„Manau, kad per daug laiko sugaištama gilinantis į jo „provocateur“ vaidmenį ir per mažai – klausiant, ką jis galvoja ir kaip jaučiasi iš tiesų“, – esminę žurnalistų klaidą bendraujant su L. von Trieru įvardija J. Lumholdtas.
Trumpas pašnekovo dosjė: Janas Lumholdtas. Žurnalistas, kino kritikas iš Švedijos. Dešimt metų dirba laikraštyje „Svenska Dagbladet“, kuriam rašo iš kino festivalių, rengia interviu su kino pasaulio veikėjais. 2003 m. išleido knygą „Larsas von Trieras: interviu“. Šiųmečio festivalio „Kino pavasaris“ žiuri narys.
Prie viso to, J. Lumholdtas – įdomus pašnekovas. Gal todėl, kad pats būdamas žurnalistu, žino, kaip reikia atsakinėti, kad būtų įdomu klausytis ir kartu pats nesusitvardo nepakamantinėjęs. „Apie kiną galiu kalbėti amžinybę“ – šypsosi svečias iš Švedijos ir pradedam pokalbį apie kiną, kiną ir dar kartą kiną. Ir, be abejo, vieną didžiausių jo sensacijų iš Skandinavijos – režisierių Larsą von Trierą.
Pradėkime nuo to, iš kur atėjo jūsų meilė kinui?
Iš vaikystės. Mano tėvai, dėdės ir tetos žiūrėdavo kino istorijos klasiką, o mes, vaikai, sėdėdavome aplinkui. Tuo metu nieko nežinojau apie kino istoriją. Stebeilijomės į ekranus ir suprasdavome, kas juose vyksta labiau emociškai nei intelektualiai. Alfredas Hitchcockas, italų kūrėjai nuo keturiasdešimtųjų – penkiasdešimtųjų metų… Man tai labai patiko. Užaugęs ėmiau skaityti apie tuos filmus ir jų autorius ir dar labiau susidomėjau. Labai mėgstu kalbėti apie kiną. Kiti jį kuria. O aš apie jį kalbu (juokiasi).
Vienas iš jūsų „kalbėjimo“ apie kiną būdų – kritikos straipsniai, apžvalgos, interviu. Pažįstate daugybę kino virtuvėje besisukančių žmonių. Ar jums, pavyzdžiui, gerai pažįstant režisierių ar aktorių, lengva paskui įvertinti jų darbą?
Aš stengiuosi tuomet to išvengti ir nerašyti. Būtent dėl tos priežasties – nes šiek tiek pažįstu filmo kūrėją. Tiek jie, tiek redaktoriai, turėtų būti patenkinti, kad aš esu profesionalus ir to nesiimu. Jei imu interviu, aš niekada nedarysiu to asmens filmo apžvalgos. Pavyzdžiui, ruošiau interviu su Andrea Arnold, kuri neseniai pristatė vieną iš romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacijų. Taigi aš ėmiau interviu, o vienas iš mano kolegų rašė apžvalgą. Ir aš, tarkime, turiu teisę tekste paminėti, kad tas filmas mane sužavėjo, o mano kolega rašyti, kad jis jo negali pakęsti. Tai nėra konkretus pavyzdys mano minėtu atveju, bet taip būna. Negali elgtis kitaip, neįmanoma vienu metu sėdėti ant dviejų arklių. Retais atvejais taip nutinka, bet tai nėra geras sprendimas.
Neturėtume eidami pas pašnekovą galvoje turėti jau beveik parašytą tekstą.
Tai jūs dabar neleidžiate sau rašyti ir L. von Triero filmų apžvalgų?
Vieną dieną aš to labai norėčiau (susimąsto). Na, kada nors gyvenime. Nesu rašęs nė vienos! Tarp kino kritikų, L. Von Trieras yra skanus kąsnelis. Kai sekame, kokie nauji filmai pasirodys greitu metu, tokie kaip Almodovaras (Pedras Almodovaras – aut.past.) ar tas pats von Trieras yra tie režisieriai, kurių kūrybą kritikai nori vertinti, ji sulaukia daug dėmesio. Aš visai džiaugiuosi to nedarydamas. Tik nesakau, kad vieną dieną nenorėčiau.
