T. Janeliūnas.
Trečiadienio vakarą Tėvynės sąjungos–Lietuvos Krikščionių demokratų partijos Priežiūros komitetas priėmė sprendimą pašalinti iš partijos Tautininkų frakcijos vadovą Gintarą Songailą. Šis sprendimas – radikalus ženklas, kad konservatorių partijoje intensyvėja vidinė kova, o dalis „tikrųjų“ konservatorių jau nebeteko kantrybės dėl radikalų keliamų reikalavimų.
Galime priminti – G. Songaila buvo svarstomas dėl to, kad šiurkščiai pažeidė principus politinio tipo problemas spręsti partijos viduje: Tautininkų frakcijos vadovas, nepatenkintas tuo, jog konservatorių Vilniaus miesto skyrių sueiga pritarė ketinimams Vilniaus miesto savivaldybėje sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio bloku, apskundė šį sprendimą Vilniaus miesto 3-iosios apylinkės teismui. Seimo narys G. Songaila ne tik teismo prašė panaikinti šį sprendimą, bet ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti šį sprendimą, kol teismas išnagrinės ieškinį. G. Songaila savo prašymą argumentavo nuostatomis iš pačių konservatorių įstatų, programos ir V. Tomaševskio pasisakymų, kurie, anot G. Songailos, prieštarauja ne tik konservatorių nuostatoms, bet ir Lietuvos konstitucijai.
Nenuostabu, kad partijos vidinių sprendimų (kurie, kaip ten bežiūrėsi, vis dėlto yra politiniai) skundimas teismui buvo priimtas su didžiuliu nepasitenkinimu. Pats konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius neslėpė pasipiktinimo, kad G. Songaila skundė teismui partijos vidinius sprendimus. Nors tiesiogiai A. Kubilius tarsi neprisidėjo prie Priežiūros komiteto sprendimo, tačiau G. Songaila jau spėjo pakomentuoti, kad jo išmetimą iš partijos nulėmė A. Kubiliaus šalininkų partijoje sprendimas.
Tačiau pastarasis sprendimas nėra tik vieno G. Songailos klausimas. Pastaruoju metu vis dažniau viešumoje radikaliais sprendimais pagarsėjęs G. Songaila atspindi visos Tautininkų frakcijos poziciją, tad galima sakyti, kad konservatorių partijos Priežiūros komiteto sprendimas sukels tikrą audrą partijos viduje. Tokia audra ypač intriguoja prieš būsimus TS-LKD pirmininko rinkimus.
Anot G. Songailos, Tautininkų frakcijos taryba jau anksčiau buvo pareiškusi, kad „daugiau nebegali tapatintis su TS-LKD pirmininko Andriaus Kubiliaus primetama politika ir pasiūlė jam atsistatydinti iš TS-LKD pirmininko pareigų“. Būti prieš A. Kubilių konservatorių partijoje šiuo metu reiškia – būti už Ireną Degutienę.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pretenduojanti tapti ir partijos pirmininke, taip pat gana aiškiai išreiškė savo poziciją, kad konservatoriai neturėtų bet kokia kaina megzti sąjungos su Lenkų rinkimų akciją. Be to, pastaruoju metu ji, žinoma, nuosaikiau nei Tautininkų frakcijos atstovai, tačiau pakankamai akivaizdžiai linksta į nacionalistinių ir krikščioniškų vertybių deklaravimą.
Toks pasirinkimas neatsitiktinis. Po krikščionių demokratų ir tautininkų prisijungimo prie konservatorių partijos skirtumai TS-LKD tarp šių politinių frakcijų vis dar išlieka gana ryškūs. Todėl renkant būsimą konservatorių lyderį ryškiausia skirtis bus tarp „senųjų“ ar tradicinių konservatorių, kurie greičiausiai rems A. Kubilių, ir krikščionių demokratų bei tautininkų, kurie balsuos už I. Degutienę. Dabartinė partijos sudėtis lemia, kad A. Kubilius turi daugiau galimybių būti perrinktas.
Konservatorių partija dėl priimtų tautininkų tapo radikalesnė ir net savotiškai įkalinta politinės šizofrenijos dvilypume: ji skelbia apie būtinybę siekti pažangos ir modernumo, tačiau neatsikrato didžiulio „tradicinių vertybių“ inkaro.
Tačiau G. Songailos pašalinimas iš partijos verčia manyti, kad „senieji“ konservatoriai nėra visiškai ramūs ir abejingi tam, kaip pastaruoju metu viešojoje erdvėje savo pozicijas sustiprino radikalioji TS-LKD dalis. Jau prieš keletą metų dalis konservatorių abejojo, ar buvo verta vardan potencialiai didesnės rinkėjų dalies jungtis su radikaliais tautininkais ir krikščionimis demokratais. Tie nuogąstavimai nebuvo be pagrindo – ksenofobiški pareiškimai, paaštrėję santykiai su lenkais, „tradicinių vertybių“ gynimas nepaisant net baimės, kad tai nepriimtina dideliai daliai šiuolaikinės visuomenės, o Europoje apskritai kelia nesupratimą – visa tai konservatorių partiją padarė radikalesnę ir net savotiškai įkalintą politinės šizofrenijos dvilypume: ji skelbia apie būtinybę siekti pažangos ir modernumo, bet niekaip neatsikrato didžiulio „tradicinių vertybių“ inkaro.
G. Songailos išmetimas iš partijos gali reikšti ir visos Tautininkų frakcijos atsiskyrimą nuo TS-LKD. Apie tai turėtų būti diskutuojama šį šeštadienį, balandžio 30 d. rengiamoje Tautininkų frakcijos konferencijoje. Jei tautininkai nuspręstų pasitraukti iš TS-LKD, tai gali smarkiai sumažinti radikalųjį konservatorių sparną ir leisti nuosekliau kurti modernios partijos viziją.
