Saulė atrodo toks savaime suprantamas žodis, kad retai susimąstome, kas jį sugalvojo ir kodėl mūsų žvaigždė gavo būtent tokį pavadinimą.
Tačiau vieno žmogaus, kuris būtų „pakrikštijęs“ Saulę, nėra. Šis vardas atsirado gerokai anksčiau už šiuolaikinę astronomiją ir buvo perduodamas iš kartos į kartą.
Kitaip nei daugelio vėliau atrastų planetų, asteroidų ar žvaigždžių, Saulės pavadinimo nepatvirtino jokia mokslininkų komisija.
Žmonės ją stebėjo, garbino ir vadino savo kalbomis tūkstančius metų iki tol, kol suprato, kad tai yra žvaigždė, aplink kurią skrieja Žemė.
Vienas seniausių lietuvių kalbos žodžių
Lietuviškas žodis saulė yra labai senas. Jo atitikmenų yra kitose baltų kalbose: latviškai sakoma saule, o senovės prūsų kalboje taip pat buvo vartojama forma saule. Kalbininkai šiuos žodžius kildina iš bendro baltų prokalbės pavadinimo.
Dar senesnių giminingų formų aptinkama daugelyje indoeuropiečių kalbų. Lotynų kalboje Saulė vadinta sol, senovės graikų – hēlios, o gotų kalboje vartotas žodis sauil. Nors šie pavadinimai šiandien skamba gana skirtingai, kalbininkai juos sieja su labai sena indoeuropietiška šaknimi, žymėjusia Saulę.
Tai reiškia, kad lietuviškas žodis nėra išverstas ar pasiskolintas iš lotynų, graikų ar slavų kalbų. Tai savitas baltų kalbų paveldas, išlaikęs itin seną žodžio formą.
Saulė buvo ne tik dangaus kūnas
Senovės baltams Saulė buvo ne vien šviesos ir šilumos šaltinis. Ji buvo įsivaizduojama kaip gyva, suasmeninta būtybė ir viena svarbiausių dievybių. Kalbininkas Vytautas Mažiulis pažymėjo, kad jau baltų ir net ankstesnėse prokalbėse tas pats žodis galėjo reikšti ir dangaus šviesulį, ir deivę Saulę.
Tokį požiūrį primena lietuvių tautosaka: Saulė joje keliauja dangumi, augina dukras, pyksta, liūdi ar padeda žmonėms. Dėl to jos pavadinimas lietuvių kultūroje išliko ne tik kaip astronominis terminas, bet ir kaip moteriškas vardas.
Kodėl mokslininkai Saulės nepervadino?
Kai astronomai suprato, kad Saulė yra viena iš daugybės žvaigždžių, naujo pavadinimo jai neprireikė. Pasikeitė ne pats žodis, o žmonių supratimas apie juo vadinamą objektą.
Panašiai nutiko ir su kitais senais pavadinimais. Žmonės banginius vadino banginiais dar nežinodami, kad jie yra žinduoliai, o ne žuvys. Moksliniai atradimai patikslino šių objektų prigimtį, tačiau senieji vardai liko.
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne Saulė apibrėžiama kaip dangaus kūnas, aplink kurį skrieja Žemė ir kitos planetos. Astronomiškai tiksliau būtų sakyti, kad Saulė yra žvaigždė, sudaranti Saulės sistemos centrą.
Iš kur atsirado žodžiai „helis“ ir „heliocentrinis“?
Nors kasdien vartojame lietuvišką žodį Saulė, mokslo terminijoje gausu graikiškų ir lotyniškų šaknų. Iš graikų kalbos žodžio hēlios kilo tokie terminai kaip heliocentrinė sistema, heliosfera ar heliografija. Lotyniškas žodis sol išliko tarptautiniuose žodžiuose, susijusiuose su Saulės energija ar Saulės sistema.
Su graikišku Saulės pavadinimu susijęs ir cheminio elemento helio vardas. 1868 metais, tiriant Saulės spektrą per visišką užtemimą, buvo pastebėta iki tol nežinoma geltona spektro linija. Vėliau nustatyta, kad ją skleidžia naujas elementas, pavadintas helio vardu pagal graikų Saulės dievą Heliją. Žemėje šis elementas buvo patvirtintas tik 1895 metais.
Vieno „tikrojo“ Saulės vardo nėra
Kartais teigiama, kad tikrasis mūsų žvaigždės vardas yra Sol arba Helios. Tačiau tai nėra slapti ar oficialesni pavadinimai – tiesiog lotyniškas ir graikiškas žodžiai, reiškiantys Saulę. Lietuviams ji yra Saulė, anglams – Sun, vokiečiams – Sonne, latviams – Saule.
Taigi Saulė vadinama Saule ne todėl, kad tokį vardą jai parinko astronomai. Šis žodis atkeliavo iš labai senų laikų, kai žmonės dar nežinojo nei apie branduolines reakcijas, nei apie Saulės sistemos sandarą. Keitėsi mūsų žinios apie žvaigždę, tačiau jos senasis vardas išliko.
