Kultinis „trolių“ klausimas „ko nori mergaitė?“ jau beveik nugulė į užmarštį. Jo vietą po Seimo rinkimų pretenduoja užimti, nors ir neišreikštas taip aiškiai, klausimas „ko nori prezidentė?“
Pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė savo griežtu pareiškimu, jog parems tik tokią koaliciją, kurioje nebus Darbo partijos, sukėlė daug šurmulio. Kai kurie politikos apžvalgininkai suskubo vadinti prezidentę dogmatike, nepripažįstančia realijų. Po trumpo šoko atsigavę socialdemokratų ir Darbo partijos lyderiai toliau tęsė derybas, tik patikino, kad Viktoro Uspaskicho ir Vytauto Gapšio nebus svarbiausiuose Vyriausybės ar Seimo postuose.
Maža to, tarsi užuomina prezidentei buvo paskelbta, kad į koaliciją kviečiama ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Taip keturios partijos gali turėti 86 Seimo vietas. Tai – jau trys penktadaliai Seimo, arba vadinama konstitucinė dauguma, kuri gali ne tik ignoruoti bet kokį prezidentės veto, bet ir esant reikalui – keisti Konstituciją, pavyzdžiui, nustatant kitą teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo tvarką, arba susitelkti balsuojant dėl aukščiausių šalies pareigūnų apkaltos.
Kas nors nesuprato užuominos? D. Grybauskaitė vis sulaukia priekaištų, kad jos kategoriškas elgesys gali kelti abejonių, ar tik ji nepažeidžia Konstitucijos. Tad konstitucinė dauguma reikalinga tik vienam tikslui – turėti užtaisytą ginklą, jei prezidentė nuspręstų pernelyg agresyviai kovoti su būsima Seimo dauguma.
Tačiau kodėl toks triukšmas kilo dėl garsiai pasakytų žodžių, kurie sklandė ore jau po pirmojo rinkimų turo, kuriame pirmavo Darbo partija? Kilęs pasipiktinimas dėl rinkėjų balsų pirkimo, su kuriuo labiausiai buvo siejama Darbo partija, baigėsi tyliu burbuliavimu po vandeniu ir „trolinimu“ virtualiose erdvėse. Pasišaipyti iš Viktoro tapo gero tono ženklu. Tačiau po prezidentės žodžių visi aiktelėjo: Ak! Ji pasakė garsiai tai, ką ne vienas turėjo galvoje, – Darbo partijos lyderiai yra įtariami dėl rimtų nusikaltimų, todėl Lietuvai būtų didelė gėda įsileisti į valdžią šiuos asmenis. Prezidentė tik pasakė viską iki galo: naivu tikėtis, kad partija, kuriai vadovauja žmonės be skrupulų, pati būtų skaidrumo ir sąžiningumo etalonas.
Vis dėlto garsiai to pripažinti pritrūko drąsos ne tik socialdemokratams, bet ir dar po pirmojo rinkimų turo apie kažkokį skaidrumą bandžiusiai kalbėti LLRA.Valdemaras Tomaševskis tuomet aiškino, kad vargu ar norėtų turėti ką nors bendro su Darbo partija, nes pasipiktino jų metodais rinkimuose. Bet valdžios vilionėms, matyt, per sunku atsispirti. Po antrojo rinkimų turo LLRA jau pamiršo buvusias abejones ir mielai leidosi į derybas dėl bendradarbiavimo su socialdemokratais, Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“.
Nors socialdemokratai tikina, kad paties V. Uspaskicho neleis nei į Vyriausybę, nei tapti Seimo pirmininku, užmerkia akis prieš kitus Darbo partijos atstovus, kurių cinizmas greičiausiai tėra Darbo partiją vienijantis esminis bruožas. Atrodytų, niekam net nebeįdomu, kad Seime dirbs ir Jonas Pinskus, ir Žilvinė Pinskuvienė – tie patys darbiečiai, dėl kurių kilo patys didžiausi skandalai per visus iki šiol vykusius rinkimus. Įdomu, ar patiems socialdemokratams tikrai nėra jokio skirtumo, su kokios reputacijos politikais teks kartu dirbti Seime? Ar jie visiškai nekreips dėmesio į tai, kieno naudai atidirbinės tokie politikai, pagaliau gavę geidžiamą Seimo mandatą?
