T. Janeliūnas.
Konservatorių partija sėkmingai iki galo išlaikė intrigą dėl naujojo pirmininko. Tik šeštadienio vakarą paaiškėjo, kad partijai ir toliau vadovaus Andrius Kubilius. Vis dėlto jo pranašumas prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę nebuvo itin didelis. Skaičiuojant už du kandidatus iš viso atiduotus balsus, A. Kubilius surinko 54,5 proc., I. Degutienė – 45,5 proc. balsų.
Nors, atrodytų, niekas iš esmės nepasikeitė, šie partiniai rinkimai buvo įdomūs dėl kelių aspektų. Pirmas dalykas – vienoje iš didžiausių ir pagrindinių Lietuvos politinių partijų vyko reali konkurencija dėl partijos pirmininko posto. Iki šiol Lietuvos partijų padangėje demokratija geriausiu atveju būdavo tik paradinė – paprastai visi iš anksto žinodavo, kas bus partijos pirmininkas. Klausimas dažniausiai būdavo tik vienas – ar esamasis partijos vadovas bus pasiryžęs toliau vadovauti partijai, ar nuspręs trauktis. Neseniai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) tik formaliai perrinko pirmininku Algirdą Butkevičių, nes visi kiti kandidatai atsiėmė savo kandidatūras dar prieš rinkimus. Tik 2009 m., kuomet reikėjo pakeisti susikompromitavusį socialdemokratų partijos pirmininką Gediminą Kirkilą, kuris jau pats nebepretendavo vadovauti partijai, vyko šiokie tokie rimtesni konkurenciniai rinkimai (tuomet labiausiai varžėsi A. Butkevičius ir Zigmas Balčytis).
Mesti rimtą, o ne „dėl vaizdo“ iššūkį esamam partijos pirmininkui, kuomet jis pats dar nori išlaikyti partijos vairą – reikalauja nemenkos drąsos kitiems kandidatams. Tam reikia rengtis iš anksto ir suburti platų rėmėjų tinklą partijos viduje. Jau vien akivaizdesnės pastangos tuo užsiimti bent jau iš veikiančios partijos vadovybės pusės gali būti prilyginamos sąmokslui, planuojamam perversmui ir kitomis išdavystėmis. Nepavykus mesti iššūkio įsitvirtinusiai vadovybei, „išsišokėliams“ gresia izoliacija partijos viduje. Neretai po tokių bandymų pakeisti partijos vadovą dalis „maištininkų“ nusprendžia apskritai pasitraukti ir kurti savo partiją. Būtent dėl to atsirado dvi liberalų partijos, kuomet nepavykus išstumti Artūro Zuoko, dalis liberalcentristų įkūrė Liberalų sąjūdį.
Konservatorių partijoje konkurencija dėl partijos pirmininko posto vyko pakankamai atvirai, tačiau stebėtinai korektiškai. Partijos pirmininkas A. Kubilius nedemonstravo pasipiktinimo ar nerimo dėl I. Degutienės metamo iššūkio. Kita vertus, A. Kubiliaus rėmėjai rimtai žiūrėjo į „mestą pirštinę“ ir gana aktyviai prieš partijos pirmininko rinkimus agitavo už A. Kubilių. Pati I. Degutienė sugebėjo taip pat išlaikyti bendrapartietišką solidarumą, nesiimdama grubių priemonių kompromituoti A. Kubilių ar žūtbūt patraukdama visus nusivylusius premjero veikla partiečius. Vis dėlto tai netrukdė Seimo pirmininkei išreikšti ir savo „atskirosios nuomonės“, kuri skirtųsi nuo A. Kubiliaus ir jo komandos pozicijų, bei susikurti „tradicinių vertybių“ gynėjos įvaizdį, patrauklų nemažai daliai konservatorių.
Tokia sąlygiškai politiškai korektiška kova (bent jau išoriškai – o būtent tai ir yra svarbu: partijos viduje gali vykti žiauri konkurencija, tačiau tai neturėtų kompromituoti jos įvaizdžio viešumoje) pateikė ženklą, kad demokratiniai principai gali veikti ir partijos viduje. Net ir pralaimėjusi rinkimus I. Degutienė sugebėjo su šypsena sveikinti A. Kubilių. Nėra požymių, kad pralaimėjusi pusė būtų kaip nors diskriminuojama ar verčiama atgailauti. Nemažai daliai Lietuvos partijų to dar reikia išmokti.
Nesunku būtų įtarti, kad pačios partijos viduje bręsta nepasitenkinimas vykdoma politika. Tai nieko gero nežada partijai, besirengiančiai Seimo rinkimams 2012 metais.
Kita vertus, rezultatai liudija, kad A. Kubilius partijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Daugiau nei 45 proc. jos narių norėtų kito partijos vadovo. Nesunku būtų įtarti, kad pačios partijos viduje bręsta nepasitenkinimas vykdoma politika. Tai nieko gero nežada partijai, besirengiančiai Seimo rinkimams 2012 metais. Be to, radikaliau nusiteikusį partijos dalis (tautininkai, krikščionys demokratai), pajutę, kad A. Kubilius nėra nepajudinamas, gali aktyviau kritikuoti partijos pirmininką. Tam tikru momentu įtampa šiame „dešiniausiame“ partijos sparne gali privesti ir iki dalies narių atskilimo – tautininkai jau burbėjo, kad galvos apie atsiskyrimą nuo konservatorių partijos. Nors racionaliai vertinant tai nebūtų prasmingas žingsnis, tačiau dėl politinio „grynumo“ ir ambicijų galima sulaukti visokių sprendimų
Vis dėlto kol kas pastarieji partijos pirmininko rinkimai rodo gana sveiką partijos evoliuciją. I. Degutienė ir toliau bus vertinama kaip realiausia kandidatė pakeisti A. Kubilių. Visai gali būti, kad būtent ji ves konservatorių partiją Seimo rinkimuose 2012 metais: vardan partijos reitingų A. Kubilius pats gali užleisti rinkimų sąrašo pirmą poziciją, o vėliau – ir partijos pirmininko vietą.
