Valdantieji užsimojo dar kartą reformuoti mokesčių sistemą. Jų laukia labai sunkus uždavinys.
Godus moka du kartus, bukas – tris kartus, o mokesčių mokėtojas – visada. Todėl, kad ir ką nuspręstų Lietuvos Vyriausybės pavedimu sudaryta mokesčių darbo grupė, mokėti vis tiek teks. Tiesa, kol kas neaišku, kam ir kiek. Taip pat neaišku, ar ambicinga mokesčių sistemos reforma nesibaigs tik kosmetiniu jos remontu.
Tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek viešumoje nuomonę pareiškiantys darbo grupės atstovai dažniausiai kalba apie gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo diferencijavimą arba apie neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) kėlimą. Bet mažai kas užsimena apie įmokų, kurias „Sodrai“ atseikėja darbuotojai ir darbdaviai, pokyčius.
O pastarieji vargiai įmanomi iš esmės nepertvarkius „Sodros“. Praėjusi Vyriausybė tik pačioje kadencijos pabaigoje sugebėjo žengti nedidelį žingsnį šia linkme – apsisprendė dėl pervedimo į privačius pensijų fondus tvarkos, – bet dabartinės valdančiosios daugumos atstovai jau spėjo pareikšti, kad ir tai bus peržiūrima.
Pagaliau didesnių manevrų mokesčių srityje galimybę suvaržo ir valdančiųjų siekis nuo 2015 m. prisijungti prie euro zonos. Kai kurie mokesčių sistemos pokyčiai galėtų prisidėti prie didesnio infliacijos rodiklio, kurį kontroliuoti ir taip nėra daug galimybių.
Mažas ar didelis?
Lietuvoje GPM tarifas, palyginti su kitomis ES šalimis, yra vienas mažesnių. Remiantis bendrovės „PricewaterhousCoopers“ atliktais skaičiavimais, Lietuvoje vidutinis pajamų mokesčio tarifas sudaro apie 14 proc. Be to, Lietuvoje mokesčių sistemos progresyvumas įvertintas kaip vienas mažiausių iš ES šalių.
Skandinavijos šalyse, kurias dažnai mėgsta minėti ir Lietuvos politikai, pajamų mokesčiai sudaro 24–51 proc., jose mokesčių progresyvumo dydis yra vienas aukščiausių Bendrijoje. Vis dėlto, nors pajamų mokesčio tarifai Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse skiriasi kartais, gaunamo atlyginimo ir sumokamų mokesčių santykis ne toks didelis. Lietuvoje vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus į rankas gauna 78 proc. savo „popierinio“ atlygio, o Skandinavijos šalyse šis santykis – 66–72 proc.
Tokį skirtumą lemia didesnis tose šalyse egzistuojantis mokesčių sistemos progresyvumas ir Lietuvoje darbo užmokesčiui taikomi socialiniai mokesčiai. Pridėjus dirbančio asmens atseikėjamus socialinius mokesčius, bendras mokesčio tarifas padidėja iki maždaug 23 proc. Tačiau tai dar neatspindi tikrosios kainos, kurią už darbuotoją turi mokėti darbdavys.
Darbdaviui, norinčiam išmokėti vidutinio dydžio atlygį į rankas, kuris 2012 m. siekė 1740 litų, iš viso reikia maždaug 2950 litų. Tai reiškia, kad beveik 1200 litų iš šios sumos, arba daugiau kaip 40 proc., tenka valstybės ir „Sodros“ biudžetams. Todėl iš pirmo žvilgsnio nedidelis pajamų mokesčio tarifas gana nemenkai apmokestina darbo jėgą.
Kai kurių specialistų vertinimu, pavyzdžiui, JAV ekonomisto Jurijaus Maltsevo teigimu, dideli mokesčiai darbo jėgai yra blogiau už turto ar vartojimo mokesčius, nes darbuotojus jie paverčia brangiai kainuojančiu ištekliumi ir mažina paskatas bei galimybes juos įdarbinti.
Apie progresinius nekalba
Premjeras A. Butkevičius yra užsiminęs, kad būtų galima diferencijuoti mokesčių, taikomų darbo pajamoms, tarifus. Pajamoms, didesnėms nei 3150 litų, ir toliau būtų taikomas 15 proc. GPM tarifas. Kuklesnėms sumoms esą būtų galimas ir mažesnis.
