Ryčio Daukanto iliustr.
Per dvidešimt laisvės metų Lietuvoje nesyk ir gal net iki nuobodumo kalbėta apie tai, kad laisvosios rinkos ūkyje ir laisvų piliečių visuomenėje kone viskas tampa ginčų, teisingesnių sprendimų ir vertingesnės kūrinijos ieškojimo dalyku. Jei tarsime, kad naujasis postmodernus kapitalizmas turi gerų bruožų, tai pirmiausia reikėtų paminėti būtent konkurenciją pagrindinėse veiklos srityse, kuriose niekas nežino visko ir niekas nežino vienintelio teisingo atsakymo. Lietuvos ūkio gyvenime laisvosios rinkos ekonomikos idėjos užvaldė net socialdemokratus (nors tarp idėjos ir tikrovės dar matyti didelė properša), o švietimo ir aukštojo mokslo srityje valstybės, tiksliau valdininkijos, diktatas sugundė net liberalus. Ten, kur turi būti ugdoma laisva ir išradinga asmenybė, grįžta vienos tiesos, vieno galios centro ir autoriteto miražai, it sovietai dar nebūtų išėję, o stachanovietiški valdžios inžinieriai ir visažinių vaidmenį pasirenkantys biurokratai dar nebūtų daugelį sykių savęs diskreditavę.
Gal dėl to per tuos du laisvės dešimtmečius lietuviai anaiptol neišmoko padoriai konkuruoti. Niekas neatpratino nuo nesąžiningo varžymosi potraukio, nuo nusirašinėjimo mokyklose ir universitetuose, nuo karjeros siekimo klastos, neišmokė pamatuotai rizikuoti ir prisiimti atsakomybę už asmeniškai padarytą nesėkmingą sprendimą, neišugdė kritiško savianalizės būdo ir gautos kritikos žodžio vertinimo, galų gale neliko ir nepriklausomo skonio, kuriam augti sąlygos pasidarė nepalankios dėl visai nustekentos laisvos ir geranoriškos recenzijos kultūros. Viskas susiję, pasakytų koks nors marksistas.
Galima tarti, kad konkuravimo įpročiai darėsi švelnesni tik tam tikrose ūkio šakose, kuriose rinkos dalyvių skaičius buvo didelis, o nuovoka ir supratimas pakankamai aukšto lygio. Kiekybė ir kritinė minimali masė yra svarbus dalykas. Ką šiandien gali nuveikti reklamos meistrai lietuvių duonos valgytojų aplinkoje? Nedaug. Lietuviai atskiria gerą duoną nuo prastos, ir joks reklamos užsakovas jų skoniu labai manipuliuoti negali. Tikėtina, kad ir duonos kepėjas pagarbiau žiūri į jos valgytojus ir į savo amatą. Tad konkurencija skatina rūpintis kokybe, o ne apgaule nugalėti konkurentą.
Visai kitaip situacija klostėsi mokslo, o ypač meno kūrinijos erdvėje, kurioje dėl skonio nesiginčijama jau pagal apibrėžimą. Juk nelengva pasakyti, kas yra kas menuose. Čia net valdžios žmonės, net Vilkaičio lygio ministrai viešai nedrįstų sakyti, kad tas ar anas yra tikrai didis menininkas, tas ar anas vertas premijos ar stipendijos. Čia valdžios galias ir savivalę reikia pridengti kokių nors tarybų sprendimais. Konkurencijos regimybę reikia suvaidinti. Tada ir tampa įmanoma laisvos Lietuvos kultūros ministrui protinti nuo sostinės nutolusius bibliotekų darbuotojus ir skaitytojus, kad privalu imtis senų knygų, nes naujoms pinigų nėra. Ir čia pat skirti šimtus tūkstančių istoriniams Vilniaus dvaro tinklalapiams imituoti.
