Sprendžiamos tik psichologinės problemos
Kodavimas – psichoterapinės įtaigos metodas. Jis oficialiai įteisintas medicinoje. To metodo pradininkas – žymus Rusijos gydytojas Aleksandras Dovženka. Tuometėje Sovietų Sąjungoje jis buvo pradėtas taikyti nuo 1985 m. gydant alkoholizmą. Šis gydymo būdas tobulėjo ir pagal jį dabar padedama žmonėms atsikratyti daugelio žalingų įpročių. Vienas iš jų – nesaikingas valgymas.
Kai reikia atsikratyti antsvorio, dažniausiai taikoma psichokorekcija. Yra dvi metodikos: įtaiga ir kodavimas. Bet prieš taikant bet kurią iš jų reikia įsitikinti, kad apetitas padidėjo dėl psichologinių problemų, o ne dėl kokios nors ligos. Todėl kvalifikuotas psichoterapeutas būtinai pareikalaus, kad pacientas atneštų pažymą apie sveikatą. Jei specialistas to neprašo, gydytis neverta: aišku, kad jį domina tik pinigai, o ne besikreipiančiojo sveikata.
Taikant įtaigą remiamasi žmogaus valia – jam reikia tik šiek tiek padėti, kad pats sugebėtų nugalėti savo žalingus įpročius. Psichoterapeuto uždavinys – supažindinti pacientą su maisto produktų savybėmis, pasiekti, kad jis atsisakytų nesveikų ar per daug kaloringų patiekalų. Tad specialistas individualiai ar grupelei pacientų vaizdingai, įtaigiai ir argumentuotai pasakoja apie vienų produktų žalą, o kitų naudą. Po kelių seansų klausytojai turi pamėgti tai, kas naudinga jų organizmui, ir neapkęsti to, kas kenkia. Be to, specialistas išmokys džiaugtis dėl kiekvieno atsikratyto kilogramo, dėl pagražėjusios figūros.
Sužadinamos negatyvios emocijos
Kodavimo metodą pripažįsta ne visi specialistai. Jie tvirtina, kad koduojant remiamasi ne pozityviomis (kaip taikant įtaigą), o negatyviomis paciento emocijomis.
Kad ir toks pavyzdys. Michailo Bulgakovo romane “Meistras ir Margarita” yra epizodas, kai įnešamas garuojantis puodas, o “jame, pačiuose karštų barščių tirščiuose, guli tai, kas visų skaniausia pasaulyje, – tuščiaviduris kaulas su čiulpais”. Perskaičius šiuos žodžius ne vienam nutįsta seilė. O kaip tą patiekalą apibūdintų taikantis kodavimo metodą specialistas? “Lavonų ekstraktas”, – pasakytų. Neblogas būdas nuslopinti apetitą! Jeigu taip ir reguliariai būtų kalama pacientams, jie tikrai pasibjaurėtų maistu.
Kodavimas, savaime aišku, negali būti be hipnozės. Jos padedama pasąmonė tarsi užprogramuoja, kad nereikia valgyti riebaus, saldaus, sūraus maisto, o vakarieniauti būtina ne vėliau kaip 18 val. Jei būtų pamėginta nesilaikyti šios “programos”, užkoduotajam prieš akis iškiltų vaizdas, kad jis taip sustorės, jog negalės netgi pasisukęs šonu pralįsti pro duris, kad turės siūdintis specialius drabužius – tokiems nutukėliams parduotuvėse jų nebūna, ir panašūs reginiai. Patyręs “meistras” sugebės užkoduoti taip, kad dėl paslapčiomis suvalgyto kąsnelio torto pacientas nebežinos ko ir griebtis, nes savijauta bus nepakenčiama.
Tai – tik draudimas
Kodavimo metodas turi nemažai blogų savybių ir jų negalima ignoruoti. Didžiausia iš jų – į savo pasąmonę “įleidžiamas” pašalinis asmuo. O pasąmonė – paslaptinga net pačiam žmogui. Ar nesugriaus to itin jautraus mechanizmo svetimas, ar nebus pažeista psichika? Kitas pavojus – gali atsirasti priklausomybė nuo gydytojo, jis pacientui gali tapti savotišku narkotiku: be jo seansų bus nesugebama kontroliuoti savo apetito, rūkymo arba potraukio prie taurelės. Be to, paciento artimiesiems gali kilti sunkumų. Pasirodo, po kodavimo seansų kai kurių žmonių pakinta charakteris ir, aišku, ne į gera.
Daugelis mokslininkų mano: kodavimas problemos neišsprendžia – tai tik draudimas nedaryti to ar kito. Varžomas draudimų žmogus yra tarsi draskomas vidinio konflikto, todėl tampa agresyvesnis. Smulkmenos, kurių anksčiau nė nepastebėjo, jį nervina, tad aplinkiniams būna sunku su tokiu žmogumi sugyventi. Kai kurie gydytojai kodavimą palygina su ramentais. Jie reikalingi koją susilaužiusiajam, bet tik iki tol, kol sugis kaulai.
Pacientui yra pavojus pakliūti į šarlatano rankas. Apgaulę atpažinti galima, jei prieš kodavimą siūloma vartoti kokių nors preparatų – neva tada hipnozė yra veiksmingesnė. Pagal taisykles hipnozė turi būti efektyvi be jokių vaistų.
Žmogus tarsi užprogramuojamas
Daugelis čigonių sugeba hipnotizuoti. Tai irgi savotiškas kodavimas. Jos laikosi užtikrintai, kalba veržliai, žiūri tiesiai į akis ir tarsi programuoja žmogų sutikti su jų pasiūlymais. Iš pradžių čigonės užduoda keletą klausimų, į kuriuos norom nenorom turi atsakyti “taip”. Keletą kartų sutikęs žmogus jau psichologiškai paruoštas paklusti. Jei dar abejojama, pareiškia: “Sutik, nes turėsi daug nemalonumų”. Tai ir yra “čigoniška” hipnozė – žmonės pasirengę bet ką padaryti, kad tik išvengtų nelaimių.
Yra dar vienas psichologinis veikimo būdas – įspėjimas. Įspėjama turint gerų ketinimų. Pasakoma žmogui, kad kas nors neatsitiktų. Paradoksalu, bet tai, žiūrėk, ir atsitinka. Jei tokie žodžiai nebūtų išsprūdę, galbūt viskas būtų kitaip. Kai vaikams sakoma: “Tik pamėginkit nesutvarkyti kambario!” – jie tarsi užprogramuojami būtinai nesutvarkyti. Kad artimieji būtų apsaugoti, reikėtų juos perspėti kitaip. Pavyzdžiui, užuot sakius: “Nevalgyk tiek daug”, reikėtų pasakyti: “Valgyk saikingai”.
Daugelis dietologų mano, kad kodavimas nuo nesaikingo valgymo – spąstai tinginiams. Antsvoris – tai kompleksas sveikatos problemų. Gydymas bus efektyvus tik tada, kai pacientui jis bus parinktas individualiai. O parinkti galima gerai ištyrus sveikatą.
Nemažai psichologų įsitikinę, kad koduotis nuo alkoholizmo kartais būtina, bet tokiomis priemonėmis spręsti antsvorio problemą neleistina. Per daug didelė rizika, nes galima ne tik nesulaukti norimo rezultato, bet dar ir “pabudinti” daugelį kitų ligų. Kišimasis į žmogaus pasąmonę – labai subtilus dalykas.
Parengė L.Žukaitė
