Filme „Moteris sulaužyta nosimi“ su humoru pasakojami rimti dalykai.
Šešioliktojo „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ – du filmai, sulaukę ypatingo žiūrovų dėmesio. Abu pasakoja istorijas iš Balkanų – regiono, apie kurį vis dar mažai žinome, bet kuris traukia kaip magnetas.
Žaismingiausiame konkursinės programos filme „Moteris sulaužyta nosimi“ atpažinsite Emiro Kusturicos komedijos „Morčius arba Katytė juoda, o katinas baltas“ aktorę Branką Katič ir vieną talentingiausių šiandienos bosnių aktorių Nebojšą Glokovacą, filme vaidinantį geraširdį taksistą. Novi Sado ir Karlovy Varų kino festivaliuose debiutavusi serbų režisieriaus Srdjano Koljevičiaus komiška drama 2010 m. spalį pelnė Ciuricho kino festivalio svarbiausią prizą – „Auksinę akį“.
Tais pačiais metais Berlyne „Auksinį lokį“ „nukovusi“ režisierė Jasmila Zbanič filme „Pakeliui“ pasakoja apie religinio neigiamą fundamentalizmo įtaką žmonių santykiams, planuojamoms vedyboms ir ateities perspektyvoms. Jausmingą bosnių musulmonę, kuri priešinasi religinės bendruomenės bandymams sugriauti jos meilę, įkūnijo Europos kino meno akademijos apdvovanojimą už geriausią vaidybą pelniusi Kroatijos Nacionalinio teatro aktorė Zrinka Cvitešič.
Šių filmų peržiūros susilaukė ne tik didelio žiūrovų antplūdžio sosstinės kino salėse, bet ir garsiai reiškiamų simpatijų po seansų. Štai vienas filmo „Moteris sulaužyta nosimi“ žiūrovas dėkojo režisieriui S. Koljevičiui už gerą humoro dozę, kitas – festivalyje viešinčiai Z. Cvitešič – už nuoširdžią ir įtikinamą vaidybą perteikiant dramatiškus santykius.
Kodėl mus taip traukia Balkanų personažai ir jų pasakojamos istorijos? Atsakymą padėjo rasti pusdienis, praleistas su dviem jau minėtais pašnekovais – kroatų aktore Z. Cvitešič ir serbų režisieriumi S. Koljevičiumi. Susipažinę Vilniuje per pristatymą, skirtą konkursinei programai, tarpusavyje jie bendravo taip, lyg būtų seni geri bičiuliai. Bandžiau įsivaizduoti panašų scenarijų Vakarų pasaulyje, tačiau greitai teko nuleisti rankas. Žinau, kad Paryžiuje greičiau būsi paklaustas, kokiame miesto rajone gyveni, suprask, kokiam visuomenės sluoksniui priklausai. Atrodo, kad tų nesuvaidintų santykių, to kasdienio nuoširdumo ir paprastumo alksta kino žiūrovai ne tik Lietuvoje, bet ir ten, Vakaruose, kur ne tik Balkanų filmai, bet ir apskritai balkaniška kultūra jau kuris laikas „ant bangos“.
Balkanai visuoment buvo tarp dviejų, Vakarų ir Rytų pasaulių, todėl šio regiono žmonių kultūrai būdingas sugebėjimas perimti tai, kas būtų pavadinta europietiškomis vertybėmis, kartu išlaikant ir tai, kas yra sava ir nekito per amžius. S. Koljevičius, paklaustas, ar tai ir yra Balkanų kino variklis, vietoj tiesaus atsakymo papasakoja anekdotinę situaciją. Berlyne atsiimant „Auksinę akį“ vokiečiai serbų režisieriaus klausė, kodėl jo filmo herojai tokie autodestruktyvūs, supraskit, kodėl jie tiek daug rūko, nors žino, kad taip save žudo. Kiekvienam, pasisvečiavusiam Balkanuose (Serbijoje, Bosnijoje ar gerokai europietiškesnėje Kroatijoje) toks klausimas net nebekyla.
Serbų režisierius pasakoja Vakaruose sulaukęs ir pastabų apie filmo personažų skleidžiamą agresiją. „Moteryje sulaužyta nosimi“ yra scena, kurioje filmo pagrindinį herojų vaidinantis N. Glokovacas po prašymo įpilti išgerti išsitraukia pistoletą ir mandagiai atsako, kad neturi. S. Koljevičius nusijuokia sakydamas, kad palyginti su tuo, kokia agresija vyko per karą, tai tik nekalti žaidimėliai.
Karas iš tiesų yra pats ryškiausias ir „Moters sulaužyta nosimi“, ir „Pakeliui“ motyvas. Galbūt filmo režisieriai tiesiogiai apie jį nekalba, tačiau simboliai, atskiros frazės ar tam tikri režisūriniai užmanymai tai parodo. S. Koljevičiaus teigimu, negalima ir nereikia neigti to, kas įvyko, bet svarbiausia visuomet eiti tik į priekį. Gal todėl dramatiškus biografinius filmus apie karą pamažu keičia tragikomedijos, kuriose po stipria humoro doze slypi rimti dalykai.
Karas žmones Balkanuose ne tik užgrūdino, bet ir privertė įsisąmoninti, kokiomis vertybėmis gyvenime reikia vadovautis tuomet, kai jis prieš pusantro dešimtmečio jau pasibaigęs. „Mes iš tiesų patys stebimės, kaip ir iš ko pragyvename“, – pastebi S. Koljevičius. Atrodytų, pragyvenimo lygis toks neaukštas, tačiau kavinės pilnos cigaretę traukiančių ir kavą gurkšnojančių žmonių, o vakarais miestų gatvės pilnos ne tik savaitgaliais.
Gyvenimas verda, o žmonės šypsosi – visa tai akivaizdu „Kino pavasario“ kino juostuose, importuotose iš Balkanų. Sunkus regiono likimas – nuolat būti tarp kažko ir nuolatinė konfliktų baimė žmones užgrūdina, todėl Balkanų režisierių kino filmuose herojai džiaugiasi net ir neturėdami nieko.
Kroatų aktorė Z. Cvitešič sutinka, kad Vakaruose bendravimas iš tiesų kitoks, nei Balkanuose. Atvirą, optimistinę filmo „Pakeliui“ heroję suvaidinusi aktorė ir gyvenime – tokia pat nuoširdi ir paprasta. Panašu, kad neholivudinis Balkanų kino aktorių bei režisierių atvirumas ir susilaukia tokios pozityvios žiūrovų reakcijos bei asmeninių padėkų.