O gal ir čia gali užsimegzti rinkos intriga? Gal televiziniai šokių, chorų, muzikavimo konkursai bent iš dalies gali atsakyti į panašų klausimą? Daugiau nei neįtikėtina. Šis kelias tik padeda suvokti masinio skonio bruožus ir nieko daugiau. „Triumfo arka“ visų pirma yra bandymas piršte įpiršti minios skonį ir tik iš dalies vaidina tos minios skonio ugdymo funkciją.
Pirmiausia dėl daugumos tų, kurie prieš ekranus vaidina viešus ekspertus, elgesio, dėl pasidavimo blogiausiems režisūriniams televizijų triukams, kai naudojamos turgaus skandalų priemonės. Ir dar: ar galime įsivaizduoti subtilesnius dailės kūrinius, išstatytus televizijos konkursuose? Šito net LRT nesiimtų. Tad paprasti rinkos santykiai mene beveik negalioja arba galioja labai nevienodai. Konkurencijos kultūra lietuvių meno aplinkoje plėtojasi itin chaotiškai, pasmerkdama save smulkių intrigų, tendencingo protekcionizmo, „pokiliminės“ ar užstalės komunikacijos santykiams. Šiandien geri menininkai, žymiausi kūrėjai yra tie, kuriems skiriama didžiausia parama ir premijos. Tiek tos konkurencijos ir rinkos kultūros. O rezultatas akivaizdus: neturtingos šalies resursai eikvojami itin nevaisingai.
Akivaizdu, kad nepriklausomos kritikos ir skaidrios viešosios erdvės (ypač žiniasklaidos) šviečiamasis pobūdis labai daug lemia. Meninis skonis yra itin lėtai augantis daigas, o šioje srityje jokių revoliucijų ir jokių reformų neįvyko. Iš sovietmečio lietuvių paveldėta siaurai specializuota meno edukacija toliau ugdo menininkus be solidaus universitetinio akiračio, o kiti siaurų specialistų kalvių auklėtiniai su menine veikla susiduria nebent per klaidą. Nesiseka nutolti nuo laikų, kuomet valdžia paskelbdavo, kas yra nusipelnęs ir labai nusipelnęs artistas, kas kokios nors premijos laureatas. Tada „aptemdyta“ publika žinodavo, katram labiau ploti, kieno paveikslo ieškoti renkant jubiliejines dovanas. Masinio žiūrovo, klausytojo ar dailės vartotojo skonis šiandien nesukuria emocinio klimato, kuris būtų palankus meno įvairovei, kokybei, prasmingumui stiprėti. Lieka ekspertai ir vertintojai.
Deja, pasiklausęs televizinių komisijų plepalų dažniausiai pasigaili įjungęs televizorių. Patys meno žmonės, kartais net neblogai giedoję scenose, savo mintimis ir žodžiais puikiai iliustruoja, kaip žemai gali pulti meno reiškinių aiškinimas. Nuolat kamuoja klausimas: kur profesionali lietuvių kritika ir kritikai? Dygiausias atsakymas: ji yra toli nuo viešumos akių. Ten, kur rašomos ir skaitomos rekomendacijos svetimus pinigus skirstančioms taryboms. O kas nuolat sėdi tarybose, kas tie nuolatiniai tarybiniai žmonės, apie tai jau nesyk teko rašyti.
Kaip konkuruoja lietuvių menininkai ir publikos skoniai, iš televizijų nesužinosime. Yra gyvenančių iš savo meno, bet argi tai menas – pajuokaus dažnas kūrėjas. Ramios, nepaperkamos kritikos nebuvimas, įprotis proteguoti draugus ir peikti draugų priešus ir konkurentus jau tapo visuotiniu pomėgiu. Bet išėjus iš uždarų studijų ir saloninių ratelių turėtų būti aiškiau įžvelgiama, kad toks klimatas yra ne kas kita, bet meškos paslauga patiems kūrėjams. Ypač tiems, kurie nesuspėjo suprasti, kad konkurencija domintis kitais, konkurencija bendradarbiaujant yra davusi pačių kilniausių vaisių.
