Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) galima kaltinti užsispyrimu ar net arogancija, bet demokratijos stoka – niekaip. Vykstančios varžybos dėl partijos pirmininko posto liudija, kad konservatorių partijoje yra labai didelė nuomonių įvairovė.
Skirtingai nei daugelis kitų Lietuvos politinių partijų, TS-LKD nariai tiesiogiai renka savo vadovą – kiekviename skyriuje balsuojama, kiekvienas narys turi teisę rinkti partijos vadovą. Daugelio kitų partijų vadovus renka suvažiavimo delegatai ir paprastai jau iš anksto žinoma, kas vadovaus. Net dėl akių per suvažiavimus iškeliami konkurentai nesukuria tikrų rinkimų atmosferos, nes į juos ar kongresus atvykę skyrių atstovai iš anksto žino, kaip balsuos.
„Džiaugiuosi, kad mūsų partija yra bene vienintelė Lietuvoje, kurioje renkant pirmininką išties demokratiškai dalyvauja visa partija, visi jos nariai, o ne tik suvažiavimo dalyviai procedūriniuose ir iš anksto surežisuotuose rinkimuose, kokius rengia kitos partijos, – teigė dabartinis konservatorių vadovas Andrius Kubilius. – Sąmoningai tokios demokratijos siekėme ir tai įteisinome partijos įstatuose norėdami, kad partija atgautų jai būdingą Sąjūdžio laikų dvasią, nevaržomą nuomonių raiškos laisvę ir polėkį.“
Tokia tvarka turi du aspektus: viena vertus, deklaruojama ištikimybė tiesioginės demokratijos principams, kita vertus, tai skatina konkurenciją partijoje, ir tai išoriniams stebėtojams gali kelti klausimų, ar ji vieninga. Šiemet, kaip niekada iki šiol, buvo iškelta daug kandidatų į partijos pirmininko postą – net 18. Tarp iškeltųjų buvo ir gerai žinomų politikų – pavyzdžiui, Arvydas Anušauskas, Mantas Adomėnas, Arvydas Vidžiūnas, Jurgis Razma, Audronius Ažubalis. Tačiau daugelis jų atsiėmė savo kandidatūras, kol galiausiai liko tik keturi kandidatai. Didžiausia intriga buvo, ar vėl susigrums A. Kubilius ir Irena Degutienė. Prieš dvejus metus I. Degutienė metė pirštinę partijos pirmininkui ir nedaug nuo jo atsiliko: už tuometę Seimo pirmininkę balsavo 4,6 tūkst. partijos narių, o už A. Kubilių – 5,5 tūkst. Tačiau šiemet I. Degutienė nusprendė nekovoti su A. Kubiliumi.
Vis dėlto netikėtu pareiškimu tapo Vytauto Landsbergio sutikimas būti kandidatu į partijos pirmininko postą. Konservatorių nariai turės ir dar dvi alternatyvas – pirmininko pavaduotoją Valentiną Stundį ir europarlamentarę Laimą Andrikienę. Kandidatuoti norėjo ir Naglis Puteikis, tačiau partijos Priežiūros komitetas nusprendė, kad jis kol kas negali eiti jokių vadovaujamų pareigų partijoje.
Kaip IQ teigė konservatorių partijos atstovai, V. Landsbergio pareiškimas, kad jis dalyvaus pirmininko rinkimuose, buvo greičiausiai atsakas į I. Degutienės pasitraukimą. „V. Landsbergis žaidžia savo žaidimus, – nenorėjęs, kad būtų skelbiama jo pavardė, kalbėjo pašnekovas. – Jis atvirai nerėmė I. Degutienės, kai ji dar svarstė ir abejojo, ar dalyvauti rinkimuose. Tačiau kai I. Degutienė paskelbė, kad nekandidatuos, V. Landsbergis, matyt, nusprendė, jog negalima visiškai be konkurencijos pergalės atiduoti A. Kubiliui.“
Du kregždutės sparnai
TS-LKD partijoje yra gana aiški takoskyra tarp „liberalesnio“ arba „modernesnio“ sparno, kuris remia A. Kubilių, ir krikščioniškas vertybes bei nacionalistines pažiūras labiau akcentuojanti partijos dalis. Pastarąją kai kurie politikos apžvalgininkai jau yra pakrikštiję konservatorių „talibanu“, tačiau šis sparnas gerokai sudėtingesnis. Jį ypač sustiprino prisijungę krikščionys demokratai, tačiau jie sudaro tik maždaug penktadalį visų partijos narių. I. Degutienė kaip tik rėmėsi šiuo radikalesniu TS-LKD partijos sparnu, tačiau vien jo paramos nepakaktų. Didelę dalį partijos narių sudaro Vilniaus ir Kauno skyriai, kurie tradiciškai palaiko A. Kubilių. Be to, dabartinė partijos vadovo įtaka verčia ir kai kuriuos neapsisprendusius skyrius palaikyti dabartinį vadą, nei rizikuoti užsitraukti nemalonę po rinkimų.
Tačiau V. Landsbergio įsitraukimas į rinkimų kovą gali šiek tiek pakeisti jau bemaž užtikrintą A. Kubiliaus pergalės žygį. Buvęs konservatorių vadovas ir dabartinis garbės pirmininkas gali sulaukti dalies Vilniaus ir Kauno konservatorių palaikymo, nes anaiptol ne visiems partijos nariams patinka, kaip elgiasi A. Kubilius. Tradicinių pažiūrų partijos nariai sunkiai gali atleisti buvusiam premjerui už nuolaidas liberalams, o kai kurie kaltina, kad partija praranda savo tapatybę ir aiškias nuostatas. Pats V. Landsbergis ne kartą kritikavo A. Kubilių, kad „kažkas ne taip vyksta“ partijoje. Todėl V. Landsbergio kandidatavimas į partijos pirmininko postą yra greičiau noras dar kartą A. Kubiliui parodyti, kad jis turi atsižvelgti į didelės partijos dalies lūkesčius. V. Landsbergis negrįš vadovauti partijai, tačiau gali sukurti situaciją, kad prireiktų ir antro rinkimų turo partijos pirmininko rinkimuose.
A. Kubilius greičiausi liks vadovauti partijai, tačiau jam teks spręsti ir partijos vienybės problemas. Jau dabar kalbama, kad vyrauja sumaištis svarbiame Panevėžio skyriuje, partijos vadovybe nepatenkintas ir reikšmingas Pasvalio skyrius, o Klaipėdoje stiprėja savarankiškos nuomonės, nesutampančios su Vilniuje ar Kaune dominuojančiomis mintimis. Jei partija ketina kelti savo kandidatą šalies prezidento rinkimuose bei ruoštis kitiems Seimo rinkimams, dabar pats laikas imtis esminės partijos idėjinių nuostatų peržiūros, kad konservatorių partijos nariams ir jų rinkėjams nekiltų abejonių dėl partijos ideologijos.