Bet tai nereiškia, kad tie režisieriai, kurių darbus aš mėgstu, man yra tabu. Man labai patinka broliai Coenai (Ethanas ir Joelis Coenai – aut.past.). Esu apžvelgęs vieną jų filmą – tai „A Serious Man“ („Rimtas vyrukas“). Puikus filmas, šedevras. Nors nemažai kam jis nepatinka. O aš daviau jam vieną aukščiausių vertinimų, ko beveik nedarau. Tikriausiai tai nutiko trečią kartą per dešimt metų. Šiame filme man labiausiai patinka jo nuoseklumas ir juodasis humoras. Esu JAV žydų juodojo humoro gerbėjas. Kartais jis gali būti toks juodas (juokiasi). Man patinka Woody’is Allenas, Larry’is Davidas ir kiti. Jų filmai turi labai daug sluoksnių, kad suprastum ką jie nori pasakyti, reikia jau nemažai žinoti. Man tuo ir patinka kinas, kad jis skatina būti smalsiu ir domėtis.
Kaip kilo sumanymas atsitraukus nuo darbo laikraštyje parašyti knygą? Ir kodėl būtent apie L. von Trierą?
Sumanymas kilo vienam JAV universiteto literatūros dėstytojui, kuris norėjo surinkti visus interviu su vienu režisieriumi, juos išskleisti per visą jo karjerą ir parengti tokių knygų seriją. Pavyzdžiui, apie Johną Fordą, kuris savo pirmuosius filmus sukūrė XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, o paskutinį filmą nufilmavo 1964 m. Buvo surinkti visi interviu daryti per jo karjerą, tad jei juo domiesi, gali pasiimti vieną knygą ir sužinoti, ką jis sakė pačioje savo kūrybos pradžioje ir paskui jai einant į pabaigą. Yra išleista knygų apie A. Hitchcocką, Ingmarą Bergmaną ir daug kitų.
Su tuo profesoriumi susitikome viename vakarėlyje Kanų kino festivalyje, kuriame išgėrėme šiek tiek per daug vodkos… Po kelių valandų jis man pareiškė – turi parašyti vieną iš šitos serijos knygų. Tuo labiau aš moku daniškai, tad galėčiau išversti visus L. von Triero interviu iš šios kalbos į anglų. Taigi ta knyga, kurią iš tiesų pavadinčiau antologiją, yra mano surasti, versti, susisteminti interviu ir mano paties pokalbis su režisieriumi. Skaitytojams patiko, jog aš suradau interviu su von Trieru, kai jis teturėjo 11 metų ir filmavosi viename seriale.
Žodis – ne žvirblis. L. von Trieras skandalingai pagarsėjusioje spaudos konferencijoje Kanų kino festivalyje 2011 m.
Ką tame interviu jis kalbėjo?
Jo paklausė, ar norėtų užaugęs būti žvaigžde. Jis atsakė, kad nėra tikras, tačiau ir ateityje labai norėtų dirbti kine. Larsas pasakojo, kad pinigus, kuriuos jis gauna už filmavimą jis taupo elektriniams vargonams, kuriais jis galėtų išgauti garsus savo 8 milimetrų filmams. Jis turėjo 8 mm kamerą ir su savo „draugeliais“ visur su ja lakstydavo ir filmuodavo. Jis taip pat yra sukūręs keletą animacinių filmų.
Tuos filmus, tarp kitko, dar galima pamatyti. Yra toks vienas filmas, kuris jo nerežisuotas, bet parašytas – tai „Early Years: Erik Nietzsche“ („Ankstyvieji metai: Erikas Nietzsche“). Tai istorija apie jauną vaikiną, kuris vyksta į kino mokyklą Danijoje. Ir tas jaunuolis yra labai panašus į patį L. Von Trierą. Šio filmo DVD taip pat įrašyti ir keli ankstyvieji 8 mm filmai, kuriuos jis sukūrė kai buvo devynerių – vienuolikos. Taigi toks pirmasis interviu knygoje.
Surinkęs daugiau interviu, aš pats ėjau su juo susitikti. L. von Trieras yra tas režisierius, kurio kūrybą sekiau nuo pat pirmųjų žingsnių. Jis kino pasaulyje pasirodė tuo metu, kai aš kaip tik dairiausi savo paties kino favoritų. Jau ne tų, apie kuriuos skaičiau ar man pasakojo vyresni žmonės. O von Trieras tuo metu buvo visiškai kitoks nei kiti režisieriai. Jis truputėlį moksliukas. Be vargo gali cituoti jo mėgstamus režisierius. Tokius, pavyzdžiui, kaip Tarkovskis (Andrejus Tarkovkis – aut. past.), kuris jam padarė didžiulę įtaką. Ankstyvieji von Triero filmai atrodė taip, kaip jau niekas tuo metu nekūrė. Jie buvo juodai balti, net sakyčiau monochromatiniai… Atrodė kaip iš kitos planetos. Paskui jis metė šį stilių. O gaila! Tarkim „Europa“ atrodo kaip filmas sukurtas trečiajame dešimtmetyje.