Prezidentės kirtis buvo kategoriškas, bet aiškus priminimas, kad problema nėra vienas ar du asmenys. Darbo partija nenusiplaus įtarimų dėmių į šešėlį nustūmusi V. Uspaskichą ir V. Gapšį. Juk kiekvienas supranta, kad šie politikai savo įtaką plės per kitus „darbiečius“, oficialiai užimančius postus Vyriausybėje ar Seime. Todėl užsimerkti ir laikytis pozicijos, kad „teisus tas, kieno valdžia“ – tai susitaikyti su Darbo partijos cinizmo pergale.
Prezidentė negalės radikaliai pakeisti koalicijos formavimo eigos. Bet tai nereiškia, kad D. Grybauskaitė turi pataikauti tokiai koalicijai ir ją remti. Galima sutikti su realybe, kad kitokia Vyriausybė šiuo metu yra sunkiai įmanoma, bet jokiame Konstitucijos straipsnyje nėra nuorodų, kad būtina gerbti tokią Vyriausybę. Pagarbą socialdemokratai, gavę teisę vadovauti Vyriausybei, įgautų tik tuo atveju, jei sugebėtų užtikrinti, kad Darbo partijos metodai, naudoti rinkimuose, nepersikels į Vyriausybės veiklą. Ir nesvarbu, ar tokius metodus naudotų teismo procesuose įstrigę Darbo partijos lyderiai, ar jų statytiniai.
D. Grybauskaitė yra pasakiusi: „Jei patys savęs negerbsime, kiti negerbs juo labiau.“ Matyt, tai priminti socialdemokratams ir buvo svarbiausias prezidentės pranešimo tikslas. Kalbėjimas tik apie „rinkėjų valią“, kurią neva ignoruoja prezidentė, yra tik pretekstas, skirtas Darbo partijos legitimumo trūkumui uždengti.
Galima priminti, kad demokratinėse sistemose valdžios legitimumą lemia visuotinis įsitikinimas, jog sąžiningai ir teisėtai išrinkta valdžia laikosi demokratijos principų ir yra atsakinga savo rinkėjams. Net jei dalis Lietuvos rinkėjų kiek kitaip įsivaizduoja demokratiją ir galbūt laiko, kad vertas valdžios tas, kuris sugebėjo „prasisukti“, tai dar nereiškia, kad ši dalis turėtų primesti savo nuomonę didesnei daliai visuomenės. Už Darbo partiją balsavo mažiau nei penktadalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, todėl aiškinti, kad būtina gerbti tik šios rinkėjų dalies valią ignoruojant didesnę dalį, būtų visiška nesąmonė.
Už antidemokratiškas partijas balsuojama net ir ten, kur visuomenė geriau supranta, kas yra demokratija. 1999 m. Austrijoje radikali ultradešiniųjų „Laisvės“ partija rinkimuose gavo beveik 27 proc. balsų ir dalyvavo formuojant vyriausybę. Po tokio akibrokšto ES šalių vadovai paskelbė tylų politinį embargą Austrijai ir atsisakė bendradarbiauti su Austrijos vyriausybe.
Ar ES vadovai pažeidinėjo demokratinius principus ir neigė rinkėjų valią? Visiškai ne – tai buvo jų moralinė pozicija, skirta parodyti, jog jie nesutinka su Jorgo Heiderio vadovaujamos partijos nuostatomis. Apie Darbo partijos veiklą ir metodus ES lyderiai žino gerokai mažiau, todėl tarptautinės reakcijos Lietuva greičiausiai nesulauks. Tačiau pagarbos Lietuvos Vyriausybei tai tikrai nepadidins. O kai 2013 m. antrojoje pusėje naujiesiems ministrams teks tiesiogiai vadovauti ES ministrų tarybos posėdžiams, Europos susidomėjimas, „iš kokio molio drėbta“ Lietuvos Vyriausybė, išaugs. Padidėjęs žiniasklaidos dėmesys gali priversti iš naujo aiškinti, kaip Vyriausybėje atsidūrė partija, kurios nariai pirko balsus, o lyderiai yra įtariami klastoję finansinius dokumentus.
