimtų ir sėkmingai adaptuotų pavyzdžių yra ir Lietuvoje, tarp jų – prekybos tinklas „Maxima“, nemokamas miestų dienraštis „15 min“ ar „Coffee Inn“ kavinės. A. Jakubavičiaus teigimu, užsienyje nusižiūrėtų ir Lietuvoje pritaikytų idėjų galima rasti ir daugiau, tik dažnai tokia savo sėkme verslininkai per daug girtis nelinkę. R. Savickas nurodė, kad imitacijos griebiamasi ne tik siekiant užsienyje nusižiūrėtą idėją pritaikyti Lietuvoje, bet ir pateikiant atsaką į konkurentų veiksmus. Kopijavimo meno ir bandymų aplenkti vienas kitą geresniu produktu ar paslauga netrūksta tose srityse, kur konkurencija yra labai intensyvi.
Tiesa, bandymas imituoti ne visada sulaukia pasisekimo. Programinės įrangos milžinė „Microsoft“ naują operacinę sistemą „Windows Vista“ bandė padaryti panašią į intuityviąją „Mac OS X“. Tačiau bandymas užvilkti gražią išorę ant gremėzdiškos ir nepaslankios sistemos vartotojų pripažinimo nesulaukė. Bendrovei teko taisyti klaidas ir „Windows Vista“ anksčiau laiko pakeisti kita sistema. Tad imituoti net didelėms ir patyrusioms bendrovėms nėra paprasta.
Modelis idėjoms tobulinti
O. Shenkaras, matyt, teigtų, kad „Microsoft“ padarė elementarią kopijavimo meno klaidą – ji tiesiog nusižiūrėjo idėjos išorę, tačiau pamiršo pažvelgti į vidų ir pasigilinti, dėl ko ta idėja taip veikia. Anot jo, tai viena dažniausių imitatorių klaidų. Antra, kartais suklystama manant, kad jei idėja pasitvirtino vienoje rinkoje, tai ji suveiks ir kitoje. Aplinka, kurioje idėja įgyvendinama, taip pat turi didelę reikšmę. Galop kai kurie imitatoriai nesugeba atitrūkti nuo originalios idėjos ir jos ištobulinti, todėl sukuria dar vieną „kinišką“ kopiją.
Tad imituoti nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. O. Shenkaras teigia, kad sumanūs imitatoriai nelaukia, kol gera idėja sulauks pripažinimo rinkoje ir išpopuliarės. Jie patys ieško idėjų ir tai dažnai daro ne tik savo šalyje. Be to, jie aklai nekopijuoja idėjos, o sugalvoja geresnį ir pigesnį pakaitalą. Taip jie net gali aplenkti patį autorių, kuriam įgyvendinti idėją dažniausiai kainuoja trečdaliu daugiau. Kol inovatorius vis dar investuoja į idėją, imitatoriai ją gali pristatyti rinkoje ir, atsižvelgę į vartotojų reakciją, tobulinti savo pasiūlymą.
Kopijavimo meno esmė – suprasti, kaip veikia originali idėja, surasti, kur ją galima patobulinti ir kaip ją pristatyti rinkai. R. Savickas potencialiems imitatoriams duoda praktinį patarimą ir siūlo naudotis modeliu PATS. Tai keturių žodžių – pakeisti, atimti, tikslas, sujungti – trumpinys. Pašnekovas pateikia pavyzdį: kavos pardavėjas nori patobulinti savo paslaugą. Pirmiausia, paprastą puodelį jis gali pakeisti popieriniu ir leisti kavą išsinešti. Antra, iš kavos jis gali pašalinti kofeiną, t. y. pradėti siūlyti kavą be kofeino ir taip išplėsti potencialių klientų būrį. Trečia, galima pakeisti produkto tikslą. Kavos tikslas yra suteikti energijos, tačiau, sumaišius ją su brendžiu, galima gauti airišką kavą, tinkamą atsipalaiduoti ar lengvai apsvaigti. Galop į kavą galima įpilti vyšnių sirupo ir, sujungus du skirtingus produktus, gauti naują gėrimą. „Kas yra nauja idėja? Tai dvi senos idėjos, sujungtos dar nematytu būdu“, – apibendrina R. Savickas.
Imitacija ir Lietuva
Ar lietuviai gali būti geri imitatoriai? A. Jakubavičius sako, kad taip. „Lietuvoje verslumo lygis per pastaruosius penketą metų yra gerokai pažengęs į priekį. Jeigu lygintume Lietuvą ir Vokietiją, tai pastarojoje niekas per daug nepasikeitė, o Lietuvoje verslumo aplinka labai pasikeitė. Valdžiai dabar reikia netrukdyti ir neatimti noro to imtis“, – teigia jis.
Ir, greičiausiai, tinkamai vykdoma imitacija gali duoti kur kas daugiau naudos negu bandymas sukurti pasaulinio masto aukštos pridėtinės vertės įmonę ir vaikytis inovacijų. „Lietuvoje kas nors, kas prilygtų „Google“ ar „Nokia“, gali atsirasti galbūt tik kartą per 10–15 metų, bet ir tai, tikriausiai, bus fundamentaliųjų mokslų srityje“, – teigia A. Jakubavičius.
Iš tiesų radikali lietuviška inovacija, sulaukusi pripažinimo pasaulyje, gali būti labiau atsitiktinumas negu dėsnis. Tai pripažįsta ir bendrovės „Get Jar“, kuri dabar pristatoma kaip pasaulinio pripažinimo sulaukusi lietuvių idėja, įkūrėjas Ilja Laursas. Jo teigimu, tai, kad „Skype“ atsirado Estijoje, o „Get Jar“ Lietuvoje, gali būti viso labo palankiai susiklosčiusios aplinkybės.
A. Jakubavičius siūlo „neužsiciklinti“ bandant atrasti ką nors, kas galėtų nustebinti pasaulį. „Reikia daryti verslą. Ir nesvarbu, ar tai būtų apvalios plytos, ar kvadratinė duona“, – įsitikinęs A. Jakubavičius, pakartoja šiame tekste jau skambėjusią mintį, kad pinigus uždirba ne utopinių idėjų autoriai, o verslininkai, sugebėję įžvelgti poreikį rinkoje ir sukurti jį atitinkantį produktą ar paslaugą. Lietuvai vertę kuriančio ir mokesčius mokančio verslo labiausiai ir reikia.
Todėl pridėtinę vertę ūkyje ar įmonėje gali kurti ne tik naujos ir unikalios idėjos, bet ir iš kitur nusižiūrėti ir sumaniai patobulinti sprendimai. Juk jei galima sugalvoti, kaip tą patį produktą ar paslaugą atpiginti 30 proc., tai jau gali būti ne ką mažesnė inovacija už originalią idėją.