Provokatorius – L. von Triero sinonimas kino pasaulyje. Ar jis patvirtino šį vardą ir bendraudamas su jumis?
O, taip, jis tikras provocateure (pasako su prancūzišku akcentu). Kiekviename sakinyje jis stengiasi šokiruoti. Kai kada jis labai labai juokingas. Man kartais atrodo, kad jam net nereikia tiek stengtis ir užtektų tiesiog būti savimi. Na, jis ir būna savimi, bet žurnalistai jį visada pristato kaip provocateure ir jis yra spaudžiamas atitikti tą mitą.
Žinote, praėjusių metų Kanų kino festivalyje, kuomet jis sukėlė tą didelį skandalą (L. von Trieras 2011 m. festivalio spaudos konferencijos metu pasakė, kad supranta Hitlerį – aut. past.), aš buvau toje spaudos konferencijoje ir kitą rytą turėjau atiduoti spausdinimui didelį tekstą apie jį. Buvau jau viską paruošęs ir tik laukiau spaudos konferencijos, kad galėčiau kažką pridėti. O staiga jis pasako tai, dėl ko jis išmetamas iš festivalio ir tampa persona non grata (J. Lumholdas paskui priduria, kad net sapnavo siaubingą košmarą apie straipsnio atidavimo terminą ir aplink šmėkščiojantį nelaimingą von Trierą – aut. past.). Planai staiga apsivertė aukštyn kojom. Mano redaktoriai džiaugėsi, kad mes turime skandalą, bet dalis manęs jautėsi blogai dėl to, kas įvyko. Kaip žurnalistas jaučiausi tiesiog tragiškai, kad turėjau „iščiulpti kraują“ iš šios situacijos.
Bet žinote, smagu, kad mano kartoje (nors jis šiek tiek už mane vyresnis) Skandinavijoje atsirado toks herojus. Tai neatsitinka taip dažnai. O dabar jis pamažu tampa senstelėjusiu kino meistru, bet vis dar elgiasi kaip blogas berniukas (juokiasi).
Aš jo labai gerai nepažįstu ir nežinau, ar ir jis mane gerai pažįsta. Na, gal šiandien ir taip, tačiau meluočiau sakydamas, kad esame draugai. Bet galiu pasakyti, kad jis labai atidus ir atviras pašnekovas. Absoliučiai nuostabu, kai jis pradeda kalbėti tai, ką jis galvoja. Jis būtų puikus mokytojas. Ir man atrodo, kad šias savybes jis paneigia, kai yra viešumoje. Ir tos konferencijos metu jis mestelėjo kelis juokus žurnalistams, bet juk žinote, kaip būna su juokais. Juos labai pavojinga sakyti kita kalba. Jeigu esi draugų kompanijoje ir kalbiesi savo gimtąją kalba gali pasakyti kokį nors „juodą“ juoką ir visi supras. Bet jeigu esi kino festivalyje prieš tuos šimtus žmonių ir kalbi ne savo gimtąją kalba… Nors skandinavai ir gerai kalba angliškai, vis dėlto tai ne tas pats. Taigi ir tas von Triero juokas nenuskambėjo „teisingai“.
Bet tai ir žurnalistikos problema. Manau, kad per daug laiko sugaištama gilinantis į jo provocateur vaidmenį ir per mažai – klausiant, ką jis galvoja ir kaip jaučiasi iš tiesų. Aš irgi tarp tų „kaltųjų“ žurnalistų. Neturėtume eidami pas pašnekovą galvoje turėti jau beveik parašytą tekstą.
Mėgstamiausia L. von Triero poza.
Koks L. von Triero filmas – jūsų favoritas?
Jų tiek daug. Labai priklauso nuo nuotaikos. „Europa“ yra fantastiškas filmas. Šio filmo vizualinė pusė yra puiki. Žinoma ir pati istorija, ir aktoriai. Tai vienas iš nedaugelio jo filmų, kurio pagrindinis veikėjas yra vyras. Visi von Triero personažai yra idealistai, o dažniausiai jis renkasi moteris aktores. Filmas kartu yra linksmas, puikūs humoro elementai.
