Vyčio Snarskio iliustr.
Nežinia, koks kipšas vedžioja už nosies, kai stveriuos kokio nors tinklinio (kalba eina apie restoranų tinklą, o ne apie sporto šaką) restorano durų rankenos. Galėčiau kipšo pirštais vadinti solidaus žurnalo redaktorių norus aprašyti ne individualų atvejį, bet tai, kas priklauso platesniems ir gilesniems reiškiniams, kas atveria tipines tendencijas, o ne unikalų atskirumą. Galėčiau, bet tuomet meluočiau. Iš tiesų man pačiam įdomu, kuo didžiųjų restoranų verslas skiriasi nuo mažų, žmogiško dydžio ir šeimyniškos aplinkos restoranėlių. Dar tiesiau sakant, man rūpi, kaip tie skirtumai atsiskleidžia lėkštėse.
Posakis less is more („maža yra gražu“) greičiausiai priklauso išradingiems architektams ir dizaineriams, bet aš mikliai jį pritaikyčiau „Užupio klasikai“ – penkių stalų restoranui miestietiškame ir vis dar egzotiškame senojo Vilniaus kvartale. Prisipažinsiu, kad buvau čia atklydęs prieš kelerius metus, ieškodamas ramesnės vietos, kurioje galima lėtai kramtyti ir ilgai mąstyti apie savo nuobodžią vienatvę. Kai nugyventų metų jau nebeaprėpia atmintis, net didžiausiam bohemos liūtui prireikia tokių valandų ir tokių restoranų. Klasikinis seniai savo vidurio amžiaus krizę užmiršusio „mačo“ atvejis. Dar per jaunas mirti, bet per senas šėlti iki paryčių. Mėgautis maistu ir virškinti prisiminimus – tai jau visai kas kita.
Nepradėsiu lyginti ankstesnio apsilankymo „Užupio klasikoje“ nuotaikos ir skonio su dabartiniu. Dabar turiu epizodinį darbą, kuris man prie širdies. Galiu susimokėti sąskaitas ir prabangesniame nei šis restorane. Tiesą sakant, prieš keletą metų man labiau rūpėjo savo svečius aptarnaujančio restorano savininko gyvenimo būdas ir kulinarinė vaizduotė. Prie Viduržemio jūros kultūros labiau pripratusiam žmogui Lietuva yra šiek tiek atgrasi dėl mažų šeimyninio verslo vaisių – parduotuvėlių ir restoranėlių – stygiaus. Ši šalis tiesiog užknisa savo „maksimizacija“. Negi kalbinsi prekybos centro pardavėją nuvargusiu veidu, negi šmaikštausi apie džiūstančius rododendrus su nuvaikyta greitojo maisto restorano padavėja? Dar užsigaus, kad nesupranti, kaip joms sunku kartoti standartines šypsenas ir pasisveikinimo žodžius. Anoks ten humoras, kai jos skaičiuoja prekių vežimėlių kainas, gerokai didesnes už jų mėnesinius atlyginimus.
Penktadienio vakare, lygiai šeštą valandą, restoranėlis pusiau užimtas: prie atskiro stalo patalpos gilumoje santūriai skamba savaitgalio pradžios kalbos, rami porelė rymo prie vieno stalo pagrindiniame kambaryje, prie baro mane maloniai sveikina padavėjas: neatrodo, kad klientai jam trukdytų. Vartydamas meniu pajuntu, kad kiek per garsiai groja Patricios Kaas šlagerį, bet tikrai matyti, kad praėję keleri metai nepakenkė „Užupio klasikai“. Tiesiog medinės interjero detalės, indai, rakandai, žaismingos miniatiūros, vyno butelių laikikliai ant sienų labiau pažymėti laiko. Jaukiai apšiuro durys ir visi tie paviršiai, kurie turi atlaikyti prisilietimus – žvilgsnių, pirštų, delnų, banknotų ir kredito kortelių, skvernų, šlaunų, padų ir, žinoma, pačių įvairiausių geriamųjų skysčių. Vykusį interjerą laikas veikia kaip gražią moterį – jos akis, tą sielos veidrodį, pamažu įrėmina skausmingų patirčių raukšlelės, dažniausiai slepiamos santūraus makiažo. Jaunos merginos veidas švyti prigimtiniu grožiu, o štai ketvirtą dešimtį einančios moters liudija, kaip ir kuo tuos metus gyventa. Pagalvojau, juk „Užupio klasika“ yra vieta tiems, kurie tai supranta ir nežiūri televizoriaus.
