Ryte pasaulis atrodo kitaip, ir tai nėra vien gyvenimiška išmintis.
Didelis Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, paremtas beveik milijonu stebėjimų, patvirtino, kad žmonės iš tiesų rytais jaučiasi geriau, o artėjant vidurnakčiui jų psichinė savijauta prastėja.
Šis poveikis nėra ryškus, tačiau jis stabilus, ir jį lemia ne vien biologiniai veiksniai.
Rytais žmonės jaučiasi laimingesni nei naktį
Britų mokslininkai išanalizavo daugiau kaip 49 000 suaugusių Anglijos gyventojų duomenis, surinktus vykdant plataus masto socialinį tyrimą nuo 2020 m. kovo iki 2022 m. kovo.
Per dvejus metus dalyviai užpildė beveik milijoną anketų – vidutiniškai kiekvienas atsakė apie 18,5 karto.
Tyrėjai vertino šešis rodiklius: depresijos simptomus, nerimo simptomus, laimės pojūtį, pasitenkinimą gyvenimu, gyvenimo prasmingumo jausmą ir vienišumą. Tai svarbu, nes psichinė sveikata nėra vien paprasta skalė.
Žmogus gali tuo pat metu jausti nerimą, bet būti patenkintas gyvenimu. Arba būti vienišas, tačiau nesijausti prislėgtas.
Rezultatai buvo nuoseklūs: žmonės, pildę anketas ryte, nurodė mažiausią depresijos, nerimo ir vienišumo lygį, taip pat didžiausią laimės, pasitenkinimo ir gyvenimo prasmės pojūtį. Artėjant vidurnakčiui situacija pastebimai blogėjo.
Tyrimas buvo paskelbtas žurnale BMJ Mental Health.
Ryto ir vakaro savijautos skirtumas
Skirtumas tarp ankstyvo ryto ir vidurnakčio statistiškai buvo nedidelis, tačiau stabilus.
Depresijos ir nerimo simptomų skirtumas sudarė apie 10 proc. standartinio nuokrypio, o gerovės rodiklių – apie 15 proc.
Tai ne dramatiškas lūžis, o veikiau tylus poslinkis, tačiau jis išliko net ir tada, kai tyrėjai pakoregavo duomenis pagal amžių, lytį, etninę kilmę, išsilavinimo lygį ir diagnozuotų ligų buvimą.
Svarbi detalė: pradinė imtis buvo netolygi – 76,5 proc. sudarė moterys, 68 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, o etninėms mažumoms priklausė tik 6 proc. dalyvių.
Todėl mokslininkai persvėrė duomenis, kad jie geriau atspindėtų realią Anglijos gyventojų sudėtį. Net ir po šios korekcijos paros savijautos blogėjimo modelis išliko stabilus.
Šeši rodikliai elgėsi nevienodai.
Laimė ir pasitenkinimas gyvenimu palaipsniui mažėjo artėjant vidurnakčiui.
Gyvenimo prasmingumo jausmas pasižymėjo ryškiausiu dienos svyravimu: ryte jis buvo didžiausias, dienos viduryje mažėjo, vakare šiek tiek atsistatydavo, o prieš vidurnaktį staigiai smukdavo.
Tuo tarpu vienišumo jausmas beveik nesikeitė nei per dieną, nei priklausomai nuo savaitės dienos. Autoriai mano, kad vienišumas labiau primena stabilią asmenybės savybę, o ne trumpalaikę emocinę būseną.
Pirmadienis nėra sunkiausia savaitės diena
Biurų folklore pirmadienis dažnai laikomas sunkiausia savaitės diena. Tačiau tyrimo duomenys parodė kitokį vaizdą.
Laimės, pasitenkinimo gyvenimu ir jo prasmingumo rodikliai pirmadieniais ir penktadieniais buvo šiek tiek aukštesni nei sekmadieniais.
Tuo tarpu depresijos simptomai dažniau sustiprėdavo trečiadieniais ir ketvirtadieniais. Nerimo lygis buvo padidėjęs beveik kiekvieną dieną, išskyrus penktadienį.
Tačiau įdomiausias savaitės dienų poveikis buvo ne tai, kuri diena „blogiausia“, o tai, kaip apskritai kinta savijauta per dieną.
Savaitgaliais laimė ir pasitenkinimas gyvenimu stipriai svyravo: pikas ryte, nuosmukis per pietus, pakilimas vakare ir vėl kritimas iki vidurnakčio.
Darbo dienomis ši kreivė buvo lygesnė – darbo ritmas, pareigos ir tvarkaraštis tarsi sušvelnina emocinius svyravimus.
Apskritai savaitės diena savijautą veikė daug silpniau nei paros metas ir metų laikas.
Metų laikų įtaka nuotaikai
Sezoninis poveikis nuotaikai pasirodė stipresnis nei savaitės dienų įtaka.
Palyginti su žiema, pavasarį, vasarą ir rudenį žmonės rečiau jautė nerimą, depresiją ir vienišumą, dažniau jautėsi laimingi ir labiau patenkinti gyvenimu.
