Rolandas Rastauskas, „Bermudų trikampis“, „Kultūros meniu“, 2011 m., 322 p.
Kur, kada ir su kuo buvo dingęs R. Rastauskas?
Sunku patikėti, tačiau kadaise šis Autorius, dabar veik nenulipantis nuo scenų, imdavęs ir dingdavęs. Ilgam. O kur dabar Rastauskas? – kadaise klausiau vieno scenos vilko. Ūūū, atsakė vilkas, kas reiškė: geriau neklausk. Ir štai knyga, kuria Autorius atskleidžia, kur, kada buvęs ir ką veikęs. Ir, svarbiausia, su kuo.
Autorius čia nerašo apie ilgus dingimus bohemos Bahamose (sakyti Bermuduose būtų per lėkšta), rašo apie žygius į teatrą per tarnybinį įėjimą. Pro paradinį tuo metu vaikščiojo žiūrovai ir artistų žmonos, o per tarnybinį – aktoriai, režisieriai, apšvietėjai, valytojos ir Autorius, kuris, anot jo, čia patekdavo į sustojusio laiko spąstus.
Išsyk ryškėja du vektoriai: a) patekti į kontekstą; b) jam oponuoti. Į kontekstą Autorius pateko tik pirmąja savo pjese, vėliau liko tik oponuoti. Tai daryti galima ir kuriantis savąjį kontekstą, savąjį sceninį vyksmą, ir ieškant kontekstų, kuriuose laikas nėra toks uždaras. Tad knyga ir yra detali to meto teatrinio gyvenimo su visais raštais ir paraštėmis, kulisais ir užkulisiais eseistinė istorija, pamatyta iš vienos varpinės. Iš esmės tai ne kas kita, kaip autobiografija. Štai įėjo sykį Autorius pro tarnybinį įėjimą ir pateko į minėtus spąstus. Ir šis patekimas buvo sąmoningas, net kiek mesianistinis. Iš spąstų, kaip iš Minotauro labirinto, teko ieškoti išėjimo, sykiu už rankos vedantis ten paklydusį lietuvių teatrą. Gali būti, kad tuos spąstus pasispendė pats Autorius, nes jie jam reikalingi, kaip Archimedui atspirties taškas.
Vargšai teatro kritikai, jie pasaulį gali tik analizuoti, todėl Autorių redukuoti iki teatro kritiko būtų nusikaltimas žmoniškumui. Jis (teatro) pasaulį iš tiesų judina, verčia, perinstaliuoja, nes jis – teatro eseistas, jis pats – žmogus-teatras. Panašu, kad, neišvydęs savo pjesių (kokių?) scenoje, Autorius ėmė statyti jas savyje, tapdamas vieninteliu jų dramaturgu, režisieriumi ir aktoriumi. Vieninteliu žiūrovu tapti negalėjo dėl jam būdingo kilnaus dosnumo, juk publika būtų tiek praradusi.
Autoriaus eseistika visada buvo teatrališka (kartais karnavališka). Būtų keista, jei apie patį teatrą jis parašytų mažiau įkvėptai. Įkvėpimas – subjektyvi būsena, tad ir Autoriaus teatrovaizdis itin asmeniškas, privatus (tiesa, puikiai išmanant visus scenos horizontus), ir vertinimai be hamletiškų veblenimų. Krinta kaip nėriniuotas kirvis.
Šis subjektyvumas, tiksliau – asmenybiškumas, yra viena vertingiausių knygos savybių. Dėl šio bruožo knygos tekstai tampa ne kultūros interpretacija, o pačia kultūra. Žinoma, ir dėl vivaldiškojo Autoriaus stiliaus. Kaip anglai pradeda bendravimą pokalbiu apie orą, taip eseistai – pokalbiu apie RoRą, ir tuo viskas pasakyta.
Būtų graudžiai beviltiška pasakoti, „apie ką“ rašo Autorius, bandyti reziumuoti jo „idėjas“. Tai tas pat, kaip perpasakoti kurį nors Haydno kvartetą ar telefonu perdainuoti bitlus. Turiniai čia grakščiai perlieti į formas, kurių visuma tampa savotišku viršturiniu, kuriančiu naują kokybę. Vartoju daugiskaitą, nes knyga eklektiška (ne blogąja prasme) ir viso ko joje, ir visaip kaip.
Nežinia, kas imtųsi apibūdinti ir knygos meninę šerdį, pjesę „Bermudų trikampis“. Puiki pjesė, tik neįsivaizduoju jos sustojusios laiko spąstuose. Gal net niekur neįsivaizduoju, nebent visus jos personažų vaidmenis atliktų pats Autorius, taip, kaip dabar skaito bet ką, žvangant A. Gotesmano perkusijoms. Teksto struktūra tarsi jau žada daug vėlesnes Autoriaus melodeklamacijas, pas mus unikalų fenomeną.
Taigi, įspūdinga žmogaus/teatro autobiografija (arba – road movie). Iliustruota. Nuotraukose aprašomi asmenys, kurie nepalikti vieniši, šalia dažniausiai stovi ir pats Autorius. Autorius nuotraukose neretai visu kuo ryškesnis nei šalia stovintysis. Ar skaitydamas kuo nors suabejojau? Nesakysiu. Knyga, apie kurią nesakysiu.