Dėl humoro labai mėgstu ir „The Kingdom“ („Karalystė“). Tai mini televizijos serialas apie švedų gydytoją dirbantį danų ligoninėje. Jis negali pakęsti Danijos. Pats būdamas pusiau danas, pusiau švedas juokdamasis stebėjau tuos tarpkultūrinius danų ir švedų konfliktus, kurie yra pavaizduoti seriale. Jie neatspindi realybės, tačiau yra labai juokingi.
„Breaking the waves“ („Prieš bangas“) taip pat labai svarbus filmas. Tai visiškai kitoks von Trieras. Manau, kad paskutinieji jo filmai yra šiek tiek šaltesni. Pradedant nuo „Dogville“ („Dogvilio“) iki pastarųjų. „Dancer in the dark“ („Šokanti tamsoje“) – tai filmas kuriame visko šiek tiek per daug. Jo aš nenoriu žiūrėti dar kartą, jis toks sudėtingas. Bet bendrai kalbant man patinka visi jo filmai, neseniai darsyk žiūrėjau ir jo ankstyvuosius – jie vis dar man patiko.
Kaip vertintumėte vieną labiausiai lauktų 2011 m. premjerų – „Melancholiją“?
(Po pauzės) Tai labai geras filmas. Manau, tai mano mėgstamiausias von Triero kūrinys per pastaruosius dešimt metų. Jis truputėlį grįžo prie gražių vaizdų (viena ta nuostabi pilis, jos aplinka nufilmuota Švedijoje), kurie man patinka ir kurių pasigendu. Pats jis buvo kiek susirūpinęs dėl to, sakė, kad tai per gražus filmas, jam nepatinka. Taip pat istorija yra labai įdomi, tik kartais ji kiek pasiklysta tuose nuostabiuose vaizduose. Kamera galėtų būti šiek tiek „išmintingesnė“. Von Trieras jau nebefilmuoja ant juostos, jei šiame filme būtų pasiektas šis efektas, jis būtų dar puikesnis. Tai filmas kurio neužtenka pažiūrėti tik kartą. Apskritai, visų von Triero filmų neužtenka pažiūrėti vienąsyk, prie jų reikia grįžti.
O žinote, dabar von Trieras kuria filmą apie nimfomaniją, kuris bus pilnas pornografinių elementų. Jis nori pasižiūrėti ar jam pavyks pornografiją pakelti iki meninio lygmens.
Koks yra skandinaviškas kinas jūsų akimis? Dažnai jis charakterizuojamas kaip lėtas, ramiai besivystančio pasakojimo… Kokie esti skirtumai tarp daniškų ir švediškų filmų?
Manau, kad skandinaviški filmai jau nebe tokie lėti. Jei, pavyzdžiui, švedų filmai yra lėtoki, tai, manau, atsiranda iš šalies geografinės padėties. Švedija turi didelę teritoriją, daugybę miškų, o jei vyksime į šalies šiaurę, ten labai maža populiacija. Taigi dideli plotai, miškai, mažai žmonių, išmoko neskubėti, būti ramiems. Danija yra pakankamai maža šalis ir ji labiau prilipusi prie Europos. Danija daug labiau vakarietiška.
Švedijos kino tradicijos labiau teatrališkos. Pavyzdžiui, kai policininkas kriminaliniame filme (kurie yra labai populiarūs šiuo metu Švedijoje) iškilmingai sako „Mesk savo ginklą“ (pamėgdžioja). Danų kriminaliniai filmai daug geresni. Populiarusis švedų filmas „Mergina su drakono tatuiruote“ neatsitiktinai buvo nufilmuotas dano.
O šiaip esame gilias kino tradicijas puoselėjančios šalys. Buvome labai galingi iki kol Holivudas neatėjo ir neperėmė visos galios. Turime kelis didžiuosius kūrėjus, kurių filmai nesupainiojami su jokiais kitais. Pavyzdžiui I. Bergmanas. Jo filmus žiūrintys galvoja, kad tai „tipiški švediški filmai“. Carlas Th. Dreyer – danų kino milžinas. Jo antras vardas yra Theodoras, bet danai įpratę savo antruosius vardus trumpinti rašydami tik pirmąsias jų raides. Čia panašiai kaip jūsų, lietuvių, savybė pakeisti užsienietiškas pavardes. Žinau, kad čia aš esu ne Jan Lumhold, bet Janas Lumholdtas (juokiasi).