Geriausiai žmonės jautėsi vasarą – pagal visus šešis rodiklius.
Tai dera su seniai žinomu sezoninio afektinio sutrikimo reiškiniu – žiemos depresijos forma, susijusia su trumpėjančia dienos šviesa.
Tačiau čia svarbi detalė: sezonas nepakeitė paros savijautos modelio.
Rytas vis tiek buvo geresnis už naktį – tiek žiemą, tiek vasarą.
Jei viską lemtų tik dienos šviesos trukmė, skirtumas tarp ryto ir nakties turėtų stipriai keistis priklausomai nuo sezono.
Tačiau taip nenutiko. Tai leidžia manyti, kad už psichinės būsenos dienos ritmo slypi daugiau nei vien šviesos kiekis.
Biologinio laikrodžio ir kortizolio vaidmuo
Akivaizdžiausias paaiškinimas – cirkadiniai ritmai, vidinis organizmo biologinis laikrodis. Jie reguliuoja ne tik miegą ir budrumą, bet ir hormonų išsiskyrimą, kūno temperatūrą, uždegiminius procesus ir net nuotaiką.
Kortizolis – hormonas, dalyvaujantis streso, energijos ir motyvacijos reguliavime – didžiausią koncentraciją pasiekia ryte (apie 7–8 val.), o iki vidurnakčio sumažėja iki minimumo.
Rytinis kortizolio šuolis padeda organizmui mobilizuotis: didina budrumą, suteikia energijos ir paruošia dienos krūviui. Vakare kortizolio lygis mažėja, užleisdamas vietą melatoninui – miego hormonui.
Tačiau biologija – tik pusė istorijos.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad fiziologiniai procesai neskiria trečiadienio nuo sekmadienio, tačiau paros savijautos modeliai darbo dienomis ir savaitgaliais vis tiek skiriasi.
Vadinasi, nuotaiką veikia ir socialiniai veiksniai: dienotvarkė, veiklos pobūdis, bendravimas.
Kitaip tariant, biologinis laikrodis nustato pagrindinį ritmą, o darbo grafikas, pareigos ir socialinis gyvenimas pakoreguoja jo formą.
Kaip pandemija paveikė mūsų psichiką
Tai buvo stebimasis tyrimas, todėl jis negali nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio. Gali būti, kad paros metas iš tiesų veikia savijautą.
Tačiau gali būti ir priešingai: žmonės, kurie rytais jaučiasi geriau, tiesiog dažniau pildo anketas būtent tuo metu, o tie, kuriems sunkiau, apklausą atideda vėlyvam vakarui.
Be to, visi duomenys buvo surinkti per COVID-19 pandemiją – karantinų, baimės, izoliacijos ir įprasto gyvenimo ritmo sutrikimų laikotarpiu. Dalyvių psichinė sveikata nuo 2020 iki 2022 metų nuosekliai gerėjo, ir tai nestebina – pirmieji pandemijos metai buvo sunkiausi.
Tyrime taip pat nebuvo vertinami miego ciklai, gyvenamosios vietos platuma ir oro sąlygos – visi šie veiksniai taip pat gali turėti įtakos savijautai.
Patys autoriai ragina tyrimą pakartoti įprastomis sąlygomis, kad rezultatai būtų patvirtinti.
Ką praktikoje reiškia naktinis pesimizmas
Lengviausia išvada būtų tokia: tiesiog eik miegoti – ryte bus lengviau. Ir dažnai tai iš tiesų veikia, nes miegas mažina emocinį reaktyvumą, atkuria pažintinius išteklius, o rytinė šviesa padeda sinchronizuoti biologinį laikrodį.
Tačiau tyrimas nesuponuoja, kad psichinė sveikata išsprendžiama patarimu „išsimiegok ir viskas praeis“.
Depresija, nerimas ir vienišumas neišnyksta su aušra.
Daugelis žmonių pabunda su tomis pačiomis skolomis, diagnozėmis, konfliktais ir netektimis, su kuriomis užmigo.
Svarbiausia išvada yra subtilesnė ir naudingesnė: psichinis skausmas turi savo ritmą. Vidurnaktis – metas, kai viskas jaučiama aštriau.
Savaitės vidurys ir žiema prideda papildomos naštos.
Tyrimo autoriai tiesiai nurodo, kad į tai verta atsižvelgti planuojant psichologinės pagalbos paslaugas, pavyzdžiui, užtikrinant stipresnę pagalbą nakties metu.
Paros svyravimų supratimas taip pat padeda suvokti, kada pagalbos labiausiai reikia ir kada svarbu nepriimti naktinio beviltiškumo kaip galutinio nuosprendžio.
Jei vidurnaktį viskas atrodo nebepakeliama, verta prisiminti: iš dalies tai – jūsų biologinis laikrodis. Rytas neišspręs visų problemų, tačiau smegenys į jas pažvelgs iš kitos pusės.
