T. Medaiskis.
Po pusę metų trukusių svarstymų Seimas pagaliau priėmė valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gaires. Dokumentas nedidelis ir gana abstraktus. Norint papeikti valdančiuosius būtų galima pasakyti, kad po ilgų gimdymo kančių kalnas pagimdė pelę. Opozicija jau spėjo pasisakyti ta dvasia. Tačiau neskubėkim su tokia išvada – gairėse užfiksuota nemažai svarbių nuostatų, ir ateitis parodys, ar jos taps kūnu, o pelė – drambliu.
Vis didėjantis socialinio draudimo biudžeto deficitas yra bene svarbiausia priežastis, verčianti kalbėti apie socialinio draudimo ir pensijų pertvarką. Todėl galima pagrįstai klausti: ar gairėse numatomos priemonės tikrai padės susitvarkyti su deficitu dabar ir ateityje? Apie „dabar“ gairėse nekalbama – jomis siekiama „ilguoju laikotarpiu (…) sukurti tvaresnę, skaidresnę ir adekvačias išmokas garantuojančią sistemą“. Kokios gi gairių priemonės užtikrins tą finansinį tvarumą?
Viena iš svarbiausių – „aiškus, objektyviais kriterijais paremtas“ išmokų indeksavimas. Kol kas Lietuva vienintelė iš ES šalių neturi jokios išmokų indeksavimo tvarkos – ką valdžia nori, tą ir daro. Ką praeitoje Seimo kadencijoje anuometiniai valdantieji kartu su dabartiniais padarė – matome akivaizdžiai. 2010 metų pabaigoje socialinio draudimo skola jau siekė beveik 6 milijardus litų ir toliau didėja. Ar naujoji tvarka tikrai bus tokia, kad išmokos bus indeksuojamos pagal išgales, o politikai negalės demonstruoti priešrinkiminio dosnumo? Tikėkimės, kad taip.
Nebe pirmą kartą programiniuose dokumentuose kartojama, kad nebebus išskirtinių valstybinių pensijų. Deja, patirtis rodo, kad po kiekvieno tokio programinio dokumento jos tik plėtėsi.
Finansinio tvarumo požiūriu labai svarbu, kaipgi bus skaičiuojamos pensijos. Gairės vis dar palieka atvirą pasirinkimą tarp virtualių sąskaitų ir apskaitos vienetų („taškų“). Turbūt tai teisinga – pagrindžiant vieną ar kitą būdą buvo pateikta įvairių teorinių argumentų, bet nebuvo aiškių skaičiavimų, kaip skirsis pensijų dydžiai, jų struktūra pagal pensininko lytį, amžių ir pan. Tačiau reikia pasakyti, kad abu būdai gali būti įgyvendinti taip, kad tvarumą garantuos, o gali ir taip, kad negarantuos. Ir vėl belieka tikėti, kad viskas bus sutvarkyta tinkamai.
Pensijų sistemos tvarumui ilguoju laikotarpiu labai svarbus išėjimo į pensiją amžius. Visuomenei senėjant, jo didinimas neišvengiamas. Tai daro netgi tos šalys, kur pensinis amžius jau dabar yra 65 metai. Mūsų gairės atsargiai ir diplomatiškai tą klausimą apeina. Sakoma, kad bus „sukurtos paskatos dirbti ilgiau“. Apskritai ideja, kad žmogus nuo tam tikro amžiaus pats galėtų rinktis – išeiti į pensiją ar ne, yra sveikintina ir verta įgyvendinti. Tačiau turi būti aišku, kad didžiajai daugumai dirbančiųjų ateityje be 65 metų amžiaus pensijos dydis tiesiog bus nepakankamas. Gairės turėtų tai nedviprasmiškai pasakyti.
Dar viena būsimosios pensijų sistemos naujovė – bazinės ir našlių pensijos finansavimo perkėlimas į valstybės biudžetą. Kartu su šalpos pensija visa tai sudarytų paramą tiems pensininkams, kurių įgytos socialinio draudimo teisės būtų nepakankamos. Nereikia manyti, kad ši priemonė tėra tik tų pačių pinigų dėliojimas iš vienos kišenės į kitą. Socialinio draudimo biudžete atsisakius perskirstomosios dalies, likusioji dalis galėtų griežtai priklausyti nuo visą gyvenimą mokėtų įmokų. Jei jos būtų per maža, būtų mokama parama. Tai principinis, o ne techninis pokytis, ir jis labai svarbus, kad pensijų sistema būtų labiau pasitikima. Tačiau ir vėl sėkmė priklauso nuo to, kaip tokia tvarka bus įgyvendinta. Kaip aukštai bus ta socialinio draudimo pensijos riba, nuo kurios paraminė dalis jau nebebus mokama? Ar tinkamas bus socialinio solidarumo ir individualaus indėlio balansas?
Nebe pirmą kartą programiniuose dokumentuose kartojama, kad nebebus išskirtinių valstybinių pensijų. Deja, patirtis rodo, kad po kiekvieno tokio programinio dokumento jos tik plėtėsi. Pavyzdžiui, teisėjų valstybinės pensijos gimė, kai Vyriausybės programoje buvo deklaruojamas valstybinių pensijų panaikinimas. Ar pasiseks šį kartą privilegijas paversti normaliu socialiniu draudimu?
