Panevėžyje gerai žinomas miesto Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas Raimundas Šimiliūnas prieš pusantro mėnesio pradėjo naują gyvenimo etapą. Tada baigėsi alinančios chemoterapijos procedūros, nugalėjusios klastingą ligą – vėžį. Optimizmo nestokojantis pareigūnas už tekusį išbandymą likimo nekeikė ir nekankino savęs retoriniu klausimu – už ką? Tik nė akimirkos nesuabejojo, kad vėžys tarsi gripo epidemija praeis, o gyvenimas su savo džiaugsmais ir rūpesčiais tęsis toliau.
Ligos nė neįtarė
Kai praėjusių metų balandžio 24-ąją po rytinio pasitarimo darbe pradėjo labai skaudėti galvą, R.Šimiliūnas nė neįtarė, kad tai – ilgos ir alinančios ligos pradžia.
Stiprus ir energingas vyras niekada nekreipė dėmesio į galvoje prieš keletą metų atsiradusį gumbą. Tiesiog buvo įsitikinęs, kad iki lemtingosios balandžio 24-osios neskaudėdavęs darinys tėra riebalinė sankaupa, tokią medikai kažkada jam jau buvo išoperavę.
Nekaip pasijutęs pareigūnas kreipėsi į miesto poliklinikos medikus. Šie nedelsdami tą pačią dieną vyriškiui išpjovė gumbą. Tik šį kartą neva riebalinės sankaupos operacija užtruko ne keletą minučių – chirurgui teko šiek tiek pavargti.
„Esu dėkingas gydytojui, kad išsiuntė į Vilnių ištirti tą išoperuotą darinį. Jei būtų atsainiai pažiūrėjęs, nežinau, kuo būtų baigęsi. O tada buvo ne tas galvoje. Maniau, jei norit, siųskit, o manęs darbai laukia“, – pasakojo R.Šimiliūnas.
Tą pačią dieną po atliktos galvos operacijos pareigūnas stojo prieš kameras – regioninėje televizijoje jo vedama laida „Tulpių 60“ privalėjo būti nufilmuota. Televizijos žiūrovai tąkart ekrane jį pirmą kartą išvydo su pareigūno kepure, nes reikėjo paslėpti sutvarstytą galvą.
R.Šimiliūnas sulėtino savo tempą ir kurį laiką gydėsi namuose.
„Galų gale atėjau pas gydytoją, sakau, darbai laukia, baikim tą nedarbingumo pažymėjimą, tiek to jau tą pusiau nuskustą galvą. O gydytojas sako: apsiramink, stiprus vyras esi – pasiskaityk pats tyrimų išvadas“, – pasakojo R.Šimiliūnas.
Chemoterapija alino vis
labiau
Išvados buvo pritrenkiančios: piktybinis auglys ir jo plitimas be pirminio židinio.
Poliklinikos chirurgai, nežinodami diagnozės, buvo išpjovę tik dalį auglio. Nuo tos akimirkos ligoninių palatos ir vizitai pas medikus tapo 40-mečio vyriškio kasdienybe. Vilniaus Santariškių klinikose atlikta antroji galvos operacija. Po jos – net šeši chemoterapijos kursai.
Po pirmosios į veną sulašintos nuodų dozės, suaktyvinančios imuninę sistemą kovai su vėžinėmis ląstelėmis, R.Šimiliūnas pasakoja jautęsis taip, tarsi galėtų iš karto važiuoti namo.
Savijauta buvo tokia gera, kad vyriškis vieną po kito traukdavo dūmą šnekučiuodamasis su kitais pacientais ir nelabai suvokė, kodėl turįs gulėti ligoninėje. Tačiau vėliau kiekvieną chemoterapijos kursą lydėjo vis prastesnė savijauta. Būsena po paskutinės, šeštosios, nuodų dozės, anot šmaikštauti mėgstančio pareigūno, buvo tarsi po tris dienas trukusių storų lietuviškų vestuvių su balta mišraine: silpna, skauda galvą, pykina, nesinori atsiliepti į susirūpinusių artimųjų ir draugų skambučius.
„Klausinėjantiesiems apie mano savijautą sakydavau: pamėginkit tris dienas gerai pašvęsti, suprasit, kaip jaučiuosi. Skirtumas tas, kad kai galvą skauda po baliaus, dar galima alaus išgerti, o po chemoterapijos – tik mineralinį ir sultis. O paskui kasdien vis geriau“, – juokavo R.Šimiliūnas.
Su rūkalais
atsisveikino
Po šeštosios chemoterapijos vyriškis ryžosi pakoreguoti savo gyvenimo būdą. Anksčiau po pusantro pakelio cigarečių per dieną sutraukdavęs pareigūnas apsiribojo vos viena ar dviem, o dabar jau skaičiuoja visiško nerūkymo mėnesį ir 28-ias dienas.
Atsisakyti žalingo įpročio užkietėjusiam rūkaliui padėjo ir jo valdžia. Iššūkį R.Šimiliūnui metė Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Stanislovas Poliakas, jau trejus metus gyvenantis be cigaretės.
„Po metų abu turėsim kuo pasidžiaugti: aš švęsiu nerūkymo metines, viršininkas – ketverių metų sukaktį“, – pareigūnas pažadėjo be rūkalų ištverti dar dešimt mėnesių.
Chemoterapija privertė susitaikyti ir su nauju savo įvaizdžiu. Netgi antrą kartą guldamas ant operacinio stalo R.Šimiliūnas medikams neleido nuskusti visos galvos. Tarp vešlių plaukų švietusį pliką lopinį dar bandydavo slėpti po ant šono stilingai pakreipta kepure. Tačiau kai po ligoninėje sulašintų vaistų dozių ant pagalvės, vonioje veldavosi kuokštai plaukų, o žmonai, kaip juokauja pašnekovas, tekdavo lovą siurbti dulkių siurbliu, reikėjo ryžtis tapti plikiu.
