Kai kurie parlamentarai įniko taisyti Konstituciją. Naujausia iniciatyva – per pusę sumažinti piliečių skaičių, kuris būtinas bandant pateikti Seimui svarstyti įstatymų projektus.
Darbo partijos frakcijos narys Artūras Paulauskas ir dar 36 parlamentarai pateikė Seimui svarstyti Konstitucijos 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, pagal kurį piliečiai, surinkę 25 tūkst. parašų, galėtų teikti parlamentui svarstyti teisės aktų projektus. Dabar šia įstatymų leidybos iniciatyvos teise galima pasinaudoti, jei siūlomą įstatymo projektą paremia 50 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių.
„Siūlydamas taisyti Konstituciją siekiu, kad piliečiai turėtų realią galimybę išreikšti savo nuomonę, siūlyti įstatymų projektus Seimui. Dabartinis teisinis reglamentavimas, kai, norint pateikti Seimui įstatymo projektą, būtina surinkti 50 tūkst. piliečių parašų, tautos valios pareiškimą daro neįmanomą. Prie to taip pat prisideda apsunkinta parašų rinkimo tvarka“, – aiškino A. Paulauskas.
Iš tiesų A. Paulauskas neteisus. Surinkti 50 tūkst. piliečių parašų nėra neįmanoma misija. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, vien 2000–2012 m. buvo pradėta 17 tokių piliečių įstatymų leidybos iniciatyvų. Iš jų aštuonis kartus pavyko surinkti būtinus 50 tūkst. parašų, likusius devynis nepasisekė. Du kartus parašų rinkimo iniciatyvos koordinatorius buvo ir pats A. Paulauskas. Šiemet taip pat vykdoma viena parašų rinkimo kampanija – jos rezultatai paaiškės po gegužės 29 d., kai reikia pristatyti VRK parašų rinkimo lapus.
Peržvelgus vykusias piliečių siūlomų įstatymų projektų iniciatyvas galima padaryti labai aiškią išvadą: šia konstitucine teise piktnaudžiauja politinės partijos, siekdamos padidinti savo populiarumą prieš rinkimus. Piliečių grupės ar visuomeninės organizacijos, kurios teiktų Seimui svarstyti įstatymų projektus, yra retos išimtys. Paprastai partijos, ypač tuo metu esančios opozicijoje arba apskritai neatstovaujamos Seime, suaktyvėja prieš parlamento rinkimus. Jos pateikia iniciatyvas pačiais įvairiausiais klausimais (mėgstamos temos – biudžeto, mokesčių, atominės elektrinės), paskleidžia savo pagalbininkus, kurie rinkdami parašus kartu vykdo ir rinkimų agitaciją.
Štai prieš 2000-ųjų Seimo rinkimus buvo organizuotos net penkios tokios parašų rinkimų akcijos, o 2001–2007 m. – vos trys. Prieš 2008 m. Seimo rinkimus buvo vykdomos dvi parašų rinkimo iniciatyvos, vėliau entuziazmas nuslūgo ir tik 2012 m. kilo nauja banga – pernai buvo inicijuotos trys parašų rinkimo kampanijos.
Paprastai net jei iniciatyvinėms grupėms pavyksta surinkti 50 tūkst. piliečių parašų, tokie įstatymų projektai nesulaukia palaikymo Seime. Politinė realybė tokia, kad tuo metu parlamento daugumos partijos labai skeptiškai žiūri į opozicijos ar mažų partijų inicijuotus projekus. Todėl dažniausiai tokie įstatymų projektai atmetami ir nuvilia naivius piliečius, parėmusius iniciatyvą. Bendras rezultatas – net ir politiškai aktyvūs žmonės galiausiai netiki savo galimybėmis turėti kokią nors įtaką politiniams sprendimams.
Galima priminti, kad kiekvienas Seimo narys turi įstatymų iniciatyvos teisę, todėl net ir opozicijoje esančioms politinėms partijoms, jei jos turi nors vieną atstovą Seime, gerokai paprasčiau teikti įstatymo projektą standartiniu būdu, nei inicijuoti parašų rinkimą ir laukti keletą mėnesių. Tačiau žinoma, kad prisidengti „piliečių valios“ pretekstu galima ir dėl kitų motyvų: žiniasklaidos dėmesio, savo politinės jėgos populiarumo ar tiesiog noro rodyti kokį nors aktyvumą politinėje arenoje.
Nesunku prognozuoti, kad, jei būtų nuleista piliečių parašų skaičiaus kartelė siūlant įstatymų projektus Seimui, partijos dar aktyviau naudotųsi tokios formos politine agitacija. Prieš savivaldybių ar Seimo rinkimus nuolat būtų bandoma rinkti parašus dėl įstatymų projektų, nors retas pilietis gali įsigilinti į visas įstatymų leidybos subtilybes. Iš tiesų Seimo nariai tam ir renkami, kad galėtų atstovaudami rinkėjams atlikti esmines savo funkcijas – rengti ir priimti įstatymus. Tik išimtiniais atvejais piliečiai turėtų įsitraukti į įstatymų leidybos procesus – pavyzdžiui, jei tam tikra reikšminga grupė žmonių neturi savo atstovų Seime. Dabartinės Konstitucijos nuostatos kaip tik ir užtikrina šią teisę.
Buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko prof. Egidijaus Kūrio nuomone, nuleidus rinkėjų parašų skaičiaus kartelę tragedijos nebūtų, tačiau, jo manymu, šią problemą galima išspręsti ir nekeičiant Konstitucijos. „Logiškiau būtų keisti ne Konstituciją, o Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą ir, jeigu norima, Referendumo įstatymą – pailginti terminus, per kuriuos būtina surinkti reikiamus parašus, – teigė E. Kūris. – Tokias įstatymų pataisas A. Paulauskas jau bandė pateikti kaip tik remdamasis piliečių įstatymų iniciatyvos teise, bet tuomet jam nepavyko surinkti 50 tūkst. parašų.“
Anot E. Kūrio, negerai kaitalioti Konstituciją, kai tai galima padaryti teisiškai paprasčiau – tiesiog įstatyme nurodžius ilgesnius terminus, pavydžiui, ne tris, o šešis ar devynis mėnesius. Tokiu atveju būtų išspręsta problema, kad trūksta laiko būtiniems 50 tūkst. parašų surinkti. Ilgesnis laikotarpis būtų palankus ir piliečių iniciatyvinėms grupėms ar nevyriausybinėms organizacijoms, kurios neturi tiek organizacinių galimybių kaip politinės partijos.
„Labai sumažinus būtinų parašų skaičių gali kilti rizika, kad Seimui būtų teikiami nekokybiški įstatymų projektai ar net keli visiškai priešingi. Ką reiškia 25 tūkst. parašų? Užtektų tris kartus pereiti Gariūnus ir jau galima tiek surinkti“, – abejojo ketinimais sumažinti piliečių parašų skaičiaus ribą E. Kūris.
