Paspaudė šaltukas, o mums vėl negerai. Reikia šiltai apsirengti, saugotis šalčio ir gelbėtis nušalus. O kaip tai padaryti?
Dažnas bandydamas atsakyti į šį klausimą pasirausęs atminties užkaboriuose prisimins močiutės patarimus. Deja, paaiškės, kad jų yra ir netinkamų. Žinoma, dažniausiai liaudies išmintis būna teisinga ir naudinga, bet kalbant apie šalčius ir jų poveikį organizmui, tai kaip tik tas atvejis, kai liaudiški receptai gali būti klaidingi ir net žalingi.
Tad teks juos mesti iš galvos ir pakeisti naujomis medicinos žiniomis. Tad aptarkite 10 klaidingų liaudiškų receptų.
Pirma klaida. Pamenate, kaip mus mokė seneliai? Jei ant skruostų arba nosies atsirado balta dėmė, vadinasi, apšalo oda, reikia gerai patrinti ją sniegu. Dar patariama apšalusią odą gerai patrinti vilnone pirštine. Tai klaidinga.
Apšalusi oda tampa trapi, netenka elastingumo ir bet koks mechaninis poveikis gali ją pažeisti.
Antra klaida. Žmones, kurie nušalo kokias nors kūno dalis, anksčiau patardavo šildyti karštam vandeny, net karštoj pirty. Tai klaida. Didelis temperatūrų skirtumas sveikatos tikrai nepridės, tai gali baigtis odos pažeidimais. Taip elgtis jokiu būdu negalima, dėl to gali net sustoti širdis. Sušalusį ar kokią nors kūno dalį nušalusį žmogų reikia šildyti kūno temperatūros vonioje – vandens temperatūra neturi būti didesnė nei 36–37 laipsniai.
Trečia klaida. Žmonės nuo seno įpratę nušalusias kūno vietas tepti sviestu, kiaulės taukais ir kitais riebalais. Riebalų sluoksnis padengia odą ir sulaiko į ją įsiskverbusį šaltį. Kadangi jam daugiau nėra kur dėtis, lieka tik skverbtis gilyn į kūną. Tokiu būdu šaltis ir toliau veikia organizmą, net jei žmogus ir pateko į šiltą patalpą, šalčio paveiktas kūno plotas didėja. Iš pradžių reikia išguiti šaltį iš kūno – nukentėjusįjį sušildyti šiltame vandenyje arba patepti pažeistas vietas spiritu, ne įtrinti, o patepti, aplieti odą ir delnu lengvai paglostyti. Vėliau, kai šaltis iš kūno išeis, galima ir net būtina odą patepti maitinamaisiais kremais, kad jai būtų lengviau atsigauti.
Ketvirta klaida. Seniau dažnai pasitaikydavo (kartais ir dabar), jog per šalčius prie metalo prilipusį liežuvį atšildydavo apliedami jį karštu vandeniu. Paskui stebėdavosi, iš kur ant liežuvio atsirado pūslių? O juk jos – dėl nudegimo. Kodėl liaudis nutarė išrasti tokį karštą receptą, sunku suvokti: ar iš išgąsčio, ar iš skubėjimo. Juk žinoma, jog vandens užšalimo ir ledo tirpimo temperatūra – 0 laipsnių.
Vadinasi, prie metalo prilipusią odą pakanka aplieti kambario temperatūros vandeniu ir ji atlips be jokių papildomų pažeidimų.
Penkta klaida. Tai pats mėgstamiausias liaudies receptas – šaltyje išgerti degtinės, „kad būtų šilčiau“. Labai suprantama, tačiau nedovanotina klaida. Iš tikro veikiant alkoholiui kraujas teka greičiau, padaugėja energijos. Tačiau išsiplečia kraujagyslės, vadinasi, visa organizmo pagaminta kūnui šildyti energija bus greitai išeikvota.
Šešta klaida. Šia klaida mamos ir močiutės kenkia savo vaikams ir anūkams. Dažnai tenka matyti, kaip mažyliams šaltu oru mamos vilnoniu šaliku uždengia nosis ir burnas. Kas tuomet nutinka? Vaiko iškvepiamas oras sudrėkina šaliką ir veikiamas šalto oro jis virsta ledo plutele. (Tikriausiai teko matyti, kai spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui žmonėms ant burnų užsivyniojus šalikus jie apauga varvekliais. O vyrams ant barzdų ir ūsų susidaro ledukai.) Oras, kuriuo kvėpuoja vaikas pro atšalusį šaliką, tampa dar šaltesnis ir nosyje jis nesuspėja sušilti iki reikiamos temperatūros. Taip vaikas gali peršalti, susirgti angina ar net plaučių uždegimu.
Septinta klaida. Beje, šis veiksmas nėra liaudies receptas, tačiau taip pat priklauso prie klaidų ir liečia mažus vaikus. Kaip mes vedam į lauką mažus vaikus? Ogi aprengtus kuo šilčiau. O prieš einant į lauką ar išvalome nosį? Tikriausiai didžioji dauguma tėvų šios būtinos procedūros nedaro, nors reikėtų. Pro nosį įkvepiamas oras sušyla ir nekelia žalos, o patenkantis pro burną išvengia organizmo „krosnies“ ir kvėpavimo takus pasiekia šaltas, tad gali būti anginos priežastimi. Štai kodėl vaiko nosis turi būti išvalyta, kad jis galėtų pro ją kvėpuoti.
Aštunta klaida. Per speigą močiutės reikalauja apsimauti keletą porų vilnonių kojinių. Net jei kojos dėl to vos lenda į batus, per jėgą jas ten liepia grūsti. Pirma, suspaustose galūnėse sutrinka kraujotaka. Antra, nebelieka oro pagalvės, kuri yra barjeras šalčiui. Tuomet kojos nušąla daug greičiau nei būnant su vienomis kojinėmis.
Devinta klaida. Kai kurie išgėrę karštos arbatos iš karto eina į šaltį. Taip negalima. Žiemą nepatartina eiti į lauką ir ką tik nusimaudžius. Tada galima daug greičiau sušalti ir net nušalti kurią nors kūno dalį. Nuo karščio išsiplėtusioms kraujagyslėms reikia duoti laiko susitraukti ir tada eiti į lauką, t. y. po 30–40 min. Kraujagyslėms susitraukus nuo arbatos sušilęs kraujas puikiai šildys ir neleis sušalti.
Parengė A.Kaminskienė