Tačiau SEB banko analitikai naujausioje Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje pabrėžė, kad progresinių GPM tarifų įvedimas galėtų teigiamai paveikti vartotojų, bet ne įmonių lūkesčius. Taip pat jie įspėjo, kad progresinės GPM sistemos, kurioje aukščiausi tarifai dvigubai ar daugiau viršytų šiuo metu esantį proporcinį tarifą, įvedimas turėtų neigiamos įtakos gyventojų užimtumui.
Progresinius GPM tarifus pernai rudenį kritikavo ir asociacijos „Investuotojų forumas“ mokesčių grupė.
Anot investuotojų, progresiniais mokesčiais tik tariamai siekiama padidinti socialinį teisingumą. „Trumpuoju laikotarpiu mokesčių būtų surenkama daugiau – kitaip tariant, kol verslas prisitaikytų. Vėliau vėl grįžtume į pradinį etapą“, – teigė investuotojai.
Įvedus progresinius mokesčius kai kurie gyventojai atlygį greičiausiai siektų gauti pagal paslaugų, autorines sutartis ir pan., įmonės turėtų mažiau paskatų trauktis iš šešėlio. Be to, progresinis pajamų apmokestinimas jau kurį laiką egzistuoja dėl NPD taikymo. Tai reiškia, kad įvedus progresinius mokesčius mažiausias pajamas gaunančių žmonių apmokestinimas sumažėtų labai nesmarkiai.
Už fiksuotą GPM tarifą pasisako ir JAV Stanfordo universiteto mokslininkas Alvinas Rabushka. Toks mokestis esą padeda užtikrinti ekonominį efektyvumą, sumažina šešėlinę ekonomiką, užtikrina lygybę.
Anot jo, nėra tokio fiksuoto GPM tarifo, kurį būtų galima vadinti auksiniu. Tačiau geriausia, kai šis neviršija 20 proc. Didesnis tarifas gali skatinti slėpti mokestį. „Nėra jokio filosofinio, religinio ar teisinio principo, kuris apibrėžtų tinkamą tarifą. Pavyzdžiui, Biblijoje kalbama apie dešimtinę – fiksuotą 10 proc. mokestį. Bėgant laikui, tarifai svyravo nuo 1 iki 98 proc.“, – sakė A. Rabushka.
Mato rezervų kilstelėti
Vyriausybėje sudaryta darbo grupė dar svarsto, kad gyventojų pinigines būtų galima papildyti kilstelėjus NPD. Taip mažesnes algas gaunantys gyventojai sumokėtų mažiau mokesčių ir daugiau pinigų galėtų skirti vartojimui. Dabar gyventojai, uždirbantys iki 3150 litų, gali naudotis diferencijuotu NPD, o didesnėms algoms jis netaikomas.
Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė yra sakiusi, kad NPD didinimas – gana realus ir racionalus būdas pagausinti mažiau uždirbančių žmonių pajamas. Tokios pat nuomonės ekonomikos apžvalgoje laikosi ir SEB banko analitikai.
Tačiau kelti NPD reikėtų labai apgalvotai, nepaliekant šimtus milijonų litų siekiančios skylės šalies biudžete, nes GPM sudaro svarią nacionalinio biudžeto pajamų dalį. Anksčiau I. Šimonytė skaičiavo, kad NPD padidinus iki minimalios mėnesinės algos, kuri tuomet buvo 850 litų, biudžete reikėtų rasti papildomus 400 mln. litų. Jeigu NPD būtų didinamas iki 1000 litų, trūkstama suma dar labiau išaugtų.
Kęstutis Lisauskas, Tarptautinės audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovės „Ernst & Young“ partneris Lietuvoje, dirbantis Vyriausybės darbo grupėje, sakė, kad yra ne vienas rezervas, iš kurio būtų galima surinkti trūkstamą pinigų dalį.
„Yra labai paprastų būdų. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą pakeliame 1 procentiniu punktu ir turime rezervą. Arba naikiname esamas lengvatas, tarkim, PVM lengvatą šildymui, ir turime daugiau nei 200 mln. litų. Arba naikiname GPM lengvatas. Arba įvedame naujų mokesčių – ekonomistas Nerijus Mačiulis siūlo automobilių mokestį. Iš kažkur tuos pinigus reikia surinkti, išdėlioti šaltinius. Ekonomistų problema gana paprasta, bet sudėtinga politikams“, – dėstė K. Lisauskas.
