Kartą savo bičiulio paklausiau, ar jis įsivaizduoja savo namus, kuriuose yra meno kūrinių? Klausimas buvo logiškas, nes puikiai žinojau, kad jo buto sienas tepuošia vienas tapybos darbas.
Bičiulis, kiek pamąstęs, atsakė, kad taip, įsivaizduoja. „O kokie šie įsivaizduojami darbai yra? Tapyba, skulptūra, grafika? Kokio žanro? Kokio stiliaus? Kokio formato?“ – įkyriai klausinėjau toliau. Po pusvalandžio aktyvaus svarstymo gavau atsakymą: mano pašnekovas savo būsto kambariuose matytų penkis abstrakčios tapybos paveikslus – tris žinomų Lietuvos autorių ir du nutapytus užsienyje, tris fotografijas, iš jų dvi šiuolaikines ir vieną seną, geriausiai – Antano Sutkaus, didelį prieškarinį plakatą, reklamuojantį keliones traukiniu, anglišką arba prancūzišką, ir sovietmečiu pieštą, akvarele paspalvintą architektūrinį eskizą. „Ir dar labai norėčiau videoinstaliacijos, bet būtų sunku įtikinti namiškius“, – užbaigė sąrašą būsimas meno mėgėjas.
Mano bičiulis nežinojo, kad mes ne tik šnekučiavomės. Aš dar ir tyriau – norėjau išsiaiškinti, kokie gi gali būti meną perkantys meno mėgėjai Lietuvoje. Arba bent Vilniuje.
Būtent jie, mėgėjai, – ne meno investuotojai ir kolekcininkai – yra pagrindinis meno rinkos segmentas. 2011 m. pasaulio dailės aukcionai sugeneravo 11 mlrd. JAV dolerių apyvartą. Aukcioninė apyvarta yra skaidriausia ir lengviausiai suskaičiuojama – dabar net mažiausi varžytuvių namai savo tinklalapiuose pateikia įvykusių aukcionų rezultatus. Visi kiti rinkos dalyviai – galerijos, privatūs prekiautojai ar patys menininkai tokių skaičių nerodo. Vieninteliai papildomi skaičiai išdygsta per meno muges, kai kai kurios galerijos pasigiria sėkmingu pardavimu. Visi kiti duomenys yra tik numanomi. Žinovai teigia, kad nematomoji rinkos dalis yra keturis kartus didesnė už aukcioninę, taigi 2011-aisiais meno nupirkta už 44 mlrd. JAV dolerių. Pjaustome skaičius toliau. Aukcioninės prekybos duomenys gauti išnagrinėjus 6,3 mln. įvykusių sandorių. Iš šio skaičiaus pati mažiausia dalis buvo skirta investiciniams pirkiniams – kūriniams nuo vieno iki šimto milijonų JAV dolerių vertės. Tokių praėjusiais metais nupirkta už 2 mlrd. JAV dolerių. Dar tiek pat menui išleido kolekcininkai. Juos investuotojais galima vadinti su tam tikromis išlygomis – kolekcininkai privalo galvoti apie savo trofėjų likvidumą, nes kolekcijos kokybė priklauso nuo galimybės nesudėtingai parduoti mažiau reikalingus elementus šitaip gaunant lėšų naujiems pirkiniams. Atmetus investicinius ir kolekcinius pirkinius – tokių 2011-aisiais būta 300 000, lieka įdomiausi skaičiai – 6 mln. aukcioninių įrašų, kurių bendra suma – 7 mlrd. JAV dolerių. Didiname šiuos skaičius iki visos meno rinkos rodmenų – 24 mln. pirkinių per metus už 28 mlrd. JAV dolerių.
Vidutinė pirkinio kaina – šiek tiek daugiau nei tūkstantis dolerių. Žinant, kad populiariose meno mugėse, neelitiniuose antikvariatuose ir tokiose pačiose galerijose meno kūrinių kainos gerokai mažesnės nei tūkstantis dolerių, pirkinių kiekį galima drąsiai keturgubinti – iki 100 mln. per metus. Belieka padaryti paskutinį spekuliatyvų veiksmą – nutariame, kad vienas pirkinys skirtas vienam namų ūkiui, kuriame gyvena keturi žmonės. Šitaip paaiškėja, kad nauju ir nebrangiu kūriniu kiekvienais metais apsidžiaugia beveik pusė milijardo žmonių, arba – visa Vakarų pasaulio vidurinė klasė.
Vidurinė klasė mėgsta meną. Ir perka jo daugiausia. O kaip Lietuvoje? Sunkiausias dalykas – nustatyti, kas atitinka lietuviškos vidurinės klasės imtį. Diskutuojama apie tokios klasės simbolinius, išsilavinimo ar nuosavybės statusus. Vienoje tokių diskusijų nutarta, kad geriausias rodiklis yra pajamos. Po dar ilgesnių ginčų išsilukšteno hipotetinės vidurinės klasės galimos mėnesio pajamos – 8 000 litų vienam namų ūkiui po mokesčių. Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad tokių yra apie 3 proc. dirbančiųjų šalies ūkyje, arba maždaug 20 tūkst. žmonių.
Jei mūsų vidurinieji sektų savo klasės draugų pavyzdžiu ir kiekvienais metais nusipirktų meno kūrinių už tą pačią sumą – maždaug 700 litų, Lietuvos meno rinkos dydis turėtų būti 14 mln. litų. Bet taip nėra. Tenka daryti atvirkštinį skaičiavimą: Vilniaus aukciono 2011 m. apyvarta buvo 720 tūkst. litų. Pagal pasaulinę analogiją galima teigti, kad bendra Lietuvos meno rinka yra keturis kartus didesnė – beveik trys milijonai litų. Štai ir pagrindinis klausimas – kur dingo vienuolika milijonų? Kodėl jie vis dar neišleisti?
Mano bičiulis yra tipiškas įsivaizduojamas meno mėgėjas. Jis ir yra vienas iš tų negausių dvidešimties tūkstančių, kuriuos formaliai galima vadinti vidurine klase. Ir jis turi vieną paveikslą, kurį nusipirko – tiksliai pagal formulę – už 700 litų. Kai jau aptarėme jo būsimą paveikslų rinkinį, paklausiau – kodėl viso to nenusiperki? Juk ir noras, ir galimybė yra? „Trukdo deficitas ir deficito trūkumas. Aš negaliu lengvai nusipirkti to, ko noriu, ir nepasitikiu pasiūla, kurią galiu nusipirkti lengvai“, – atsakė mano draugas, vienu gurkšniu sudorodamas kavos likučius.