Valgiaraštis proporcingas restorano dydžiui: septynetas pagrindinių mėsos patiekalų, penkios žuvys nuo eršketo iki lašišos (visos prieinamos gyvos) ir kelios itališkos „pastos“ pabaigoje. Visi mėsos ir žuvies valgiai įkainoti nuo 19 iki 39 litų – tikrai protingos ribos, ypač turint omenyje kokybę. Makaronai, itališkos virtuvės „inkliuzas“, dar pigesni – nuo 12 iki 19 litų. Stebėtina, kad tokia įvairovė sukuriama nedidelėje virtuvėje. Siūlomų salotų ir užkandžių skaičius taip pat ne be proto didelis, tačiau akivaizdu, kad pakankamas, jog patenkintų naujus vidurinės dirbančios klasės valgymo įpročius: sriuba, salotos arba salotos, sriuba, o visa kita ne taip svarbu.
Pasirenku 13 litų įvertintas žalias salotas su kalmarų žiedais, tada prancūzo akiai maloniame sriubų sąraše pasisakau už 15 litų vertės „bulabezą“ (tai tokia prancūziška tiršta įvairių jūros žuvų ir gyvių sriuba, kuri taisyklingai vadinama tiesiog žuviene su aštriais prieskoniais), o galų gale, it ruošdamasis ilgam ir laimingam naktiniam gyvenimui, dedu pirštą ant jautienos didkepsnio raudonojo vyno padaže. Padavėjas neatrodo nustebęs net tada, kai paprašau iš pradžių atnešti taurę baltojo vyno ir gazuoto vandens, o po to, būtinai prieš atkeliaujant kuo mažiau keptai jautienai, – tiesiog kokio nors raudonojo namų vyno.
Trumpai papasakosiu, kaip viskas ėjosi toliau: salotos buvo tokios, kokias apibūdindami lietuviai naudotųsi tarptautiniu žodžiu „normaliai“. „Bulabezas“ kiek skystokas, lašišos ir sterko su mikroninėmis krevetėmis vaizdas neimponuojantis, bet viralo skonis tiesiog nuostabus. Prisiminus deginantį „keidžun“ virtuvės variantą Naujajame Orleane, „Klasikos“ siūlymas yra švelnus kaip kūdikio delnas. Net jei ši versija nebuvo specialiai taikyta šiaurietiškam Užupio skoniui, ji gali tokia pasirodyti.
Nors padavėjas nepatikėjo, kad tikrai galima norėti taip mažai kepto „steiko“, kaip aš prašiau, nors šefas priartino jį prie vidutiniškai iškepto didkepsnio, bet viskas ir šiuo atveju buvo kuo puikiausia. Ant grotelių specialiai apdegintos daržovės derėjo prie intriguojančio ir neragauto padažo, kuriame, kaip įtariu, maišėsi raudonojo vyno ir smulkintų pomidorų tyrės skoniai, o kontrastingą faktūrą pabrėžė juodi nemalti pipirai. Geriau nesugalvosi. Pasigailėjau nepaaukojęs kelių minučių ir daugiau litų kokio nors išrankiau pasirinkto vyno taurei. Būtų tikęs geriau nei demokratiško skonio Čilės merlot.
Stipriųjų gėrimų sąrašą tik akimis perbėgau. Baiminaus, kad iki dvyliktos neištverčiau – tikras praradimas Užupio nakčiai. Užtat viltį, širdį ir kojas sustiprino dar vienas drąsus prancūziškas deserto pasirinkimas. 15 su puse minutės kepamas šokoladinis pyragėlis su puodeliu espresso. Juokauju, kad skaičiavau minutes, bet apie kepimo laiką susimąsčiau tyrinėdamas šokoladinį turinį: bent pusę minutės trumpiau keptas jis būtų išsiliejęs kaip dera… Bet čia tik tarp ekspertų.
Buvo geras vakaras. „Užupio klasika“ yra patikima vieta pasimėgauti gyvenimo skoniu. Tą liudijo ir pernelyg neišryškinta patiekalų estetika, ir normalūs svečių veidai bei balsai. Žinau, kad čia aš dar nesyk bandysiu atgauti laiko ir prasmės pusiausvyrą.