Svarsto ir dėl socialinių įmokų
Tačiau vien GPM ar NPD pokyčius vargu ar būtų galima vadinti mokesčių sistemos reforma. GPM siekia vos 15 proc., o liūto dalį sudaro „Sodrai“ sumokami mokesčiai. Darbuotojai „Sodrai“ skiria 9 proc., o darbdaviai – 30,98–32,6 proc. Tačiau „Sodros“ išlaidos pajamas pernai viršijo bemaž 2 mlrd. litų.
K. Lisauskas patikino, kad darbo grupė atkreipė dėmesį ne tik į NPD ir GMP, bet ir į privalomojo sveikatos draudimo (PSD), „Sodros“ mokesčius.
„Kitas momentas – mes galime pasiūlyti viena, o kas galiausiai išeis iš Seimo, niekas nežino“, – pabrėžė K. Lisauskas. Jis vylėsi, kad darbo grupės siūlymai neliks gulėti lentynoje, nors tokių precedentų praeityje yra buvę.
Bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ vadovaujančioji partnerė Kristina Kriščiūnaitė siūlė nustatyti PSD ir „Sodros“ įmokų viršutines ribas, kurios labiau susietų įmokas su išmokomis. „Daugiau uždirbantys žmonės daugiau neserga. Socialiai neteisinga visą sveikatos sistemos išlaikymo naštą perkelti ant jų pečių“, – sakė ji.
„Sodros“ skolų veiksnys
Kad ir kaip apibrėžtume darbdavio mokamas socialines įmokas, jos, pažvelgus į „Sodros“ finansinę būklę, gali iš tiesų atrodyti nepakankamos. Praėjusiais metais „Sodra“ gavo 11,5 mlrd. litų pajamų, o jos išlaidos buvo 1,9 mlrd. litų didesnės. Šios įstaigos pajamos ir išlaidos taip skiriasi jau pastaruosius penketą metų, todėl jos skola šiuo metu sudaro apie 10 mlrd. litų. Tai reiškia, kad artimiausiu metu „Sodros“ skola viršys jos metines pajamas, todėl teoriškai tai bus galima palyginti su bankrotu. Aišku, „Sodra“ nebankrutuos, nes ji turi valstybės garantijas, bet jos įsipareigojimų klausimą teks spręsti.
„Sodros“ skolos lygis, perkopęs 100 proc. jos pajamų, gerokai suvaržo galimybes spręsti darbo jėgos apmokestinimo klausimą ir įgyvendinti mokesčių pakeitimus, kuriuos būtų galima vadinti reforma. Nes socialinių įmokų tarifų mažinimas „Sodros“ skolas dar labiau išpūstų, o jų didinimas prasilenktų, švelniai tariant, su bet kokiais verslo lūkesčiais. Bet „Sodros“ padėtis – ne vienintelis ribojantis veiksnys.
Suvaržys euro siekis
Kitas toks veiksnys – euras. Siekdama įsivesti šią valiutą, valstybė turi atitikti Mastrichto kriterijus. Vienas jų – infliacija, kuri praeityje kartą jau buvo pakišusi koją Lietuvai. Prisijungti prie euro zonos siekiančioje šalyje infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 proc. didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį.
Lietuva eurą siekia įsivesti 2015 m., bet jeigu balandį paaiškėtų, kad šalis atitinka Mastrichto kriterijus, tai būtų galima padaryti jau kitąmet. Šių metų pradžioje Mastrichto infliacijos kriterijus siekė 2,8 proc. Infliacija Lietuvoje buvo 3,1 proc.
Vadinasi, valdžia negalės priimti jokių su mokesčiais susijusių pataisų, kurios ateinančiais metais didintų infliaciją. Tad vargu ar bus galimybė drąsiai didinti vartojimo mokesčius, pavyzdžiui, PVM, ir taip kompensuoti dėl pakelto NPD prarastas lėšas. Taip pat, kaip yra minėjęs ir pats A. Butkevičius, negalės būti priimti sprendimai, kurie infliaciją didintų dėl mokesčių lengvatų.
Visa tai reiškia du dalykus – arba iš skambaus pavadinimo „reforma“ išeis šnipštas, arba didesnių pokyčių šioje srityje teks palaukti iki euro įsivedimo dienos, ir šis scenarijus, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, visai pageidautinas.