Pasitikėjo medikais
Gydytojai nuo paciento neslėpė tiesos: liga labai paslaptinga – toks atvejis, kai nežinomas impulsą gumbui galvoje atsirasti davęs pirminis vėžio židinys, itin retas. Patys medikai tegalėjo spėlioti, kurioje organizmo vietoje jis pasislėpęs.
R.Šimiliūnas teigė puikiai suvokęs, kad jam nustatyta grėsminga diagnozė, tačiau tvirtina absoliučiai pasitikėjęs medicina.
„Kiek Dievo atskaičiuota, kiek man dienelių jis padėjęs, tiek ir gyvensiu. O iš nevilties galvos trankymas į sieną, ieškojimas kitų paguodos sveikatos juk nepriduoda. Tikėjau, kad viskas yra gerai ir bus gerai“, – net kritinėmis akimirkomis pareigūnui nepritrūko optimizmo.
Staigi ir klastinga liga tapo visos šeimos stiprybės egzaminu. Pareigūno teigimu, ir žmona, ir abu keturiolikos bei ketverių metų sūnūs sugebėjo nesupanikuoti.
„Jei pats būčiau pradėjęs isterikuoti, gal ir šeimai tokia nuotaika greitai persiduotų. Sunkiausia turbūt buvo mano mamai. Iš karto numačiau, kad nuo jos beprasmiška ką nors slėpti. Bet ir ji žinojo, kad labai nemėgstu verkšlenimų, ašarojimų, dejonių. Į viską geriau žiūrėti šviesiai, ir gyventi bus lengviau“, – įsitikinęs geros nuotaikos nestokojantis R.Šimiliūnas.
Padėjo knygos
Pareigūnas džiaugiasi, kad Santariškių klinikose jam teko vienvietė palata, todėl iš pacientų pokalbių juntamas, jų akyse matomas laikinumas, sumišęs su viltimi, liko kažkur šalia, bet neįsiskverbė į jo mintis.
Tačiau, pasak R.Šimiliūno, turbūt niekur kitur neįmanoma rasti taip stipriai tikinčių gyvenimu kaip onkologinių ligų skyriuje.
„Vėžiu sergančių ligonių tikėjimas yra kažkoks savotiškas. Man neteko ten sutikti nė vieno, kuris būtų garsiai ištaręs: aš mirsiu. Visi stengiasi kabintis į gyvenimą. Jų neapleidžia mintis, kad viskas baigsis gerai. Netgi tie, kurie jau penkerius metus gydosi, ne vieną kartą jau gulę ant operacinio stalo, tiki, kad gyvens. Gydysis ir gyvens. Jausmo, kad mirtis alsuoja į pakaušį, nėra“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo paties akistatoje su liga stiprybės šaltiniu tapo skaitymas – užsiėmimas, kuriam iki tol per darbus ir rūpesčius tiesiog nebelikdavo laiko. Pietus ar vakarienę atnešusios slaugės ieškodavo vietos lėkštėms – visa palata buvo užkrauta knygomis. Visokiomis – nuo grožinės iki motyvacinės literatūros, mokančios saviįtaigos ir dalijančios optimizmo receptus.
„Palatose, kur gulėdavo po kelis, apie ligas ir tebuvo kalbama, o aš gyvenau knygomis“, – sako R.Šimiliūnas.
Savo skaitymą pašnekovas lygino su televizijos kanalų junginėjimu: nebaigęs vienos vyriškis į rankas imdavo kitą, paskui – ir dar vieną, į šias pradėjęs gilintis sugrįždavo vėl prie pirmosios.
„Man būtina „suvirškinti“, ką perskaitau, įvertinti geras pastraipas, kad jas prisiminčiau“, – pasakojo R.Šimiliūnas.
Svarbiausia – nepasiduoti
Iki patekdamas į skyrių, kur gydomi onkologiniai ligoniai, pareigūną tik kartą daugiau nei prieš dešimtmetį į ligoninę buvo paguldęs menkas sveikatos sutrikimas.
Darbas vijo darbą ir jaunas, stiprus, energingas vyras apie savo sveikatą neturėjo kada galvoti. Atrodo, kad likimas rimtą ir klastingą ligą pasiuntė tarsi norėdamas priversti stabtelėti.
„Visada skubėjau gyventi. Žmogui ir taip duota tiek mažai dienų, būtų labai gaila, jei Dievulis pasišauktų mane anksčiau nei įprasta. Būtų gaila darbų, kurių nepadariau, o galėjau padaryti. O man dar reikia ir vaikus užauginti“, – mąsto pašnekovas.
Kodėl toks išbandymas krito būtent jam, R.Šimiliūnas tvirtina niekada atsakymo neieškojęs. Net buvo užmiršęs, kad vėžys iš gyvenimo išvedė dėdę.
Nugalėta ir įveikta liga dar neleidžia atsipalaiduoti. Nors vėžinių ląstelių neberasta, tačiau pirminis ligos židinys liko neaptiktas ir pareigūnui kas tris mėnesius dar teks apsilankyti pas medikus tyrimams.
Tiems, kuriems žiauri diagnozė ką tik nuskambėjo ir kova su liga dar priešaky, R.Šimiliūnas primena taisyklę: svarbiausia – nepasiduoti panikai, neleisti, kad dienas užtemdytų juodi nevilties debesys.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asmeninio R.Šimiliūno alb. Šimiliūnų
šeima jai kritusį klastingą išbandymą išlaikė sugebėjusi nepasiduoti į neviltį
varančioms emocijoms.