Nedaug iš gairių sužinome ir apie kaupiamosios pensijų sistemos perspektyvas. Tik tiek, kad norima įvairesnių išmokų iš pensijų fondų ir siekiama pažaboti valdytojų apetitus bei užmojus rizikuoti. Tačiau nutylimas bene svarbiausias klausimas apie einamojo finansavimo ir kaupimo vietą bei vaidmenį ateityje. Vietoj to laužiamasi į atviras duris – reikalaujama „nustatyti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalis pensijų socialiniam draudimui ir pensijų kaupimui“. Ar gairių rengėjai nežino, kad tokie tarifai nustatyti ir kasmet nustatomi įstatymu? Jei norėta pasakyti ką reikšmingo, reikėjo pasakyti, kuri tarifo dalis nustatytina didesnė.
Tačiau gairės, kaip jau sakyta, skirtos tolimesnės ateities perspektyvai. Ji ilgai laukė ir gali dar palaukti, bet ką gi daryti su pensijų sistemai šiandien kylančiomis grėsmėmis?
Bene didžiausią grėsmę pensijoms šiandien ir rytoj kelia valdžios anonsuojami visokiausių skolų grąžinimo pažadai. Finansų ministerija linkusi reikalauti, kad socialinio draudimo lėšomis iki 2020 metų būtų grąžinamos pensijoms ir kitoms išmokoms mokėti skolintos valstybės lėšos. Įskaičius ir šiemetinį deficitą – kokie 8 milijardai. Ir dar su beveik 5 procentų palūkanomis. Ir visa tai didžiulės emigracijos sąlygomis, kai mažėja įmokų mokėtojų skaičius. Tai reiškia, kad artimiausią dešimtmetį pensijos negalės būti didinamos adekvačiai dirbančiųjų gyvenimo lygio kilimui ir pensininkams gresia kur kas didesnis skurdas, negu dabar.
Tačiau ar teisėtas toks ministerijos reikalavimas? Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnis aiškiai sako: „Asignavimai iš valstybės biudžeto skiriami, kai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų padidėja kurios nors socialinio draudimo rūšies išlaidos arba sumažėja pajamos, o socialinio draudimo įmokų tarifai šiai socialinio draudimo rūšiai nekeičiami“. Atkreipkite dėmesį: asignavimai ne skolinami, o skiriami. Todėl valstybės perduotas „Sodrai“ lėšas reikia laikyti valstybės skola ir nereikalauti, kad socialinio draudimo biudžetas šias lėšas valstybei grąžintų.
Politikai (taip pat ir dabar esantys valdžioje) prisidirbo – tegu randa valstybės lėšų skoloms padengti ir tegu suka galvą, iš kokių mokesčių tai padaryti. Beje, ir gairės šiuo atveju formuluoja kitokią, nei paskelbta Vyriausybės pozicija: „dėl ekonominės krizės susidaręs [socialinio draudimo] Fondo pajamų ir išlaidų skirtumas dengiamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jeigu tam nepakanka Fondo rezervo“.
Antra grėsmė dabartinėms ir rytdienos pensijoms – Konstitucino Teismo išreikalautas pažadas kompensuoti pensininkams 2010–2011 metais dėl pensijų sumažinimo neišmokėtas sumas. Vyriausybė netgi yra patvirtinusi tokio grąžinimo koncepciją. Deja, tai yra tik apgavystė. Atseit, skirtumas bus išmokamas, bet juk pačios pensijos bus nedidinamos, kaip reikėtų, nes nebeliks iš ko. Nuo to labiausiai nukentės tik po 2012 metų į pensiją išėję žmonės, nes jiems nieko nebus grąžinama, o pensijos dėl to grąžinimo dar ilgai bus mažos.
Pagaliau pats grąžinimo pažadas remiasi ydinga idėja, kad pensijos niekada negali mažėti. Jei norime, kad pensijos didėtų, kai didėja dirbančiųjų atlyginimai ir kyla jų gyvenimo lygis, tai norėkim, kad jos kuriam laikui ir sumažėtų, kai dirbantys žmonės uždirba mažiau, netenka darbo ir pan. Ar kas nors grąžins prarastus per krizę atlyginimus dirbantiesiems? Netektis pensijų fonduose? Tai kodėl reikia grąžinti pensininkams, be to, dar ir sukuriant akivaizdžią diskriminaciją pagal amžių atžvilgiu tų, kas išeis į pensiją po krizės?
Trečia grėsmė pensijoms kyla iš to, kad socialinio draudimo lėšos tebėra neatskirtos pagal įvairias draudimo rūšis (gairės tokį atskyrimą numato). Todėl vis dar išpūstos motinystės išmokos veikia bendrą deficitą, o tuo pačiu ir pensijas. Išlaidas motinystės išmokoms reikia grąžinti bent jau į 500 mln. per metus lygį. 2007 m. jos buvo apie 300 milijonų, dabar – beveik milijardu daugiau. Tiek šalies ekonomika nepajėgi pakelti. O politikai pagaliau turėtų suprasti, kad gimstamumą lemia ne tiek išmokos, kiek vaikų darželių prieinamumas, sąlygos šeimoms derinti motinystės bei tėvystės pareigas su darbu ir profesine karjera ir t.t.
Nežinia, kaip valdžia įveiks šias ir dar kitas grėsmes oriai vyresniųjų senatvei. Gairės – kaip teleskopas: rodo gražias tolimas žvaigždes, bet nerodo, ant kokio ugnikalnio pastatytas.
____________________
Teodoras Medaiskis yra socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992-1993 metais – socialinės apsaugos ministras.
